Naujausios
Sunku įsivaizduoti kas atsitiktų, jei vieną dieną imtų ir išnyktų kavinės iš mūsų gatvių. Užtemtų saulė, drebėtų žemė ir kinkos, žmonija išnyktų, nebeturėdama kur padoriai pasėdėti, kultūringai kavos puoduką išgerti… Tai būtų pirmieji Apokalipsės požymiai.
Šiaulių kavinių istorijai dar nėra šimto metų. Žinoma, jei neminėsime įvairiaspavių užeigų, dabartinių kavinių pirmtakių: smuklių, karčemų, stadalų, traktierių, arbatinių, cukrainių, bufetų, užkandinių, valgyklų, restoranų, aludžių, picerijų, kulinarijų, šašlykinių ar šiaip knaipių (“zabiegalkų”, “snarglinių” arba “arklinių”). Kalbant sausuolių kalba – įvairiafunkcinių viešo maitinimo užeigų, būtinų miesto tipo gyvenvietėje. Nedarykime kulto iš istorijos, imkime ir vieną antrą favoritę ištraukime iš užmaršties ūko.
Pirmoji karčema. Sunku dabar pasakyti, kada pirmoji viešo maitinimo įstaiga atsirado Šiauliuose. Turbūt dar XV a. pradžioje, kai buvo pastatyta medžio bažnyčia, o priešais ją susidarė plynia turgui, apstatyta namais, skirta prekybai šurmuliuoti. Toji smuklė (o gal keletas), kaip ir dera anam laikotarpiui, vadinosi ne kavine, o karčema, ten kaustė arklius, prekiavo alumi ir midumi, kepė duoną ir papločius. Šiauliuose tokių karčemų per visus XV – XIX amžius būta nemažai.
Apie senovės karčemas
Kas dabar pasakys, kuomet Šiauliuose buvo įkurta pirmoji pakelės užeiga? Galbūt dar XV amžiaus viduryje, kai Šiaulių miestas išsiplėtė ant kalno. Kaip didesnė gyvenvietė be užeigos? Kur prekybos kelių eita, ten ir karčemų būta – anuomet tai buvo labai reikalingi pastatai: ir viešbučiai, ir valgyklos, ir restoranai, ir kultūros namai vienu metu. Čia buvo galima išgirsti naujienų iš viso plačiojo pasaulio, samdiniui buvo galima slaptai šeimininko šiaudų kūlį ar bulvių terbą išsikeisti į baltakės stiklinę, čia gyvavo kita moralė, nei pelėsiais atsiduodanti bažnyčia, čia išgirsdavai juokingų dainų, matydavai, kaip kardais suskambindavo susivaidiję šlėktelės.
Karčemos šeimininkas žydas neturėjo tų skrupulų, kurių buvo pilnas anuometinis pasaulis – ir nugirdydavo skolon, ir net apnakvydindvo ant suolo. Mat įstatymas nuo XVI a. pradžios draudė nusigėrusius lankytojus išmesti į gatvę, kaip šunis, vertė juos paguldyti ant suolų, kaip bekonų skerdienas.
Smuklė. Tų užeigų būta kelių atmainų, tačiau visose pagrindinis buvo smuklės pastatas – gryčia. Daugumoje atvejų – tai troba, kurios viename gale gyveno smuklininko šeima, kitoje buvo smuklės patalpa – visą namo galą užimantis kambarys, dažniausiai plūktinėmis grindimis.
Pro mažus langiukus įspinsdavo nedaug šviesos, todėl joje vyraudavo prietema. Kambaryje būdavo keli stipriai suręsti mediniai stalai su masyviais suolais – pagrindiniai smuklės baldai. Pasieniui stovėdavo taip pat suolų eilė, dažniausiai pritvirtintų, kad besivaidijantys stipruoliai jais nesinaudotų vietoj ginklo.
Šalia žydo gyvenamosios patalpos buvo virtuvė su „sklepu“ (rūsiu), kur buvo laikomas brangesnis vynas, grietinės, uogienės ir kiti pusfabrikačiai. Antrame aukšte dažniausiai buvo įrengiami svečių kambariai su lovomis, stalais, kėdėmis. Čia apsistodavo turtingesni pakeleiviai, kurie galėdavo užsisakyti brangesnį kepsnį, užjūrio vyno, patogiau pernakvoti. Blusų įsigydavo veltui.
Užvažiuojamasis kiemas. Plotas šalia gryčios buvo panaudojamas pagal paskirtį. Mieste buvo mėgiamas užvažiuojamasis kiemas, išlikęs iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio. Tai būdavo dažniausiai aklinas kiemas, aptvertas lentų tvora, kurios perimetru, iš vidaus, ėjo atvira pavėsinė. Svečiai suvažiuodavo vidun, pavėsinės uždengdavo arklį ir vežimą nuo darganos ar lietaus, kol vežėjas užkandžiaudavo smuklėje. Jei oras gražus – vežime, ant šieno ir nakvodavo. Jei dargana – apklotu pridengdavo arklį, o pats įsitaisydavo smuklėje ant suolo.
Stadala. Kita karčemos atmaina – „stadala“. Ją sudarydavo du pastatai: smuklė ir didžiulis klojimas su dviem durimis iš abiejų galų – įvažiuojamomis ir išvažiuojamomis. Tai buvo tarsi užvažiuojamasis kiemas su stogu. Vežimai buvo sustatomi prie šoninių sienų, o vežikai, smuklėje skaniai užkirtę kugelio (bulvių plokštainio) su spirgučiais, naktį skaniai parpdavo savo vežimuose, nesvarbu, lauke perkūnija ar liūtis.
Už nedidelį mokestį buvo galima nakvoti ir virš vežimų, ant žardų, kur buvo laikomas šienas. Tokių pastatų nemažai buvo tuometinėje Lietuvėlėje. Iki II pasaulinio karo jų išliko ir Šiauliuose. Viena jų – Žemaitės ir Vilniaus g. sankryžoje kita – Šimšėje, kažkur ties buitininkų mokykla. Metraščiai mini ir „stadalos“ tipo „Šiaudinės“ karčiamą, stovėjusią Zokniuose, netoli dabar išlikusių ūkinių pastatų, sumūrytų iš senovinio skaldytų akmenų mūro.
Kavos tuo metu net kvapo nebuvo. Kava Lietuvoje ėmė atsirasti tik nuo XVIII amžiaus pradžios, kai 1683 metais Lietuvos-Lenkijos karaliaus Jono III daliniai užgrobė didžiules turkiškos kavos atsargas ties Viena. Belieka tik spėlioti, kad Šiaulių miesto arbatinėse kava užkvipo gerokai prieš I pasaulinį karą, bet nebuvo taip populiari, kaip dabar. Rusiškas virdulys su arbata tuomet buvo ir madingesnis, ir artimesnis. Kaizerio vokietukai labiau gerbė kavą, tačiau tik smetoniškiems inteligentams kava tapo reikalinga būtinybe, o paprastoms darbo bitėms ji atrodė karti ir neskani. Na, nebent gaminama iš cikorijos, gilių ar javų, užbaltinta pienu.
Austerija. Smuklės noriai įsikurdavo prie bet kurio miestelio turgaus aikščių, tačiau tik viena jų būdavo „viršesnė“. Ji vadindavosi „austerija“. Šalia tipinės karčemos funkcijos, „austerija“ atlikinėjo „notarinės kontoros funkcijas“.
Austerija – svarbiausioji smuklė. Pati seniausia ir garbingiausia Šiaulių užeiga, kuri pateko į miesto metraštininkų akiračius, buvo vokiečio Nolteno austerija, stovėjusi turgaus pakraštyje priešais paštą, toje vietoje, kur šiandien šviečia “Swedbanko” statinys. 1838 metais čia buvo apsistojęs net Rusijos imperatorius Nikalojus I, su imperatoriene ir dukra, pasakojama, kad ten būta gana prašmatnių kambarių.
Kasdienybėje smuklė visuomet buvo pilna veiklių ir gerklingų turgaus žmonių, visiškai nepanašių į dabartinius nupiepusius kavinių dykaduonius. Nenuostabu, kad tuomet turgaus austerija buvo tikra juridinė įstaiga. Vyravo paprotys, kad perkant vertingesnį pirkinį: karvę, arklį, vežimą ar trobą, būdavo būtina sandėrį įteisinti, “aplaistyti pirkinį”, sugeriant magaryčias su keliais liudininkais. Tik tokiu būdu vertingasis pirkinys tapdavo legaliu.
Austerija klestėjo iki I pasaulinio karo, kuomet pastatas supleškėjo. Palaipsniui išblėso atsiminimai apie ją. Tik paskutiniaisiais XX šimtmečio metais, besistatant Vilniaus bankui, du didieji šios smuklės pamatų akmenys buvo iškelti, nuvežti prie Kryžių kalno ir įmūryti į vienuolyno pamatus, kad šis sakralinis pastatas perdaug neapaugtų dvasingumu.
