Naujausios
Šimtametės gyvenimas – „rojus ant vietos“
Žagarėje (Joniškio r.) gyvenanti šimtametė Ona Laukutienė–Jasotienė aplinkinius stebina optimizmu. Su jubiliejumi pasveikinta močiutė kelis sykius kartojo esanti laiminga ir tvirtino, kad gyvenimas jai – „rojus ant vietos“ .
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Niekada neturėjo priešų
„Niekada neturėjau priešų, gerai su visais sutariau. Mane myli anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai, sūnus su marčia kasdien aplanko, prižiūri. Esu laiminga. Rojus ant vietos“, – trečiadienį, per savo gimtadienį aplankyta svečių iš seniūnijos, rajono savivaldybės, bendruomenės ir „Sodros“, sakė žagarietė Ona Laukutienė–Jasotienė.
Senolė gyvena viena. Dar prieš kelerius metus ji dienas leido Damelių kaime. Kai anūkė nusipirko namuką prie Švėtės upės, kuri matyti per langus, atsikėlė į Žagarę.
Sūnus Aleksandras su marčia Danute gyvena netoliese. Jo kelias pas mamą veda dukart per dieną – rytą ir vakare. Atneša šilto maisto, pakūrena ugnį.
Šampano paragavusi senolė juokavo dabar lauksianti dviejų šimtų metų, tada visi vėl turėsią atvykti jos aplankyti ir vis tvirtino, kad gyvenimas – rojus ant vietos.
Ją gerai pažįstanti seniūnaitė Genovaitė Ramutienė sakė, kad močiutė visada šypsosi, visada optimistė.
Marga suknelė, margas gyvenimas
Bet močiutės gyvenimas nebuvo lengvas, veikiau jau margas kaip genys.
„Marga mano vestuvių suknelė, kitokios tekėdama neturėjau, tai taip ir ėjosi,“ – svarsto Ona Laukutienė–Jasotienė.
Teko jai vieną iš dviejų sūnų palaidoti, ir pirmą vyrą Antaną Laukutį, žuvusį Antrajame pasauliniame kare, apraudoti. Jis atgulė Priekulėje (Latvija) bendrame kape su kitais žuvusiaisiais.
Su Antanu Ona praleido tik aštuonerius metus. Susilaukė dviejų sūnų. Buvo laimingi.
Tekėjo iš meilės
„Tekėjau iš meilės, ne tėvų išvaryta, – mena senolė. – Su būsimuoju vyru susipažinau šokiuose Damelių kaime. Aš buvau vietinė, jis iš Juodeikių kaimo. Net nežinau, kuris kuriam pirmiau į akį kritome. Antanas gražiai šoko.“
Ona su Antanu iki vestuvių kelerius metus gražiai draugavo. Kai jis išėjo tarnauti į kariuomenę, laukė grįžtančio.
Susituokė 1936-aisiais Žagarės bažnyčioje. Vestuvės buvo kuklios, gal dešimties žmonių palyda. Jaunieji vienas kitą mylėjo ir gerbė, vienas kitu rūpinosi.
Antrasis vyras Bronius Jasotis už Oną buvo daugiau kaip dviem dešimtimis metų vyresnis. Našlys, bevaikis. Gyveno kaimynystėje, Ona jį gerai pažinojo.
„Geras žmogus buvo, todėl ištekėjau. Jis mylėjo mano berniukus,“ – prisimena senolė, antrą vyrą palaidojusi 1984 metais. Bronius irgi sulaukė garbingo amžiaus – 95-erių metų.
Pripažinta savo krašto siuvėja
Ona Laukutienė–Jasotienė nuo vaikystės mėgo siūti. Todėl paūgėjusi, baigusi 3 klases ir praėjusį piemenavimo etapą, stojo privačiai pas „kriaučių“ mokytis šio amato. Atsilyginti nereikėjo, nes mergina siuvėjui buvo pagalbininke.
Išmokusi naudingo amato Ona galėjo sau duonos kąsnį pelnyti. Tėvas išsimokėtinai nupirko siuvimo mašiną, kurią senolė sako iki šiol išsaugojusi. Tik aptemusios akys nebeleistų dirbti.
Šeimą ji apsiūdavo nuo galvos iki kojų, vis kokio rūbo užsisakydavo kaimo gyventojai. Tiesa, medžiagų ir fasonų būta paprastų, nes ne miesto klientai kreipdavosi.
Kartais Oną išsiveždavo koks ūkininkas, pas kurį moteris siūdama praleisdavo keletą dienų. Ten geresniais drabužiais papuošdavo namiškius. Siūdavo viską: sijonus, palaidines, kelnes, net paltus.
Mėgsta klausytis sveikinimų
Dabar šimtametė džiaugiasi 4 anūkais, 15 proanūkais, 3 proproanūkiais.
Dienas Ona Laukutienė–Jasotienė leidžia klausydamasi radijo. Ypač mėgsta „Sveikinimų ratą“.
„Kartais pažįstamą pasveikina. Daugiausia nežinomi žmonės, bet gražios dainos patinka,“ – atvirauja močiutė.
Pavasarį, vasarą, kai sužysta sodai, ji išeina į lauką pakvėpuoti grynu oru, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Argi ne rojus?..
Autorės nuotr.
ŠEIMA: Oną Laukutienę–Jasotienę kas rytą ir vakarą lanko sūnus Aleksandras, kuris atneša karšto maisto, pakūrena krosnį.
OPTIMIZMAS: Oną Laukutienę su 100 metų sukaktimi sveikinusi seniūnaitė Genovaitė Ramutienė (kairėje) stebėjosi, kad senolė visada su šypsena, trykštanti optimizmu.