Naujausios
Siuvinėjimas ramina
Pakruojo krašto Žiemgalos muziejuje Žeimelyje Kristinos Bylinskienės siuvinėtų paveikslų paroda kviečia pavadinimu „Atgaiva“. Šis žodis tarsi sufleruoja būsimam lankytojui apie ramybę, kuri asocijuojasi su gamtos vaizdais, atostogomis, švelniu brizu pajūryje ar vasaros saulėkaita. Dar atgaiva dažnam gali būti šeima, jaukus artimųjų ratas ir glėbys. Visa tai ir telpa moters kūryboje – vyras, du vaikučiai, atokvėpis prie Adrijos jūros, linguojančios vėjyje aguonos...
„Iš prigimties esu gana ugningo charakterio, judrus, gyvybingas žmogus. Tai pastebi ir aplinkiniai. Todėl ne vienam buvo netikėta, kai pradėjau siuvinėti. Tačiau mane šis užsiėmimas ramina, prislopina viduje siaučiantį uraganą. Kai paimu į rankas adatą su siūlu ir pradedu daigstyti audinį, tarsi pasineriu į kuriamą vaizdinį. Šiame darbe negali skubėti, reikia didelio kruopštumo, kantrybės. Dygsneliai privalo būti lygūs, dailūs, nes kitaip paveikslas iš arti nebeatrodys gražiai. Būna, internete pažiūrinėju siuvinėjančių moterų parduodamus darbus ir kartais krenta į akis nedailūs dygsniai, – pasakoja joniškietė, pripažįstanti, kad yra perfekcionistė – jai viskas turi atrodyti išskirtinai gerai, tobulai, todėl yra labai reikli savo pomėgio rezultatui. – Be abejonės, yra buvę, kad kažkur nuklydau, atsiranda netikslumų. Buvo, kad du siūlai sulipo, nors turėjo būti atskirai. Kiekvienas siūlas pažymėtas, turi numeriuką, tačiau atsitinka tokių nesklandumų. Tada ardau, nors tai irgi ne ką menkesnis darbas nei pats siuvinėjimas. Negali tiesiog patraukti siūlo, kaip ardant mezginį, kada visos „akys“ pačios išsineria. Turi karpyti kiekvieną dygsnelį.“
120 tūkstančių kryželių
Tačiau šis Kristinos kruopštumas ir kantrybė atsiperka. Parodą apžiūrinėję žmonės ne vienas klausė: ar tai fotografijos? o gal tapyti paveikslai? Ir tik priėję iš arti pastebėjo mažyčius siūlų kryželius, susiliejusius į kerintį vaizdą.
K. Bylinskienė pristato: keleto iš tų 12 ar 13 eksponuojamų darbų paveikslėlių siuvinėjimui schemos kadaise buvo parsisiųstos iš interneto, tačiau didžioji dalis – paveikslai, siuvinėti pagal šeimos nuotraukas ir pagal jos pačios darytas fotografijas Neringos kopose, Kroatijoje prie Adrijos jūros.
Ji savo darytas ir profesionaliai šeimos fotografuotas nuotraukas siunčia moteriai, dirbančiai su specialia kompiuterine programa, sukuriančia iš fotografijų spalvotą siuvinėjimo schemą. O tada jau lieka ilgas ir kantrus darbas su siūlu ir adata. Tiesa, ne visada vaizdas kompiuteriu sugeneruojamas toks, kokio norisi. Šeimos portretas turėjo būti spalvotas, bet fotografavosi įdegę ir kuriant schemą spalvos susidėliojo taip, kad veidai atrodė plėmuoti. Todėl teko siuvinėti pagal juodai baltos fotografijos variantą. Šį didelio formato savo šeimos keturių asmenų atvaizdą K. Bylinskienė siuvinėjo... pusantrų metų. Aišku, su pertraukomis, nes siuvinėjimas – juk ne privalomas darbo laikas, tačiau tam skirta šimtai valandų. Ypač vakarais, sumigdžius vaikus, sėdint prie mėgiamą filmą transliuojančio televizoriaus, kurį moteris labiau klauso nei žiūri.
Kiek toks darbas kainuotų? Kristina sako, kad įprastai vienas kryželis įkainojamas vienu eurocentu. Neringos kopų paveiksle vienas prie kito sugulė net 120 tūkstančių kryžiukų, tad paskaičiavus būtų 1200 eurų. Adrijos jūros pakrantės paveikslas sudygsniuotas maždaug 56 tūkstančiais kryželių.
Parodai kvietė kelerius metus
„Bet aš paveikslų nepardavinėju, kuriu sau arba dovanoms. Esu pagal užsakymus siuvinėjusi tik metrikus krikštynoms ir vestuvėms. Kūdikiams siuvinėdavau gimimo datą, vardą, dekoratyvinę detalę, jaunavedžiams – jų tuoktuvių datą, vardus, mažą paveikslėlį“, – pasakoja gražiadarbė.
Kristina mano kruopštumą siuvinėjimui paveldėjusi iš mezgėjos močiutės. Gerus pagrindus davė ir darbų pamokos mokykloje. Buvo kadaise ir mezgimo, ir nėrimo etapas, o siuvinėti pradėjo gal prieš dvidešimt metų.
„Kažkada nuėjau į „Austėjos“ parduotuvę Joniškyje, kur prekiaujama siūlais ir įvairiais reikmenimis rankdarbiams. Pamačiau ten paveikslėlį siuvinėjimui ir susigundžiau. Pabandžius tiko ir patiko, norėjosi vis daugiau. Tada socialiniame tinklapyje užėjau grupę „Siuvinėjimas – mano hobis“, kur moterys dalinasi savo patirtimi, patarimais. Ten suradau informaciją, kur galėčiau tinkamai savo darbus įrėminti, – pačią pažinties su siuvinėjimu kryželiu pradžią mena K. Bylinskienė. – Pakruojo krašto Žiemgalos muziejaus direktorė Daiva Skrupskelytė mane jau prieš kelerius metus ragino surengti siuvinėtų paveikslų parodą. Bet dar vis nesiryžau, atrodė, kad neturiu tam pakankamai darbų, o praėjusiais metais užėjo pandemija. Tačiau šiemet, likus gal trims savaitėms iki jurginų šventės, ji mane vėl pakalbino ir šį kartą jau sudalyvavau.“
Kristina Bylinskienė kilusi iš Pakruojo rajono. Gimė ji Bardiškių kaime, o nuo trejų metukų augo Žeimelyje, baigė vietos gimnaziją. Daugelis joniškiečių ją pažįsta kaip farmacininkę.
„Nors mokiausi gerais pažymiais, kažkodėl galvojau stoti į proftechninę mokyklą. Bet vieną vakarą mano mama susėdo su drauge ir pradėjo aptarinėti įvairias profesijas. Apsistojo ties farmacija. Sako, vaistai visada bus reikalingas dalykas. Pamaniau: o kodėl ne? Ir dabar esu dėkinga. Baigdama mokslus Vilniuje atlikau praktiką. Ir tada sužinojau, kad Joniškyje pas Neverauskus privačioje vaistinėje yra darbo vieta. Netoli namų, tad ir išvažiavau. Dabar dirbu naujosios Joniškio „Norfos“ vaistinėje“, – pasakoja K. Bylinskienė.
