Naujausios
Ilgas kelias
„Net pati netikiu, kad tiek daug išgyvenau“, – sako jubiliatė.
Ponios Aldonos ilgą gyvenimą paliudija ir jos pasakytas faktas, kad štai jau beveik visos bendraamžės draugės ilsisi Amžinybėje. Liko tik dvi 90-metės kaimynės, kurios kartas nuo karto ją aplanko, visos draugėje pageidavimų koncertą pasižiūri, per „Pūko“ televiziją dainų pasiklauso, žiūrėk, ir dainą užtraukia.
Jos gyvenimas, sako A. Ilgūnienė, ilgas, bet nenuobodus. Su vyru Petru, kuriam išėjimo Amžinybėn dieną, buvo 96-eri, pragyveno ilgus metus. Buvo, kaip ir kiekvienoje šeimoje, ir juodo, ir balto, bet – darnoje gyveno, pagarboje vienas kitam.
„Jei nesutartum, argi nugyventum kartu 73 metus!“ – šypsosi senjorė.
Susipažino juodu besimokydami Žemės ūkio akademijoje agronomo specialybės. Ji – nuo Rokiškio, jis – nuo Marijampolės. Aldonai įstojus, Petras buvo jau antrakursis. Susipažino, susidraugavo.
Buvo pirmą kursą bebaigianti, kai gavo žinią apie planuojamą ūkininkavusių tėvelių tremtį. Tėvai slapstėsi. Jauna studentė nusprendė iškeliauti kartu su tėvais – iš Dotnuvos Kauno rajone į namus iškeliavo pėsčiomis, pernakvojo pas draugę, vėl keliavo.
Kuomet sugrįžo namo, tėvai ir brolis, kuriam tada tebuvo 15 metų, buvo jau išvežti. Žmonės kalbėjo, kad traukinys išdundėjo prieš tris valandas...
Likusi be artimųjų, jauna mergina apsisprendė tęsti studijas. Galvojo, kad ją vieną dieną irgi sulaikys, išveš. Laimei, niekas neieškojo.
Tėtušis iš tremties negrįžo, mirė lageryje Krasnojarsko krašte. Sugrįžo mama ir brolis, tada Aldona jau buvo sukūrusi šeimą, augino dukras Daivą ir Živilę, gyveno Šiauliuose.
Du agronomai
Ryškiausi prisiminimai šimtametės atmintyje vis dar gyvi – nemažai metų dirbo „Agrochemijos“ laboratorijoje, paskui iki pat pensijos – Sėklų inspekcijoje. Vyras Petras plušėjo pagal išsilavinimą Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikuose, paskiau dirbo agronomu Šiaulių melioracijos statybos valdyboje. Prisiekęs agronomas P. Ilgūnas nuo 1965 metų vadovavo Šiaulių sodininkams, rūpinosi, kad būtų sukurtos mėgėjiškų sodų valdybos, o sodininkai aprūpinti sodinukais bei trąšomis. Iki pat 2001 metų jis organizuodavo seminarus, skaitė paskaitas sodininkyste besidomintiems žmonėms. 2001 metais P. Ilgūnui suteiktas Garbės piliečio vardas.
P. Ilgūno pastangomis Šiauliuose buvo įkurta pirma kolektyvinių sodų bendrija, įgijusi „Rasos“ pavadinimą. Šiuose soduose Ilgūnų šeima turėjo savo sklypą, augino gėrybes, eksperimentavo.
Šiuo metu jubiliejų sutinkančią mamą globojanti dukra Živilė prisimena, kaip agronomai tėvai juodvi su sese lenkdavę prie darbo sode.
„Puikiai atsimenu tuos ravėjimus, kai taip norėjosi kažko kito“, – sako moteris, pavaduoti sesers mamos globoje sugrįžusi iš Londono, kur gyvena arti trijų dešimtmečių.
„Darbo va tiek buvo. Bet reikia žmogui dirbti – be darbo nieko nebus“, – dukrai antrina ir pati senolė.
Reikia visko su saiku
A. Ilgūnienė mėgsta ne tik su kaimynėmis pabendrauti, ji turi ir daugiau pomėgių. Vienas iš tokių – eiti į lauką pasivaikščioti. Tiki, kad grynas oras teikia sveikatos, o ir kojos tada neužsiguli, prasijudina. Žinoma, viena be priežiūros nebekeliauja, dažniausiai lydima vienos iš dukrų 77-erių Daivos arba penkeriais metais jaunesnės Živilės.
„Amžius mano dabar jau toks, kad nelabai palakstysi“, – šypteli senolė.
Kitas pomėgis – skaitymas. Daugelį metų prenumeruoja laikraščius, „Šiaulių krašto“ laukia labiausiai, nes jis – apie savus žmones.
Ponios Aldonos didžioji aistra – krepšinis, daug metų yra „Žalgirio“ fanė. Bet „nebrokija“ ir kitų komandų žaidimų, jei tik per televizorių rodo, stebi, nepaisant transliacijos laiko.
„Kitą sykį taip įsikarščiuoju... – kalba sirgalė. – Bet negi daužysi televizorių!“
Ir netikėkite, kad žmogaus ilgaamžiškumas priklauso vien nuo to, ką jis į burną deda. Šimtametė iki šiol valgo viską, už vis labiausiai mėgsta saldumynus, dukart per dieną geria kavos.
„Žmogui reikia visko, svarbiausia, kad viskas būtų su saiku“, – sako A. Ilgūnienė.
