Naujausios
Šimtametis per jubiliejų svečiams dovanojo savo knygą
Birželio 20-ąją Šeduvos globos namuose (Radviliškio rajonas) gyvenantis Povilas Kalinauskas atšventė 100 metų jubiliejų. Tądien ne tik šimtametis sulaukė dovanų. Dovanomis — jubiliato neseniai parašytomis ir prieš pat jubiliejų dienos šviesą išvydusiomis knygomis buvo apdovanoti ir jo šventės dalyviai.
Laima AGANAUSKIENĖ
Jubiliejaus proga parašė knygą
Nedideliame Globos namų kambarėlyje Povilas Kalinauskas gyvena vienas ir labai tuo džiaugiasi: kada nori, gali skaityti laikraščius ar knygas, kada šie pabosta — ramiai pagulinėti.
Šimtamečio kambaryje ant stalo atverstas laikraštis, groja radijas, o vienoje iš čia stovinčių spintų guli ne tik vaistai, bet ir krūvelė pačių įvairiausių knygų.
Šeduvos globos namuose P. Kalinauskas gyvena bemaž ketverius metus. Čia senolis atsikraustė, kai pabodo 17 metų nuomotis būstą ir atsirado galimybė apsigyventi „valdiškuose“ namuose.
Anot jo, pasikeitusios gyvenimo sąlygos — šioks toks stresas ir gerokai daugiau laisvo laiko — jį ir paskatino imtis antrosios knygos, kurią stengėsi pabaigti būtent savo 100 metų jubiliejui.
Pirmoji P. Kalinausko knyga „Puipiai. Mokykla ir kaimas“ dienos šviesą išvydo prieš 10 metų, kai autoriui sukako 90, o antroji — “Tiesos beieškant. Religiniai pamąstymai“ — jubiliejaus išvakarėse.
„Kai jas dovanojau svečiams, dar tebebuvo šiltutėlės“, — juokavo šimtametis knygos autorius.
Parašyti pirmąją knygą apie Puipius, kuriuose P. Kalinauskas mokytojavo 35-erius metus, autorių paskatino šeduvis kraštotyrininkas Antanas Bukauskas. Antrosios knygos ėmėsi niekieno neragintas.
Ar rašys trečią? Šimtametis šypteli: „Kad jau ne, jau Alzhaimeris mane puola, pradedu ne viską atsiminti“.
Tiesą pasakius, kalbantis su šimtamečiu, Alzhaimeriu net nekvepia. Netgi atvirkščiai — suima pavydas klausantis tokios šviesios senolio kalbos, aiškių aiškiausių prisiminimų, išsamių vertinimų, intelektą parodančių išsireiškimų.
Savo pedagoginį darbą vertina kritiškai
„Gimiau Panevėžyje, bemokslių darbininkų šeimoje. Mama skaitė tik maldaknygę, tėvas — dar porą religinio turinio knygų. Nė vienas iš jų rašyti nemokėjo. Kad galėtume pragyventi, teko ir gyvulius keletą vasarų paganyti“, — vaikystės prisiminimais dalijasi P. Kalinauskas.
Kad ir kaip vargingai gyveno, P. Kalinauskas sugebėjo baigti Panevėžio mokytojų seminariją. Tuoj po baigimo ką tik iškeptas pedagogas buvo paskirtas Žiurkių pradinės mokyklos Panevėžio apskrityje vedėju.
„Darbo pradžia buvo sunki. Kaip organizuoti darbą vienu metu su keturiais skyriais, seminarijoje šito mūsų nemokė. Dirbau, kaip išmaniau, kūriau darbo metodiką labai išgyvendamas nesėkmes, o jų buvo daug. Dažnai pagalvodavau, kad ne man toks darbas, kad aš vargstu ir savo mokinius varginu... Mokiniai vadina “ponu mokytoju“, o aš jaučiuosi, kad nemoku, nesugebu jų mokyti... Bet noriu būti geru mokytoju. Kaip išmaniau, taip kėliau kvalifikaciją (skaičiau spaudą, konsultavausi su kitais mokytojais), tačiau norimų rezultatų nepasiekiau“, — savikritiškai apie savo pedagoginio darbo pradžią bei vėlesnius darbo metus pirmojoje knygoje rašo P. Kalinauskas.
„Dirbau tą, kas reikia, bet ne taip, kaip reikia“, — žurnalistei save pakritikuoja senolis.
Pasak P. Kalinausko, anais laikais mokytojas mokiniams buvo didžiulis autoritetas. Dabar to nebeliko ir daug kas pasikeitė. Pedagogas šiuos pokyčius priima kaip neišvengiamą dalyką, nes juk, pasak jo, keitėsi visuomeninis gyvenimas, visuomenės išsivystymo lygis.
Mokyklos vadovas dirbo žemę, laikė arklį
Iš kelių vieno komplekto mokyklų, kuriose teko dirbti P. Kalinauskui, jam labiausiai patiko darbuotis Puipiuose. Mokytojui patiko tai, kad Puipių pradinė mokykla buvo įsikūrusi ne privačiuose namuose, kaip kitos, o erdvesniame ir šviesesniame „valdiškame“ pastate, prie kurio buvo ir 3 hektarai žemės, kurią galėjo dirbti mokytojo P. Kalinausko šeima.
„Ši žemė ir gelbėjo mus sunkiu karo ir pokario laikotarpiu. Laikėm gyvulių, auginom daržovių, javų, todėl tuo metu, kai kiti iš vakaro užsiimdavo eilę, kad rytą gautų kepalėlį duonos, mes valgėme ne tik jos, bet ir pyrago. Pavyko išlaikyti net arklį, nors tai ir buvo draudžiama“, — pasakoja pedagogas.
Dar kaimo mokytojai nemokamai gaudavo butą, pagal nustatytą normą — kuro, valsčiaus savivaldybė apmokėdavo už elektrą.
Savo knygelėje apie mokytojavimą Puipiuose P. Kalinauskas neslepia nieko. Joje galima rasti ne tik mokyklos vadovų, mokytojų bei mokinių pavardes, tų dienų mokyklos gyvenimo aprašymus, santykius su valdžia, bet ir finansinių dalykų, galinčių sudominti šiandieninius pedagogus.
1938 metais P. Kalinauskas turėjo II tarnybos laipsnį su VII kategorijos alga — 280 litų. Buvo mokami ir priedai prie atlyginimo: už ištarnautą laiką (28 litai), už mokyklos vadybą (16,80). Iš algos būdavo atskaitoma pensijų ir pašalpų fondui (16,80), valstybės biudžetui subalansuoti (50,75), Švietimo ministerijos tarnautojų taupomajai skolinamajai kasai (10,50). Pridėjus priedus bei atėmus atskaitymus, P. Kalinauskui likdavo 217,70 litų alga.
Knygą rašė ketverius metus
P. Kalinausko religiniai pamąstymai, sugulę į antrąją knygą, gimė per ketverius pastaruosius metus.
„Ėmiau knygas iš bibliotekos, skolinausi iš draugų, skaičiau, studijavau, lyginau ir dariau savas išvadas. Juk negalėjau aprašyti vien savo pamąstymus šia svarbia tema“, — sako šimtametis autorius ir čia pat prisipažįsta, jog nuo jaunų dienų jo ir tėvų religiniai požiūriai smarkiai skyrėsi ir dėl to nuolat tekdavę konfliktuoti.
Ruošdamas savo antrąją knygą, P. Kalinauskas per mėnesį perskaitydavo po tūkstantį puslapių įvairios papildomos literatūros.
„Manau, kad mano amžiuje toks skaitymo krūvis yra nemažas, tačiau norėjosi gauti kuo daugiau žinių, kad galėčiau lengvai prieinama forma pasakyti jaunimui savo nuomonę apie religiją“, — sako autorius.
Save šimtametis vadina laisvamaniu, Pasaulietinės kultūros draugijos nariu.
„Nesu nusiteikęs prieš religiją. Aš visas jas vertinu vienodai. Jei jos geros, tai visos. Negali viena religija būti aukščiau kitų. Bet kuris laisvamanis irgi yra nusipelnęs dangaus, jei jis gyveno prisilaikydamas dorovės principų“, — samprotauja šimtametis.
Antrojoje knygoje pedagogas ir aprašo savo pasaulėžiūros pasikeitimus amžiaus bėgyje, analizuoja laisvamanybės bei ateizmo apraiškas istorijoje ir lietuvių literatūroje, gvildena žmogaus sąžinės ir dorovės santykius su bažnyčia ir religija.
Autorės nuotr.
DOVANA: Savo 100 metų jubiliejui Povilas Kalinauskas išleido antrąją knygą, kurią dovanojo iškilmių svečiams.