Naujausios
Septyneri metai kitokio gyvenimo
Liepą sueis septyneri metai, kai Žanas Talandis iš vaizdingo Padubysio kaimo (Kelmės rajonas) nevartoja alkoholio, nors prieš tai vyriškis buvo nugrimzdęs žemiau dugno. Ar kada nors vėl nepakels taurelės, Žanas nežino, todėl save vadina laukiančiu alkoholiku.
Kai šalia Žano žmona Lina ir trys jų atžalos, gyvenimo vertybės susidėlioja taip, kaip ir dera. „Dievas, šeima ir bendruomenė“ — dabar gyvenu taip“, — sako Žanas.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Dievas, šeima ir bendruomenė
Padubysys klega, čirpia, ūžia ir šnara — tiesiog sklidinas pavasario. Žano ir Lino namai — visai netoli gražuolės upės. Namai, kuriuos šeimyna atrado nelengvai ir ne iš karto.
Pirmąją sodybą su broliu Remigijumi Žanas įsigijo Butkiškėje, netoli Kražių. Reikėjo pačiam, bet pirmiausia tiems, kurie nori pagalbos. Ne kovotojams. „Kol žmogus gali kovoti, jis sėdi ir geria “šnapsą“, kai pasiduoda, ieško pagalbos“, — pasakojo Žanas, į senovišką arbatinuką pildamas vandenį.
Butkiškėje Žanas su bendraminčiais išgyveno metus, kol reikalaujančių pagalbos atsirado daugiau negu tų, kurie išgali padėti. Į savo namus Žanas grįždavo po vakarinių maldų, apie pusę vienuoliktos vakaro.
„Žmona laukėsi Mykolo, o aš negalėjau su ja būti. Žmona pyko. Tvenkėsi pyktis ir man, dužo svajonės“, — sakė Žanas.
Tada vyriškis nuvažiavo pas Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. Papasakojo, jog kažkas ne taip su žmona darosi. „Vyskupas išklausė ir atsakė, jog su manimi kažkas atsitikę. Vertybes ne taip esu susidėliojęs. Ne — Dievas, bendruomenė, šeima, bet — Dievas, šeima ir bendruomenė turėtų būti“, — prisiminė.
Tą patį patvirtino ir Žano nuodėmklausys. „Viską darai puikiai. Bet penktą vakaro būk pas žmoną ir vaikus“, — citavo nuodėmklausį vyriškis.
Nors ir labai sunkiai, Žanas priėmė sprendimą su šeima apsigyventi atskirai. Kad pats nesusirgtų kitų ligomis. Bet puikybė buvo užgauta.
Sodybą įsigijo nė nematę
Iš Butkiškės trumpam Žanas grįžo į tėviškę, Rusnę. Tačiau kiekvieno mėnesio 13-tą dieną su šeimyna važiuodavo melstis į Šiluvą.
„Buvau supykęs ant Dievo, kad pusantrų metų neleido mums kur nors netoliese susirasti namų. Bet ant Dievo negalima pykti. Vieną vakarą parašiau žmonos, kad pažiūrėtų internete, tarytum jaučiau — bus. Ir tikrai. Sodyba Padubysyje, netoli Lyduvėnų, ir kas mums svarbiausia — šalia Šiluvos. Su nuosava žeme ir gražuole upe pašonėje. Nė neatvažiavę, tik pradėję leistis nuo Laugalio kalno, pažiūrėjome su žmona vienas į kitą ir nusprendėme: “Perkam“. Nematę, širdim pajautę. Neapsirikom“, — sakė Žanas.
Taip treti metai šeimyna ir yra Padubysyje su trimis atžalomis — Gabriele, Mykolu ir Rapolina.
Padeda, nes ir patys sulaukė pagalbos
„Mūsų giminėje daug alkoholikų. Norėjau padėti jų vaikiukams. Surengėme savo sodyboje stovyklą. Su palapinėmis. Kaip tiems vaikams buvo gera, mačiau. Atvyko Raseinių bardų klubo nariai, visą savaitę prabuvo“, — į praėjusią vasarą nusikelia Žanas.
Tik kaimas į daugybę automobilių, palapinių ir žmonių keistai žiūrėjo. Žanas šypsodamasis pasakojo, jog vietinis žmogus, jo namuose vedžiojęs elektrą, pavaišintas, tiesiai į akis šeimininkui išrėžęs: „Pasakyk man, kaimyne, ar jūs tik kokie sektantai nesate“.
Žanas, nenorėdamas žmogaus įžeisti, klausimais į klausimą atsakęs: „Ar krikštytas esi? Ar katalikas?“ O sulaukęs galvos linksėjimo, pridūrė: “Tai, išeina, abu vienoje sektoje“. Bet kaimynas vis nerimo, klausinėjo, kodėl Žanas su Lina kitiems vis padeda. O kaip nepadės, jei ir patys ne sykį iš kitų pagalbos yra sulaukę.
„Dar kiti klausinėjo, gal kokią bendruomenę čia mes kuriame. Bet juk nieko kurti seniausiai nebereikia. Viskas jau gražiausiai sukurta. Yra viena bendruomenė — katalikų bažnyčia, o kita — mano kaimas. Juk taip?“, — šypsosi Žanas.
Prie burtininkų
Kol Žanas šeimininkauja virtuvėlėje, pasivaikščiojusi su trimis dar nedideliais vaikais grįžta ir Lina. Vaikai pučia sužvarbusias rankeles, bet jų akys šypsosi, o skruostai dega sveiku raudoniu.
„Gyventi čia labai smagu“, — sakė iš Pakruojo kilusi Lina, visuomet svajojusi apie sodybą kaime. Išsipildė ir dar viena Linos svajonė — Talindžiai augina 30 avių, pačių gražiausių jai gyvuliukų.
Talandžiai sako esantys prie burtininkų. Vaikus pavasarį išsiveda į lauką, duobelę iškasa, bulvę įdeda, peržegnoja. Ar ne burtai, jei rudenį jau tris bulves mažiausiai randa, iš vienos išaugusias? Iškastas bulvikes suberia į židinį ar laužą, iškepusias — perlaužia, užberia druskos ir duoda vaikams. Kad kitą sykį patys žinotų, kaip elgtis.
„Užaugusiam be žemės — prapultis. Išvarys tokį iš darbo, tai ir numirs vidury gatvės. O mano vaikai pas mane važiuos bulvių sodinti“, — savąją burtininkiškąją filosofiją dėstė Žanas.
Gerai, gražiai ir laimingai
Ir Žanas, ir Lina tvirtino, jog gyvena gerai, gražiai ir laimingai. Net nesitikėję, kad taip įmanoma. Turi tvirtą pamatą — Dievą.
„Patrauktų kas tą pamatą, ir nebeliktų nieko“, — įsitikinę. Talandžiai nenori spėlioti, kaip bus, pavyzdžiui, po dešimtmečio. Visko gali nutikti. “Galiu ir užgerti. Bet tikiu, kad ir užgėręs nebebūčiau toks baisus, nemylintis gyvenimo, koks buvau, be tikslo. Dabar viskas apsivertė“, — ramiai kalbėjo Žanas.
— Tai koks tas tikslas? — nesusilaikiau nepaklaususi.
— Dangus, — atsakė Žanas.
— Bet iki jo toli...
— Ne, jis čia, žemėje prasideda. Yra pragaras. Nelygu, ką pasirinksi. Aš jau pasirinkau.
Prašo saugoti nuo pinigų ir valdžios
Talandžiai gyvena paprastai ir kukliai, vis prašydami Dievo apsaugoti juos nuo pinigų ir valdžios.
„Manęs dažnai teiraujasi, ar aš nenorintis geriau apsirengti pats, žmonai madingesnį drabužį nupirkti. Bet, kad jūs žinotumėt, mano žmonos ir Versači skoniai nesutampa“, — šypteli Žanas. Abu sutuoktiniai spėjo įsitikinti, kad žmogui nieko kito nereikia — tik žmogaus, nuolatinio į jį ėjimo.
Lina studijavo socialinį darbą, bet praktikoje susidūrė su jo ribotumu. „Mokė mus, mokė, o nuvažiavau dirbti ir supratau, kad nieko iš mano darbo nebus. Valstybė žmogui duoda garantijas, bet ne džiaugsmą. Jis vis vien lieka vienišas, nemylimas ir niekam nereikalingas“, — svarstė jauna moteris.
Lina atnešė per vieną gimtadienį iš vyro gautą knygą, kurioje popiežiaus Jono Pauliaus antrojo žodžiai, tapę Talandžių šeimos moto: „Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų, tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos, tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės. Visa, ką turime, pasidalykime vieni su kitais“. Talandžiai svarsto, ar nevertėtų šių šventai teisingų žodžių užsirašyti didelėmis raidėmis ir pasikabinti ant sienos?
DANGUS: Nors Žanas save vadina negeriančiu alkoholiku, tikina, jog ir užgėręs nepasidarytų toks baisus, kaip anksčiau. Dabar vyriškis tvirtino turintis tikslą — Dangų, kuris prasideda žemėje.
KARTU: Lina ir Žanas Talandžiai įsitikinę, jog žmogui nieko kito nereikia — tik žmogaus.
SVAJONĖS: Lina sakė visuomet svajojusi gyventi kaime ir turėti didelę šeimą. Moters svajonės pildosi.
KRYŽIUS: Talandžių sodyboje pasitinka kryžius, kaimynų dovanotas kryželis — ant palangės, ant sienos — Jėzaus paveikslas. Dievas — pirmasis Talandžių vertybių sąraše, po jo seka šeima ir bendruomenė.
STIEBAS: Dažnai, per šventes ant aukšto kalno priešais sodybą pastatyto stiebo suplevėsuoja Trispalvė.
Autorės nuotr.