Naujausios
Sibire pajuto Lietuvos dvelksmą
Ekspedicija „Misija Sibiras“, kuri organizuojama kasmet nuo 2006 metų lietuvių tremties vietomis – šiemet išsipildžiusi Akmenės rajono mero patarėjo Tomo Martinaičio svajonė, po ketverius metus trukusių bandymų prasimušti į tą keliolikos žmonių grupę. Ekspedicija vyko į Tomsko sritį, į kurią buvo ištremta Tomo giminaičių. Tomske palaidotas jo prosenelis.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
„Džiaugdavausi, kad patekdavau į bandomojo žygio daugiau kaip pusės šimto narių komandą, kurioje sutikdavau daugybę įspūdingų, motyvuotų žmonių, – sakė T. Martinaitis. – Su jais, kelias dienas pavaikščiojęs Lietuvos miškais, pasikraudavau teigiamos energijos keliems mėnesiams, ir tai atpirkdavo kartėlį dėl nepasiekto galutinio rezultato.“
Šiemet, jau kaip valstybės tarnautojui, pasisekė – po bandomojo žygio pateko tarp šešiolikos ekspedicijos narių.
„Atrankos komisiją sudominau kaip jaunas žmogus, kuris po studijų pasirinko gimtąjį kraštą ir dabar veikia su jaunimo organizacijomis, o „Misija Sibiras“ irgi yra jaunimo projektas, – sako T. Martinaitis. – Nėra vienintelis tikslas – išvažiuoti į Sibirą, svarbu grįžus į Lietuvą sugebėti papasakoti apie patirtis.“
Sibirą pasiekę ekspedicijos dalyviai nustebo, kai vadovas atsisakė atskleisti visos kelionės planą. Pranešdavo tik apie rytojaus ketinimus.
Paaiškinta, kad kelių dienų laikotarpiu viskas gali kardinaliai pasikeisti. Sibire žmonių veikla priklauso nuo besikeičiančių oro sąlygų.
Dienos darbus ne visada tepavykdavo įveikti. Sunkiai prieinamai kapavietei pasiekti buvo nusamdyta technika, lietuvių pavadinta mėnuleigiu, į kurią galėjo tilpti tik pusė žygeivių.
Todėl pirmuosius išvykusius ketinta išlaipinti ir paleisti pėsčiomis, likus keliems kilometrams iki tikslo, o „mėnuleigis" turėjo grįžti paimti likusios grupės. Tačiau negrįžo, nes kelią pastojo daugybė privirtusių medžių, kuriuos prisiėjo pjaustyti.
Sibire važiavo autobusiukais, plaukė kateriu, valtimi.
Pėsčiomis per nepilnas dvi savaites sukorė apie šimtą kilometrų. Dažnai alinančiame karštyje, neretai lydimi įkyrių uodų. Kai kur iki kelių klampodami purvą.
Žygeiviai juto, kad organizatoriai yra gerai atlikę namų darbus. Ieškojo Sibiro gyventojų, turinčių lietuviškų šaknų ar sąsajų. Maršrutus iki kapaviečių nuodugniai ištyrinėjo.
„ Neapsakomas jausmas, kai ieškai kapaviečių ir pagaliau pamatai lietuviškus kryžius vidury miško. Šiurpai eina nugara. Ir lietuviško himno giedojimas, pastačius naują kryžių“, – sakė Tomas.
Į misiją išvykstantį T. Martinaitį palydėjo Akmenės krašto tremtiniai. Naujosios Akmenės bažnyčioje surengtose apeigose įteikė gimtinės žemės, žvakių ir duonos.
„Pajutau ryšį tarp Akmenės ir Sibiro“, – prisiminė žygeivis.
Akmenės žemė buvo išberta į atstatomo kryžiaus duobę Kuzurovo kapinaitėse.
Parabelės miestelio muziejuje surengtame pokalbyje su šiame krašte likusiais įvairių kraštų tremtiniais lietuviai paklausė, ar tarp jų yra lietuvių.
Buvo viena – santūrumu iš kitų išsiskyrusi moteris.
Jai Tomas ir įteikė lietuviškos duonos kepalą.
Sujaudinta tautietė neslėpė ašarų. Lietuviškai bemokanti tik pasisveikinti, pagalvojusi ištarė: „Atpjauk duonos.“
Iš Zarasų krašto atitremta Stanislava Vitalija Galvydytė ištekėjo už esto, ir šeima liko Sibire. Į Lietuvą grįžusi jos sesuo dabar gyvena Dotnuvoje.
Papasakojo, kad 1941-aisiais į tremtį išvežė su mama. Tėtis, Pranas Galvydis, buvęs prieškario Seimo nariu, liko Lietuvoje, o 1943-iaisiais nužudytas.
Įsimintinas susitikimas su lietuvių kilmės Tomsko universiteto dėstytoja. Papasakojo apie savo nufilmuotą interviu su Lietuvos kino legenda Donatu Banioniu paskutiniais jo gyvenimo metais.
Pusšimčio kilometrų žygyje pėsčiomis iš Narymo miesto į Ustjano kaimelį lietuvių vedliu buvo vietinis medžiotojas su šunimi, kad įspėtų apie netoliese galinčias pasirodyti meškas.
Pusiaukelėje jis papasakojo apie savo sąsajas su Lietuva.
„Turiu lietuviškų šaknų ir kai sužinojau, kad mane kviečia vesti jūsų grupę, mano akyse atsirado ašaros ir aš supratau, kad noriu pažinti tai, iš kur kilau, nes tokios galimybės man gyvenime nebuvo“, – sakė medžiotojas.
Sibire ekspedicijos dalyviai pajuto Lietuvos dvelksmą.
„Spaudos konferencijoje žurnalistai paklausė, ar pastebėjome Naryme daugybę gėlių. Mums buvo pasakyta, kad būtent Baltijos šalių tremtiniai sukūrė vietos tradiciją auginti gėles prie namų“, – prisiminė Tomas.
Ekspedicijos dalyvius kalbinę senesni vietiniai rusai prisiminė prieš kelis dešimtmečius čia atitremtus lietuvius – kaip jie gerai dirbdavę, kokie buvę sąžiningi. Sakė, kad lietuviai į Sibirą atvežė ir kultūros.
Ekspedicijos dalyvius buvo apvogę pora girtuoklių, bet milicininkai greitai juos surado ir sugrąžino kuprines su daiktais.
T. Martinaitis į namus parsivežė ir įsipareigojimų aplankyto krašto žmonėms.
Tomsko vicemeras, kurio tėvai kilę iš Varnių krašto, prašė atsiųsti dabartinių namų nuotraukų.
„Būtinai turiu nuvažiuoti į Dotnuvą, surasti tremtinės Galvydytės seserį ir papasakoti“, – sakė T. Martinaitis.
Lietuvos tremtinių sąskrydyje Ariogaloje kalbėjosi su Tomske gyvenusiais tremtiniais.
„Jie klausinėjo, ar ta troba belikusi, ar ta gatvė nepasikeitusi, – sakė T. Martinaitis. – Pajutau, kaip svarbu buvo parvežti paties matytą liudijimą.“
Asmeninės nuotr.
JAUSMAS: „Kai iškeliauji į Sibirą, apie kurį esi vien skaitęs, yra vienoks jausmas, o kitoks, kai pamatai, kokiomis sąlygomis ten ištvėrė tremtį mūsų tautiečiai“, – sakė Akmenės rajono mero patarėjas Tomas Martinaitis.
DUONA: Akmenės tremtinių perduotą duonos kepalėlį priėmusi Sibire likusi lietuvė Stanislava Vitalija Galvydytė neslėpė graudulio.
KRYŽIAI: Tomas Martinaitis su ekspedicijos dalyviais Sibire darė ir statė naujus kryžius.
REMONTAS: Kai kuriose kapinėse kryžius teko atstatyti, paremontuoti.