Naujausios
Seniausias užventiškis sulaukė A. Lukašenkos medalio
95 metų užventiškis Antanas Juozapavičius neseniai gavo Aleksandro Lukašenkos atsiųstą medalį ir padėką už pagalbą Baltarusiją vaduojant nuo fašistų. Per karą tris mėnesius Baltarusijoje partizanavęs Antanas nesureikšmina apdovanojimo. Tik sako, kad jis visuomet primins jaunystę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Baltarusijos išvadavimo metinės
Medalis už dalyvavimą kovose dėl Baltarusijos išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos gniaužtų Antanui Juozapavičiui įteiktas Kelmės rajono savivaldybėje praėjusią savaitę. Apdovanojimą perdavė rajono karo veteranų tarybos pirmininkas Vladas Siliūnas. Savo kraštietį sveikino savivaldybės darbuotojai ir Užvenčio seniūnas.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka praėjusią vasarą pasirašė įsaką dėl karo veteranų apdovanojimo jubiliejiniais medaliais. Mat šventė 65— ąsias Baltarusijos išlaisvinimo nuo nacistinės Vokietijos metines ir Nepriklausomybės dieną.
Jaunystės prisiminimai
Nuvažiavus pas A. Juozapavičių, jo medalis dar tebebuvo ant stalo. 95 metų karo veteranas sakė nenorįs slėpti dovanos. Ne todėl, kad jis nuo Lukašenkos. Bet todėl, kad nuolatos primins jaunystę: „Man tada buvo 27 metai“.
Jis kariavo šešioliktoje lietuviškoje divizijoje. Buvo sužeistas. Riazanėje pateko į ligoninę. Iš ten buvo pasiųstas į sveikstančiųjų batalioną. Ten pabuvęs turėjo teisę grįžti į savo batalioną. Tačiau buvo išvadintas nacionalistu. Svajonės apie lietuviškąją diviziją ir Lietuvą teko atsisakyti.
Paskutinė kulka sau
Pateko į būrį, kuris buvo ruošiamas darbui užfrontėje. Mokėsi rengti diversijas, sprogdinimus. Diversantus išmėtydavo iš lėktuvų. Iki tol niekada neskridęs lėktuvu Antanas sako privalėjęs šokti iš kelių kilometrų aukščio. Tačiau išmokęs. Po to ir šokti, ir surinkti didžiulį parašiutą būdavę nesunku.
Kartą jis iššoko Baltarusijos miškuose, prie didelio ežero. Anapus buvo įsikūrusi Plechavičiaus kariuomenė. Šiapus partizanų būrys, kurio tikslas buvęs apginti civilius gyventojus nuo žudynių. Būryje darbavosi daug baltarusių. Jie atėmę vokiečių iš Baltarusijos kaimų gyventojų pagrobtus gyvulius ir grąžinę juos žmonėms. Be to, spausdindavę laikraščius ir atsišaukimus.
Baltarusijoje Antanas Juozapavičius pasakoja išbuvęs kelis mėnesius. Gyvenę nuolatinėje įtampoje. Visuomet turėdavę paruoštą kulką sau. Jeigu kartais apsuptų vokiečiai. Kulka sau bet kokiu atveju geriau už nelaisvę.
Paskui pėsčias parėjęs į Šiaulius, o vėliau — į Užventį. Į Lietuvą su draugu keliavę ir arkliais. Kartais tiesiog iš ganyklos pasiimdavę arklį. Su juo nujodavę keliolika kilometrų, paskui arklį paleisdavę.
Svajonės apie nepriklausomą Lietuvą
Antanas mena per karą blaškydamasis po Rusiją sutikdavęs daug lietuvių. Maskvoje kartais aplankydavęs Justą Paleckį. Jis nepagailėdavęs degtinės ar kito gėrimo lietuviams kariams.
Ir jis, ir jo sūnus Vilnius kalbėdavę, jog po karo grįšią į laisvą nepriklausomą Lietuvą. Lietuva būsianti savarankiška valstybė. Tuo tikėjęs ir pats A. Juozapavičius.
Seniausias Užvenčio seniūnijos vyras
Ateinančių metų kovą 96 metų sulauksiąs A. Juozapavičius yra seniausias vyras Užvenčio seniūnijoje. Ir jau senokai našlys.
Karą atlaikęs, Sibire buvęs, Lietuvoje pusketvirtų metų kalėjime praleidęs, tik paskui, po devyniolikos metų, reabilituotas kaip nekaltai teistas A. Juozapavičius sako esąs nei sveikuolis, nei ligonis. Dar vaikšto, pats apsitarnauja. Automobiliu nuvažiuoja į miestelio centrą nusipirkti maisto. Sunkesnių darbų atlikti ateina seniūnijos socialinė darbuotoja.
Jaunystės ir karo prisiminimus Antanas žeria kaip iš knygos. Atsimena savo vadų ir draugų pavardes bei vardus. Įvykius atpasakoja su visomis smulkmenomis. Savo prisiminimus Antanas ir užrašinėja. Turi prirašęs aštuonis sąsiuvinius.
Staliaus profesiją įgijęs Antanas sako pagal specialybę beveik nedirbęs. Vis dirbo kokį nors vadovaujantį darbą. Ligoninėje — ūkvedžiu, Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate — direktoriumi. Šias pareigas eidamas ir sulaukė pensijos.
Iš kur semiasi ta Antano sveikata ir stiprybė? „Buvau sportininkas, — sako Antanas. — Dar paauglystėje iš brolio išmokau visokių kariškų dalykų. Paskui pats kariuomenėje tarnavau. Žaisdavau futbolą.“
Ir maisto Antanas sako labai nesirinkdavęs. Dažniausias jo valgis būdavę lašiniai. Ir dabar mėgstąs riebiai valgyti. O skaniausia — cepelinai. Jų kartais išverdanti ir atnešanti sesers dukra.
ĮVERTINIMAS: Sulaukęs solidaus amžiaus Antanas Juozapavičius pagerbtas ir įvertintas kaimyninės valstybės prezidento. Tai netikėta, bet malonu.
PRISIMINIMAI: Sovietinius laikus primenantis medalis už pagalbą vaduojant Baltarusiją nuo nacistinės Vokietijos Antanui Juozapavičiui tarsi pažadina visus jaunystės prisiminimus. Nes jaunystė sutapo su karo metais.
Autorės nuotr.