ŠIS BEI TAS IŠ ŠIAULIŲ KAVINIŲ ISTORIJOS

 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose buvo kelios karčiamos – traktieriai, istoriškai užgimę ir išsidėstę prie vieškelių. Centre stovėjo solidesnės užeigos, iš kurių pažymėtinas Kunstmano viešbutis-restoranas Tilžės ir Vilniaus g. sankryžoje, kur dabar įsikūręs “Foto muziejus”. Kitas restoranas vadinosi “Berlin”, atsargos dėlei vėliau pervardintas į “Versalį”. 

1

Viena iš garsesnių vardų, įėjusių į Šiaulių vardų tradiciją, buvo valgykla “Skalsa”, įsikūrusi kukliame Vytauto gatvės name, netoli dabartinės “Rūtos”. Joje valgydavo darbininkai, tačiau jos viduje dažnai vykdavo miesto šviesuolių pasitarimai, buvo ruošiami bermontininkų išvijimo planai, nuo jos prasidėjo raudonojo Žemaičių pulko kūrimas, išgarsinęs “Skalsos” vardą. Joje vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas.

1

Karčiamos – traktieriai – bufetai

Šiauliečiams baras – paprasta karčiama. Bet iš žaliojo kaimo kai kuriems svečiams tokios rūšies įstaiga buvo naujenybė. Drąsesnieji jų ėjo vidun įsitikinti tos naujenybės „prašmatnybėm“, kuklesnieji stovinėjo prie durų ir sekė akimis įeinančiuosius ir išeinančiuosius. Su naujokais svečiais buvo ir linksmų kurjozų. Vieną tokių čia papasakosiu.

Užeina į viešą barą pilksermėgis senukas su savo „prisiega“. Žiūri – staliukai apsėsti kaip medus musių. Apsidairęs senukas ir sako žmonai:

– Sėsim ant tų aukštųjų krėslų, prie to šinkorkos stalo.

Susėda.

– Po kam alus? – teiraujasi senukas.

– Didelis bokalas 35 ct, mažas 18 ct.

– Per brangu, – sako senukas. – Pas mus už uzboną tiek teima.

– Bet, dieduli, mums tokia kaina nustatyta, pigiau negalim, – aiškina šinkorka.

– Na, jei negalit, duokit mums su močia po didelį.

Išgeria abu po porą bokalų šviesaus. Senukas įsidrąsina ir užkalbina kaimynystėj prisėdusį šiaulietį. Staiga besiskėtodamas rankomis jis pajunta, kad jo kėdė sukasi. Nustebęs, apsisuka jis ja vieną kartą, antrą, ir nebeištvėręs, sušunka:

– Titara-leika! Motin, krėslas sukasi!

Prapliumpa juokais aplinkiniai, šypsosi patenkintas ir senukas.

„Patepsi važiuosi“. Įdomus mūsų momentas.1930

Kavinės būdavo skirtos vidutinio miestiečio poreikiams. To tipo įstaigos dažniausiai vadindavosi savininkų vardais. Kaip nepacituoti to laikotarpio vaizdelio, puikiai perteikiančio epochos nuotaiką?

Kaunietis Šiaulių kavinėje

Aš prie staliuko kavinėje. Prie kitų staliukų – įsigilinę į laikraščius lankytojai. Tai taip vadinamieji akmeniniai svečiai: valandas išsėdi prie marmurinių staliukų ir nieko neužsako... Matomai, kad taip priimta, nes mano noras gauti kavos stiklinę sukėlė didžiausią sensaciją. Mano maldaujančių žvilgsnių veikiama pagaliau priėjo maloni panelė ir, patyrusi mano norą išgerti kavos, išreiškė savo veide ištisą pergyvenimų gamą...

– Tiktai, būkite maloni, karštos kavos! – kukliai paprašiau aš.

– O kokia ji dar būna?

– Eina gandai, kad ji kartais būna šalta!..

– Tiktai ne pas mus! – pasigirdo išdidus atsakymas.

...Jeigu aš nuo paduotos kavos nenušalau pirštų, tai tiktai todėl, kad gėriau kavą su pirštinėmis...

Šiaulių vaizdeliai, ”Sekmadienis”, 1930 11 09.

 

Senųjų šiauliečių atmintyje išliko kavinė “Viktorija”, Vilniaus 146, o vaikučiai mena F. Kavaliausko cukrainę-kepyklą, stovėjusią Vilniaus 170, toje vietoje, kur dabar įsikūręs „Radijo muziejus“.

Pati garsiausia buvo “Milštein” cukrainė-kavinė Vilniaus 134, buvusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dab. Vasario 16 g.) gatvių sankryžoje, priešais populiariąją „PRESTO“. Įėjimas buvo iš kampo. Arčiau įėjimo stovėjo bufetas, patalpos gilumoje – staliukai lankytojams. Viduje skaniai kvepėdavo kava ir saldumynais, už lango visą laiką pulsavo miestas. 

1

Tai dar vienas prieškarinės nuotaikos eskizas:

 

Cieliauka.

Šiauliai tik čiuožia, Šiauliai tik šoka...

/.../ Piliečių klube

Tango sukrypęs,

Nors jam kiek kliudo

Kitas dalykas.

Žvanga bokalai,

Stikliukai žvanga,

O nuo to viso —

Galvelėj tango.

O kai galvelėj

Tango linguoja,

Nebepataikyt

Koją į koją.

Kas sako: „Tango,

Tai – nieko gera,

Einu pataikyt

Šaru į šarą“.

Paima lazdą,

Nužiūri šarą

O visi bijo

Tokio „Gusaro“.

Nes, kur tik nori,

Pasiunčia šarą

Šitas garbanius,

Šitas „Gusaras“.

„Milštein“ kavinėj

Taipogi sėdi

Ir pyragaitį

Su kremu ėdi.

Suvalgai tortą,

Išgeri kavą

Ir taip praleidi

Vakarą savo.

Klykia džiasband'as,

Moterys šypso,

Kiekvienas tipas

Sėdi su šlipsu.

Sėdi špicukai,

Sėdi ir tūzai;

Kartais šokėjas

Gauna arbūzą:

Nužiūri damą,

Primerkia akį,

– Ja ne tancuju, –

Dama atsakė.

„Įdomus mūsų momentas“, 1934 Nr.1(198), p. 2.

 

Aha!

Porą žodžių apie krizės kainas geležinkelių bufetuose.

„Žmoniškai nusipirkti gelžkelių bufete tegalima tik degtukų ir papirosų. Šiaip... net baisu. Tas pats Šiauliuose, tas pats Radvilišky, tas pats Mažeikiuose. Sako, kad baisias kainas stato aptiekos. Tačiau sulyginus tai su gelžkelių bufetų kainom — niekai.

Lėkštė rūgusio pieno – 1,20! Taip. O kiek kainuoja rinkoj ar pieninėj litras rūgusio pieno? 25 ct. Vadinasi, už tuos pinigus galima nupirkti 5 literius pieno. Kiek iš jų išeis lėkščių – prašom patys suskaityti. Kiaušinis – 50 ct. Taipgi penkeriopai. Ir neverta kalbėti.

Ar manote, kad gelžkelių bufetas yra liuxus? Jei taip, tai visus bufetus reikia uždaryti, nes šiais metais krizė ir luxusui Lietuvoje nėr vietos. Tačiau, aš manau, kad bufetai kaip tik yra reikalingi visų keliaujančių piliečių patarnavimui, prieinami ir tiems, kurie nelinkę pinigų švaistyti. Galima kainas pakelti 50–100 procentų ir tai pakanka. Bet nedaryti bufete kainų, penkiariopai prašokančių rinkos kainas.

„Iš reporterio bloknoto“ „Mūsų momentas“, 1932 m., Nr.26.

–.

„Aušros“ muziejuje yra išlikusi Leono ir Onos Šilkų, Gubernijos restorano savininkų fotografija, foto M. Rubinšteino. Publikuoju. Darbščių žmonių pora.

1

1938 metais mieste buvo bene keturi restoranai: “Metropolis” Dvaro 71, “Palanga” Piliečių klube Dariaus ir Girėno 47, “Šešupė” Vilniaus 255 ir “Versalis” Vilniaus 150. Reikia paminėti restoraną “Rambyną”, įsikūrusį Aušros alėjoje, kažkur Kaštonų alėjos kaimynystėje. Nors jo kainos, kaip mena laikraščiai, buvo gana aukštos, bet jame veikė bene pirmasis Šiaulių kabaretas, kuriame šoko dvi šokėjos.