Naujausios
Parodos – garaže
Į „Garažą“ užsukome prieš antrosios parodos atidarymą. Pirmosios parodos darbai jau nukabinti – šį vakarą L. Vigelio draugė A. Tomkutė, Šiaulių miesto jaunųjų menininkų stipendininkė, pristatys asmeninę videoinstaliacijų parodą. Atidaryme netrūks improvizacijos, nes menininkai visuomet palieka vietos atsitiktinumui, veiksmui, kuris atsitinka tiesiog plaukiant pasroviui.
Paroda Nr.1, taip ją vadina L. Vigelis, buvo atidaryta verčiantis metams – 2023 metų gruodžio 31-osios vakarą. Dalyvių organizatorius skaičiuoja per 25: vieni atkrito, kiti atsirado, tad tikslaus skaičiaus ir nebefiksavo.
Kūrybą pristatė autoriai iš Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų, jaunosios kartos menininkai ir vyresni: Ieva Mediodia, Deividas Buivydas, Baibokynas, Eglė Narbutaitė, Arūnas Kulikauskas, Lukas Vigelis, Simona Woozy, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Dainius Trumpis, Virginijus Kinčinaitis, Karolina Kovalevskaja, Živilė Žvėrūna, Adomas Žudys, Algimantas Rokas Černiauskas, Jolita Puleikytė, Evaldas Jansas, Nerijus Morkius Vasilenko, Grėtė Vaičiulytė Keras, Tomas Andrijauskas, Paulius Žižliauskas, Augustė Tomkutė ir kiti.
Garažo lankytojams pristatyta tapyba, grafika, fotografija, videomenas, instaliacijos. Atidaryme vinilais grojo Mantas Rimgaila, prisijungė Dalia ir Adomas, o vakarinę programą-performansą garažo duobėje surengė Paulius iš Plungės ir Algimantas iš Merkinės. Algimantas grojo sintezatoriumi, o Paulius žemaitiškai repavo.
Pirmąją parodą pamatė daugiau nei šimtas lankytojų. Garažas nėra atviras kasdien, tad prieš atvykstant reikia susisiekti su Luku, kad pasitiktų. Atšilus orams, svarsto menininkas, ko gero, bus paprasčiau ir lanksčiau priimti lankytojus.
Bet svarbiausia diena ir idėjos esmė „Garaže“ – parodos atidarymas.
Terpė eksperimentams
Idėja įkurti meno erdvę garaže, sako L. Vigelis, gimė natūraliai: „Šitą erdvę jau turiu treti metai. Aš šiuose garažuose užaugau, čia buvo mano tėčio. Tėtis žuvo, aš paveldėjau, įsigijau dar vieną ir pradėjau pats krapštytis.“
Dalis garažo atlieka įprastą funkciją – čia stovi automobilis. Lukas aktyviai bando „įsivelti“ į automobilių sportą, nori puoselėti automobilių kultūrą, sujungti menininkus ir automobilių entuziastus.
Domina driftas – šonaslydis. „Treniruojuosi, esu gana atviras viskam ir gana imlus. Buvo laikas, kai skaičiau labai daug knygų, gal tai apšvietė, kaip gyventi visavertį gyvenimą – reikia bent kažkiek laimės susirinkti, kad ir kaip žiemą būna niūru ir tamsu.“
Į bendrą erdvę dabar sujungti trys garažai. Iš pradžių garaže Lukas remontuodavo mašiną, prireikus darbuodavosi su kūrybiniais projektais. Parodo: ant lubų pakabintos lempos yra paties gamintos ir programuotos. Spalvingas garažo sienas išpiešė ne tik pats, bet ir „nežinomas autorius“.
„Turėjau erdvę, kurioje galima pasiskleisti, pasivirinti, pasilituoti, dažyti sienas. Ateini, kas tą dieną užplaukia, tuo ir užsiimi. Dirbtuvės, o kartu garažas sujungė ir kitus žmones, kurie atvyksta, mato prasmę ir patys piešia, filmuoja, fotografuoja. Čia esame ir muzikinį vaizdo klipą filmavę. Labai gerai, kai savo erdvė, pažįsti kiekvieną kampą, gali pasidaryti sceną. Pavyzdžiui, mėlynas stalas per parodos atidarymą buvo DJ stalas, o kai buvo videoklipo filmavimas, ant stalo gulėjo „negyvas“ žmogus.“
– Kaip garažas tapo meno erdve menininkams?
– Kai prieš 4–5 metus po studijų Jungtinėje Karalystėje grįžau gyventi į Šiaulius, dauguma draugų buvo išsilakstę. Jautiesi vienišas, ieškai bendruomenės, kažką veikti jaunam žmogui labai reikia. Pradėjau lankytis Šiaulių dailės galerijoje. Kai lankiau Dailės mokyklą, per dailėtyros pamokas visą laiką būdavo: „Vietoje to, kad sėdite pamokoje, einat į Dailės galeriją.“ Nueini ten, nusiperki bilietėlį, parneši, gauni pažymį. Tai buvo išlikę nuo senesnio laiko, pradėjau vėl lankytis, susipažinau su Virgiu (Virginijus Kinčinaitis, Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas – red. past.), Živile (Živilė Spūdytė-Blėdė, galerijos kultūrinės veiklos vadybininkė), Ernesta (Ernesta Šimkienė, Šiaulių dailės galerijos direktorė), pradėjau prisidėti prie veiklos ir galiausiai netgi ten dirbau. Iš pradžių buvau samdomas kaip parodos architektas, pagalbinės rankos, galiausiai dirbau – komunikacija su atvykstančiais autoriais, jų ekspozicijų parengimas.
Iš galerijos išėjau į IT. Kūrybai tai rasdavau laiko, tai nelabai. Ir sugalvojau daryti parodą garaže. Galvojau, puiki proga, Naujieji metai. Žmonių, kurie prisijungė, per daug įkalbinėti nereikėjo.
Vizija atėjo ir iš kitų menininkų, gyvenančių Lietuvoje: stebėdamas, ką jie veikia, pamačiau, kad ir pačiam viskas įmanoma. Garažas yra puiki vieta, kur viską galima daryti kitaip.
– Ar „Garažas“ – asmeninė iniciatyva?
– Ir taip, ir ne. Jei nebūtų buvę žmonių, kurie yra aplinkui, tiek ir būtų tos iniciatyvos. Mano įdirbio yra daug, bet čia labiau esame vieni apie kitus.
Be to, kad garažas yra nepriklausoma meno projektų erdvė, yra ir daug kitų užmojų – asmeninė kūryba, aktualių temų studijavimas. Buvimas bendruomenėje sukuria galimybę kažką tokio daryti. Kai yra žmonių, kuriems įdomu, kuriems aktualu, viskas daug paprasčiau.
Sukuriama terpė, kur galima ateiti, atsiskleisti, eksperimentuoti ir to, atrodo, pakanka jaunam menininkui. Man atrodo, kad čia viskas yra žiauriai kietai, kažkam kitam irgi turėtų panašiai atrodyti, nes nereikia eiti, belstis į duris, prašyti, projektus daryti. Biurokratiniai dalykai, taisyklės dažnu atveju labai atitolina nuo kūrybos. Galiausiai turi atsiskaityti už projektą. Arba paaiškinti, ką darai, kai tu galbūt žodžiais negali to padaryti, bet labai gerai moki paaiškinti, dėdamas ranką ant popieriaus lapo.
– Kokia jaunųjų menininkų bendruomenė Šiauliuose? Kai buvo uždarytas universiteto Menų fakultetas, buvo kalbama, kad atsiras vakuumas.
– Ir yra tas vakuumas. Man lengviau, kai galiu drąsiai už save kalbėti, eiti ir skelbtis. Jauni menininkai labai skirtingi, žmonės labai individualūs. Ir apskritai su menininkais yra gana sudėtinga.
Vakuumas yra, o bendruomenė realiai yra draugai. Kas fotografuoja, kas iliustracijas kuria, kas grafiką, kas tapo. O draugų bendruomenė atsirado kažkur dalyvaujant mieste.
– Šiauliuose tokių neformalių erdvių trūksta?
– Taip, trūksta. Buvo kažkokių užmojų, kaip Menų fakultetas ar „Elnio“ fabrikas. Kibirkščių buvo, bet iš jų nieko neišėjo. Būna šen bei ten pavienių iniciatyvų, bet viskas yra privėsę, prigesę.
– Kalbėdamas apie „Garažą“ menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis minėjo, kad būtent menininkai pirmieji ateina į iš pirmo žvilgsnio nepatrauklias vietas – buvusias pramonines teritorijas ir panašias, atneša gyvastį, o paskui pritraukia verslą ir kitus.
– Taip, visiškai taip. Menininkai yra tie nutrūktgalviai, kurie yra drąsūs padėti pirmą žingsnį, kas kitiems atrodo visiškai nelogiška, nepraktiška, finansiškai žlugdantis dalykas. Taip visą laiką buvo ir, manau, bus.
Norisi demonstruoti, kad Šiauliuose irgi vyksta kultūra ir ne ką prastesnė nei didžiuosiuose miestuose, norisi šiek tiek sumažinti atsiskyrimą ir sulaužyti nusistovėjusius stereotipus.
Viskas vyksta natūraliai: kaip atrodo, kad turėtumei gyventi savo gyvenimą teisingai, tą ir bandai demonstruoti kaip pavyzdį visiems aplinkui save. Kas vyksta viduje, kad ir išorėje būtų tas pats.
– Nesijaučiate vienas?
– Ne. Gal ir stiprybė gyvenant Šiauliuose, nes didesniuose miestuose yra konkurencija, daugiau galerijų, o čia – gana lyguma, jei kažkas pradeda augti, visi pamato.
– Po parodos Nr. 2 jau suplanuota paroda Nr. 3?
– Ne. Yra, kas užsiminė, kad norėtų, bet dar nepaplanuota, kada ir kaip turėtų atrodyti. Vienas žingsnis vienu metu.
Yra pamąstymų, kas vasarą galėtų vykti. Yra intencija bendradarbiauti su „Scanorama“, vasaros metu rodyti filmų peržiūras, galbūt pabandyti organizuoti stand up'us.
– „Garažas“ tinka kone visiems meno žanrams?
– Daugelis geriausių dalykų prasidėjo nuo garažo. Kiek daug visokių muzikinių grupių, išradimų. Vienam būtų sudėtinga, bet kai yra žmonių, kurie prijaučia tiems patiems dalykams, viskas paprasta.
Prieš Naujuosius metus buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad reikia, taip viskas ir vyksta. Kai tiki tuo, ką darai, nėra sudėtinga įsitikinti, kad verta.
Kurti miesto gyvastį
– Lukai, kokia jūsų istorija?
– Gimiau ir užaugau Šiauliuose. Baigęs 12 klasių, išvažiavau mokytis į Jungtinę Karalystę. Išvažiavau su užmoju pamatyti Vakarų pasaulį, nes atrodė, kad tuometinė sistema, terpė man netinkanti. Čia atrodė blogai, išvariau ten, ten irgi atrodė blogai. Gal su manim kas nors blogai? Ar su pasauliu kažkas blogai? Tada supratau: ne, su manimi viskas gerai, su pasauliu kažkas negerai. Nusprendžiau, kad reikia grįžti į Šiaulius ir čia gyventi, bandyti spręsti, kas pasaulyje yra negerai, kad būtų vietos geriems dalykams.
Norisi per kultūrines veiklas, per užsiėmimus, parodas, muziką parodyti, kad yra žmonės, kurie sugeba dirbti eilinius darbus nuo devynių iki penkių, bet jie taip pat tapo, fotografuoja, filmuoja, kuria šeimas ir gyvena, mano požiūriu, visavertiškesnį gyvenimą – tai daug geriau negu grįžti po darbo ir žiūrėti televizorių. Kiekvienas mes galime daug, bet per rutiną, sunkumus tai pasimiršta.
Baigiau studijas Derbio universitete. Grįžęs pusę metų pagyvenau Vilniuje, prasidėjo kovidas, atsirado gyvenime Augustė ir apsigyvenau Šiauliuose. Viskas po ranka, ko reikia, gana patogu, norint daugiau, galima pakeliauti ir pamatyti.
Seniau daugiau filmuodavau, po to perėjau į režisavimą, dabar labiau mėgstu pafotografuoti, bet iš esmės mano kūryba atsiremia į tarpdiscipliniškumą – bandymą sujungti technologijas su tradicinių menų taisyklėmis.
Pusantrų metų bandau susikonstruoti videosintezatorių. Kaip muzikoje yra garso sintezatoriai, taip gali būti ir vaizdo sintezatoriai: galima sintezuoti vaizdo signalą. Tas dalykas man labai rezonavo.
Šiek tiek atitolau nuo paties pasirodymo elemento, bandau konstruoti įrankį, kuriuo galėsiu toliau bandyti save realizuoti. Didelis šuolis nuo tradicinio piešimo, fotografavimo, stovėjimo prie pulto iki gilinimosi į elektronikos inžineriją, programavimą – kaip tą pačią fizikos, matematikos terpę sujungti su tuo, ką ir taip gerai pažįsti.
– Į tą terpę aktyviai skverbiasi dirbtinis intelektas?
– Neišvengiamai. Iš tikrųjų sąlyginai džiaugiuosi, kad žengiau žingsnį toliau gilintis į informacines technologijas, elektronikos inžineriją. Kai prasidėjo paveiksliukų, vaizdo medžiagų kūrimas, naudojant dirbtinį intelektą, globaliai palietė labai daug industrijos, daug kas neteko darbų. Mes Lietuvoje neturime tokios industrijos, ji besiformuojanti – ar tai būtų vizualūs efektai, ar įmantrūs filmavimai, jie yra brangūs, Lietuvoje rinka maža.
Dirbtinis intelektas – dar vienas naujas įrankis. Kažkada buvo juostinis fotoaparatas, atsirado skaitmeninis, dabar jau turime telefonus. Čia irgi žingsnis į priekį, bet kaip jis atrodys? Sako, bus stipresnis įvykis nei tada, kai atsirado elektra. Aš tikiu, kad taip bus ir net laukiu.
Kai per pastaruosius metus prasidėjo ChatGPT, iš pradžių galvojau, dar palauksiu, kai bus geresni „updeitai“, tada pasigilinsiu. Kai pasigilinau, supratau, kad pildosi mano, kai buvau vaikas, svajonės.
Ir čia kalbame ne tik apie individualius procesus, bet apie viską: mediciną, teisėsaugą, saugumą, visas sritis. Meną taip pat. Tai neišvengiama. Galbūt dabar toks momentas, kad kai kurioms menininkų terpėms reikės arba žengti tą žingsnį, arba ne. Tie, kurie pasirenka eiti dirbtinio intelekto keliu, bus apdovanoti. Trečio kelio nėra, technokratai ir kapitalizmas tikrai nespaus stabdžių, kad kažkokiems menininkams reikia iš naujo mokytis naudotis kompiuteriu.
Bet kai kas neišvengiamai liks egzistuoti, niekas to nepakeis. Tarkime, filmas. Nors perėjome į skaitmeną, didžiojoje industrijoje filmai ir toliau yra filmuojami 35 mm juostoje, nes technologija, kuri buvo sukurta, yra ne ką prastesnė nei skaitmeninė. Lygiai taip ir čia: kažkokios integracijos atsiras, bet galbūt, ką improvizuodamas greit gali padaryti ranka, nes turi įdirbį, bus geriau, nei ieškoti kompiuteryje.
– Kur, jūsų akimis, Šiauliuose dar galėtų kurtis menininkai, dėl kurių vietų likimo gaila?
– Universiteto galerija – voratinkliai ten dabar renkasi. Yra ne viena vieta. Bet ne problema, kad nėra vietos, galbūt nėra atitinkamo požiūrio iš Savivaldybės, iniciatyvų, kur būtų instiguojama be kažkokių papildomų apklausų, ar daryti, ar ne.
Esame demokratiški, bet kai kurių klausimų politizavimas ne kiekvienam suvokiamas. Trūksta gilinimosi, ko iš tikrųjų reikia, kad nebūtų taip, kad 15 metų visi verkė, kaip reikia skate parko, o pastato skate parką, kuris yra š... „Mes padarėme, jūs prašėte.“ Gal geriau nedarykite nieko, nes tai yra pasityčiojimas. Tas pasityčiojimas yra įvairiuose lygmenyse.
Kažkas turi kurti miesto gyvastį, jei visi nukabinę nosis, sukišę veidus į telefonus. Išties tokios čia ir iniciatyvos – tiesiog gyvename savo gyvenimus, darome, kas mums smagu. Kai tau smagu, atsiranda ir kitų, kam aktualu. Jei nuodugniai ieškai, ko pačiam reikia, surandi. Aš suradau, kaip čia galiu save realizuoti ir kaip kitiems terpę sukurti. Bandau tai daryti ir galvoju naują svajonę. Taip žingsnis po žingsnio ir gyvenasi gyvenimas.
