Naujausios
– Papasakokite apie save. Ar jūs šiaulietė? Kada prasidėjo jūsų kelias Šiaulių universitete?
–Taip, aš gimiau ir augau Šiauliuose, baigiau Gegužių vidurinę mokyklą su menų kryptimi. 2002 metais Šiaulių universitete pradėjau studijuoti muzikos pedagogiką. Nuo tada tos sienos – visi mano namai. Baigusi bakalaurą, įstojau į edukologijos su pedagogine specializacija magistrantūrą. Baigusi rašiau daktaro disertaciją iš gamtos mokslų didaktikos. Kaip matote, nieko bendra su muzika.
Mane pakvietė į tarptautinį projektą. Susižavėjau, kad bus daug mokslo, bus įdomu. Projekte dirbo geros tarptautinės komandos, labai patikėjau perspektyvomis. Projektas baigėsi, buvo nemažas įdirbis. Išmokau konstruoti instrumentus, organizuoti apklausas, mokslinius tyrimus. Tuo metu gilinausi, ką ir kaip padaryti, kad mokiniai galėtų giliau pažinti gamtos mokslus, kad jie jiems sektųsi. Vėliau tuos savo ir kitų mokslinių tyrimų rezultatus panaudojome rengdami metodines knygas mokytojams ir mokiniams – STEAM srityje.
2012 metais apsigyniau disertaciją, parengtą lietuvių ir anglų kalbomis, ir tapau edukologijos mokslų daktare. Labai norėjau tęsti mokslinį darbą, būti akademinėje erdvėje.
– Bet tuo jūsų universitetiniai mokslai nesibaigė?
– Baigiau dar du magistrus – ekonomikos ir vadybos. Noriu pabrėžti, kad labai sąžiningai mokiausi, kantriai dariau visas užduotis, to nepasakytum apie šiuolaikinį studentą, nes ypač jaunystėje norima studentauti, ir tai visiems suprantama. Mane drąsiai galima imti kaip pavyzdį. Studijuojant brandžiame amžiuje, kai iš dėstytojo vėl tampi studentu, pajauti skirtumą tarp galimybių, turi iš naujo įdėti pastangų ir rasti laiko bei jėgų. Pradėjau labiau suprasti suaugusius studentus, turinčius šeimą, vaikus, darbą, kai jau nebe tos jėgos mokytis naktimis, nebepajėgi tiek išmokti. Kai pati dirbi su studentais, užduotis jau konstruoji kitaip, atsižvelgdama ir į galimybes, į jų patirtį ir į poreikius.
– O kam mokslų daktarei dar magistrantūros studijos?
– Darbas reikalauja plačių kompetencijų. Kad dirbtum vadovu, svarbus finansinis raštingumas bei pagrįsti vadybiniai sprendimai. Bendras išprusimas, makroekonominiai dalykai.
Per 15 metų dirbau įvairiose vadybos grandyse, sunkiausia yra valdyti krizines situacijas, nes jos reikalauja vadybinių sprendimų profesionalumo – jis įgyjamas ne tik praktikos, bet ir studijų metu.
– Kaip klostėsi jūsų karjera Šiaulių universitete?
– Pradėjo nuo mokslinių tyrimų. Mane pakvietė į tuometinį Studijų skyrių vyriausiosios specialistės pusę etato. Susižavėjau, kad tai padės tobulinti studijų kokybę. Atlyginimas buvo be galo mažas. Gaudavau 403 litus. Jei tuo metu būčiau dirbusi mokykloje visu etatu su 18 kontaktinių valandų, būčiau gavusi apie 1 600 litų, kaip pradedančioji mokytoja.
Bet mane labai domino studijų kokybė ir galimybės ją tirti. Vieni pirmųjų pradėjome studentų apklausas. Klausėme, kas yra studijų kokybė, ar juos tenkina sąlygos, ką reikėtų keisti. Užsisuko didžiulis procesas. Dabar jau tai įprasta, bet tuomet buvo nauja.
Mačiau, kaip keitėsi studijų programos, kaip jos tobulėjo, pradėjome daryti kokybės forumus, dienas. Bendruomenė ir studentai tuose procesuose taip pat ėmė matyti naudą ir prasmę. Vėliau man prijungė daugiau funkcijų. Įgijau daug žinių, todėl kai prasidėjo universiteto prijungimo pertvarka turėjau žinių ir patirties, tai tikrai padėjo lengviau valdyti situaciją.
– Ar matėsi, kad Šiaulių universiteto studijų kokybė nepajėgia konkuruoti su kitais universitetais? Ar jautėte grėsmę, kad universitetas gali neišlikti?
– Dėl kokybės klausimų nebuvo, gal jie sklandė tarp neįsigilinusiųjų, kurie iš nuogirdų buvo susikūrę tokį vaizdinį. Mūsų rezultatai buvo labai aukšti. 2016 metais užsienio ekspertai, po visos aukštosios mokyklos procesų akreditacijos procedūros, Šiaulių universitetą įvertino kaip padariusį didelį kokybinį pokytį, palyginti su 2013 metais, todėl buvo suteikta 6 metų akreditacija. Tai buvo aukštas įvertinimas, kuris rodo, kad lygis buvo geras.
Studijų atžvilgiu buvo dar aukštesnis įvertinimas – pagal studentų atsiliepimus buvome trečioje vietoje Lietuvoje.
Bet mes iš dalies nebeturėjome universitetinės reputacijos, palyginti su didžiųjų miestų universitetais. Kodėl? Pirmiausia gal dėl to, kad visus regione ir šalyje ėmė gąsdinti mažėjantis studentų skaičius, palyginti su piko metu – nuo 12 000 iki 1 600 studentų. Tai vyko palaipsniui, bet kai tokia tendencija stebima kasmet, pradeda formuotis nuomonė, jog kažkas negerai. Visi mes suprantame, kad regioninės politikos tuo lygiu, kurio reikia, nėra ir nelabai buvo. Liberalizavus „krepšelį“, jis ėmė „keliauti“ pagal studentus į traukos centrus – didmiesčius. Be to, vyko intensyvi migracija – tiek į sostinę, tiek į užsienį. Kadangi universitetų finansavimo sistema pagrįsta studentų skaičiumi, tai intensyviai plėtoti aukšto lygio mokslą gali sau leisti tik itin daug studentų turintys universitetai. Maži universitetai gauna nedideles pajamas ir patiria nuolat didėjančias išlaidas, kol galiausiai išlaidos generuoja minusą ir skolas. Tiesiog vieną dieną ateina tas laikas, kai yra tik vienas kelias, jei norima išlaikyti ir universitetines studijas, ir galimybes aukšto lygio mokslui ateityje – jungtis prie stipresnio universiteto ir kelti ambicingesnius tikslus.
Man labai norėjosi atstatyti tą reputaciją, nes žmonėms, kurie sąžiningai kūrė vertę Šiauliuose, tai buvo be galo svarbu. Nė vienas mano bendruomenės narys – ar tai būtų mokslininkas, ar dėstytojas, ar administratorius – nebuvo ir nėra kaltas dėl jau įvardytų tikrai plataus masto grėsmių, kurios palietė kiekvieną. Mes universitete rašome knygas, publikacijas, sąžiningai kuriame ir dalijamės, tuo, ką patys mokame geriausiai – taip buvo tada, taip yra ir dabar. Todėl labai norėtųsi, kad visuomenė taip pat tai suvoktų ir visuomet palaikytų universitetą savo mieste.
– 2018 metų rudenį laikinai tapote universiteto studijų prorektore ir vadovavote pertvarkai, prijungimui. Koks tai buvo darbas?
– Tai sudėtingas procesas. Viena vertus, yra formalūs procesai, kuriuos turi išmanyti – procesų ir procedūrų sujungimas, optimizavimas. Beveik metus kartu su Šiaulių ir Vilniaus universitetų (VU) skyriais paskyriau integracijos planui parengti. Taip galėjome suformuluoti aiškius pagrindimus, kodėl nebereikės tam tikro personalo, kad visi žmonės sąžiningai žinotų, įsivertintų ir suprastų. Šis procesas atėmė daug jėgų ne tik man, bet ir visiems, kurie tame dalyvavo. Praktiškai trejus metus pragyvenau tarp Vilniaus ir Šiaulių.
Kitas dalykas – paieška, kad kultūros susilietų. Mes, Šiaulių universitetas, kaip ir bet kuri įstaiga, turėjome savitą kultūrą – tradicijas, vertybes, ritualus, nerašytas taisykles, bendravimo stilistiką. Tai mums buvo brangu, ir tai ypač supratome pertvarkos metu. Kultūrų sąlytis vyksta lėtai, nes už visko stovi žmogus, jo vidinis pasaulis, jo pasaulio vaizdas ir motyvacija domėtis kito kultūra. Man yra be galo svarbu, kad Šiaulių akademija būtų matoma, kad mumis didžiuotųsi, nes mes kuriame tokią pačią svarbią vertę savo kasdieniais darbais kaip ir kolegos Vilniuje.
Mane paskyrė direktore sausio 4 dieną. Ateinu į darbą, įsijungiu kompiuterį, o ten nieko nėra. Mes turėjome vienas kompiuterines sistemas, daug kas buvo popieriuje, o čia visai kitos sistemos, taigi visi mokėmės iš naujo. Buvo daug iššūkių, bet kai paskiri daug laiko, širdies, kai atiduodi gyvenimą, viskas pavyksta. Buvo daug baimės, įtampos. Dabar žmonės pradeda ieškoti savo kelio, savo mokslinio išskirtinumo, veržtis į priekį.
– Ką Šiaulių universitetinė įstaiga laimėjo, tapusi Vilniaus universiteto padaliniu?
– Praradome nuostatas, kad universiteto pavadinimas turi būti susijęs su miestu. Bet tai išlaikyti reikėjo ne vien universiteto pastangų, bet ir visos rinkos. Jei nebuvo nuolat atvažiuojančių jaunų žmonių, kaip bepavadinsi nieko nebus.
Svarbu, kad išsaugojome universitetines studijas ir mokslo kryptis, išlaikėme mokslą, akademinį potencialą. Kad ir kas čia, direktoriaus kėdėje, sėdėtų, norėčiau, kad taip būtų ir toliau. Nesvarbu, kaip keisis personalas, kultūrinės ideologijos, politinės partijos, jų judesiai, kad išliktų galimybė žmonėms studijuoti, įgyti aukštąjį mokslą.
Mes, kaip Šiaulių universitetas, neturėjome galimybės teikti įvairius projektus, juos laimėti, nes mūsų statusas tarptautiniame kontekste buvo gerokai žemesnis. Antra, neturėjome tokių bazių. Dabar galime jungtis su kitais fakultetais, daryti tarpdisciplininius tyrimus. Vilniaus universitetas – senas, turi daug patirties, daug darbuotojų. Mums patirties trūko. Aplinka moksle labai svarbi. Realizuoti mokslinį potencialą dabar yra gerokai lengviau. Norėčiau linkėti ir sau, ir kitiems matyti tą vertę, džiaugtis, kad universitetinė mokslo įstaiga yra čia. Tai miestą puošia. Kad ir nedaug tų studentų, nebėra tų tūkstančių, jie miestą puošia.
Mes regione vykdome ir Vilniaus universiteto misiją – poveikį aplinkai: daugybė renginių visuomenei, partnerystės, geroji praktika, konferencijos, mūsų ekspertinė pagalba ir daug kitų dalykų. Mes rašome knygas mokytojams, mokiniams, vaikams, turime puikiai veikiantį STEAM centrą, Botanikos sodą – viskas yra čia, Šiauliuose, ir tai kuria vertę.
Pavyzdžiui, turėjome dalį finansavimo, kad padovanotume knygas, kaip medžiagą mokytojams praktikams darželiuose ir mokyklose. Parašėme apie tvarumą, kaip jungti dalykus, kaip vaikus sudominti per gamtos mokslus, per muziką, literatūrą – apie tokias taurias temas. Parašėme 37 knygas. Jų elektroninės versijos yra VU bibliotekoje, galima parsisiųsti. Tai padaryti gali ir mokytojai, ir tėvai, nepriklausomai, ar turi pinigų, ar ne. Persisiuntė 48 tūkstančiai.
– Kurie metai buvo sunkiausi?
– Formaliąja prasme sunkiausi buvo pirmieji – antrieji akademijos metai. Dar buvo pandemija. Tačiau studentai pasitikėjo universitetu, jų nepaveikė pokyčiai. Vykdėme komunikaciją, formavosi reikiamas visapusiškas supratimas, kur reikia eiti ir ką daryti.
Dirbant su suaugusiais žmonėmis turi įsidėmėti vieną dalyką: gėlė pati savęs neuosto. Teigiamo grįžtamojo ryšio nelabai gali tikėtis, vadovas draugų neturi. Žmogiškąja prasme yra sudėtinga. Supranti ir tuos žmones, kurie yra nepatenkinti, ir racionalizuoji, kaip mokslininkas, kodėl, bet kaip vadovas turi padaryti pokytį, nes kelio atgal nėra.
Esu iš tų žmonių, kurie organizuoja bendruomenės susirinkimus, atsakinėja ir į patogius, ir į nepatogius klausimus. Stengiuosi paaiškinti, kodėl tokie ar kitokie sprendimai, diskutuojame.
– Pertvarka pareikalavo daug asmeninių jėgų. Kaip tvarkėtės su stresu?
– Grojau kanklėmis. Visiems sakau, kad tai tam tikra forma padeda. O kaip mamos tvarkosi su vaikų auginimu? Kaip žmonės tvarkosi su slaugomais ir akyse nykstančiais brangiais tėvais? Visi mes turime savo sunkumų. Kolegos sako, kad manyje suveikia kažkoks motinystės instinktas tam, kas tau buvo brangu, kas tavo žmonių buvo sukurta ir yra kuriama, turbūt mane ir išgelbėjo. Viena iš išmoktų pamokų, kai būna labai sunku, kai išsenki, suvokti, kad viešajame sektoriuje vadovas ateina tarnauti. Taškas. Kai jau nebepajėgsi, tai jau nebepajėgsi...
– Smulkutė mokslo įstaigos vadovė. Moteriai sunkiau ar lengviau vadovauti tokiai įstaigai?
– Kad lengviau, tai niekada nepasakyčiau. Svarbu, kokioje aplinkoje. Jei esi išsilavinusių žmonių rate, tai nėra kreipiamas dėmesys, ar tu esi vyras, ar moteris. Vertinamos savybės padaryti gerą rezultatą ir būti neutraliam. Moteriai mūsų visuomenėje yra gerokai sunkiau dėl stereotipų. Bet tame darbe turi būti pasiruošęs, kad čia nėra lyties, moksle visuomet buvo ir bus svarbus rezultatas. Atžvalgos, kad tu esi moteris, čia nebus. Pati turi tvarkytis ir konkuruoti kaip lygus su lygiu. Reikia padėti daugiau pastangų būti išgirstai, nes mūsų visuomenė vis dar yra patriarchalinė.
– Akademija pamažu auga, kasmet studentų po truputį daugėja. Tai džiugina?
– Džiugina, bet iliuzijų ir fantazijų apie nuolatinį didelį augimą mes neturime. Mes gyvename tomis pačiomis rinkos sąlygomis ir esame regione. Mūsų stiprybė yra tai, kad išsaugojome pedagogines studijas, įkurtas Pedagogikos centras, kad mus renkasi dėl mūsų reputacijos, dėl patrauklių studijų programų ir kad mes sugebėjome kai kuriose programose persiorientuoti į užsienio rinką.
Kol kas daugėja užsienio studentų, nes turime jiems tinkančias programas – Ekonomikos, Ekologijos, Programų sistemų. Galime pasiūlyti jiems tinkamas sąlygas.
Išliko geras mokslo personalas – patys stipriausi, kurie turėjo mokslinės produkcijos, ambicijų.
Etatų turime apie 90 be projektinės veiklos, o iš viso dirba apie 150 akademinio personalo. Turime atitinkamą procentą praktikų, dėstytojų iš kitų miestų, atvyksta dėstytojų ir iš kitų šalių.
Akademija primena skruzdėlyną – visi po šapelį nešame. Mes visi dėl to miesto po molekulę išsidalijome. Mes labai daug padarėme, kad taptume tuo, kuo esame šiandien, kad išliktume ir išsaugotume savo potencialą. Esu labai dėkinga savo bendruomenei už visą tą laiką ir už tai, kad mes tikėjome ir darėme viską, kad mums pavyktų, kad neatsitraukėme, kai buvo itin sunku. Aš noriu pabrėžti, kad dauguma mūsų galėtume dirbti kituose miestuose ir organizacijose – taigi, labai vertinkime, kad darbuotojai lieka Šiauliuose kurti mokslu grįstos vertės.
– Kokią matote Šiaulių akademijos ateitį?
– Matau šviesią ir vis gerėjančią ateitį. Labai labai norėčiau, kad studijos ir mokslas čia plėtotųsi. Kad būtų didesnis finansavimas, stipresnės regionų vystymo politikos. Kad akademija taptų tuo tikruoju mokslo ir kultūros židiniu. Kai padaugės mūsų bendrąja prasme, pasijaus ir miestui ta pridėtinė vertė. Iš lėto, po truputį į priekį.
Noriu paprašyti šiauliečių: mylėkite universitetą, nes mes kiekvieną dieną dirbame tam, kad čia būtų ruošiami reikiami ir kompetentingi specialistai, kad savo darbais mes padėtume praktikams. Mylėti universitetą savo mieste yra kaip mylėti savo vaikus – juk mums jie patys geriausi, gražiausi, tobuliausi. Nesvarbu, kad kažkas laimėjo Nobelio premiją ten, už Atlanto, bet kiek pasaulyje tokių laimėtojų yra ir kokias jie sąlygas turėjo? Todėl gerbti ir pasitikėti bei didžiuotis turime pradėti nuo savęs.
Šiaulių akademija transformavosi, kad miestas turėtų universitetą. Labai prašau miestiečių ir regiono gyventojų pasidžiaugti mūsų kuriama verte, norėti tai saugoti ir labai branginti, dalyvauti mūsų bendrose veiklose. Geras žodis kartais būna stipriausias palaikymas. Iš lėto akademija taps jaunimo iš kitų miestų traukos centru. Norėčiau, kad miestui mirk-gyvenk mūsų reikėtų ir kad mes patys matytume tame prasmę.
