Naujausios
Darbai Vilniuje, gyvenimas – kaime
Restauratoriaus profesija į Mindaugo gyvenimą atėjo natūraliai. Dar besimokydamas Kelmėje, kaip pats sako, bastėsi su kultūros centro kolektyvu „Taduja“ – ir dainavo, ir šoko.
Vaikinas pasakojo, kad per 15 metų šiame kolektyve ne tik išmoko vertinti kultūros paveldą, bet ir daug protingų žmonių sutiko, kurie įvairiais gyvenimiškais klausimais patardavo. Patarė ir kur studijuoti.
„Iš pradžių gal net negalvojau, kad jų patarimų klausiau, tik po daug metų suvedžiau“, – ramiai dėsto Mindaugas.
Baigęs mokyklą vaikinas išvyko į Kauno kolegiją baldų restauravimo bakalauro studijoms. Jas pabaigęs patraukė į sostinę Dailės akademijoje studijuoti medinės polichromuotos skulptūros restauravimo magistrantūroje.
„Dar nebaigęs mokslų supratau, kad muziejuje dirbti negalėsiu. Tiek dėl finansinių priežasčių, tiek dėl charakterio savybių – tempas per lėtas. Sugalvojau, kad reikia įmonę kurti. Savo idėja pasidalinau su broliu, jam patiko, tėvuką įtraukėme ir pradėjome dirbti. Jau trejus metus turime įmonę, užsiimančią restauravimu. Yra ką restauruoti, gal net per daug“, – pasakojo Mindaugas.
Studijos Vilniuje ne tik suteikė žinių, bet ir suvedė su visu būriu restauratorių, todėl ten įsiliejo į langų ir durų restauravimą. Pagrindiniai užsakymai – Vilniaus senamiesčio bažnyčių, pastatų langai, durys, vartai. Jie iš sostinės suvažiuoja į Mindaugo sodybą Kelmės rajone. Tik tais atvejais, kai negalima transportuoti, tenka vykti į Vilnių pasidarbuoti. Bet Mindaugui mieliau dirbti sodyboje, nei sostinėje.
Nors dauguma užsakymų ten, vaikinas sostinėje kurtis nenori.
„Aš Vilniuje negaliu, mane ten spaudžia – žmonės, mašinos, kaimynai. Čia kaimynų nėra. Kas tie 200 kilometrų. Kito plano ir neturėjau. Manau greit gyvensim čia“, – sako jaunas restauratorius, aprodydamas tėvų sodybą.
Sako dar neužaugęs galutiniam sprendimui – restauruoti seną namą ar nugriovus statyti naują. Bet ant vieno statinio jau suklojo stogą iš skiedrų.
Prasidėjus karantinui užsakovai buvo supanikavę, sumažėjo darbų, tai turėdami laiko pasigamino drožimo stakles ir ėmė drožti skiedras.
Susėdame pokalbiui ant iš palečių suręstų lauko baldų. Kartą pas jį atvažiavo draugų kompanija, turėjo palečių, tai per pusvalandį baldus ir sukalė.
„Sakėm per kitą susitikimą juos sukūrensim, bet dar nesukūrenom. Meną iš šiukšlių kurti nemėgstu“, – aiškina jaunas vyras.
Meistro rankų laukia langai, durys, vartai...
Sodybos kieme sukrauti 1890 metų statyto namo rąstai, prireikus restauracijai kažkokiam namui rąstą galima panaudoti. Kelmės krašte žmonės žino, ką šioje sodyboje veikia, tai ir pasiūlo.
Name meistro rankų laukia daug medinių dalykų. Mindaugas rodo Šiluvos vargonininko seno namo duris. Kai bus baigti atnaujinti seni langai, jie iškeliaus į butą Gedimino prospekte Vilniuje. Kitame kampe – dėmesio laukia langai iš Vinco Krėvės memorialinio buto-muziejaus sostinėje.
„Pirmiausiai dažnu atveju nuvalomi dažai, nes per daugelį metų būna daug sluoksnių ir įvairių medžiagų. Tradicinė technika – sėmenų aliejaus dažai. Jeigu būtų dažyti tik tokiais dažais, jų nereikėtų nuvalyti. Kadangi būna ir alkidinių, ir emalinių, ir akrilinių dažų pritepta, juos reikia nuvalyti, išlūžusias vietas sulopyti“, – pasakoja specialistas.
Jei reikia, keičia ir stiklus, tačiau ir patys langų stiklai gali būti vertingi, rankų darbo su įvairiais oro burbuliukais, reikia tokius išsaugoti.
Durys į bažnyčią, XIX a. pradžios bažnyčios rūsio durys – rodo restauratorius. Per daug metų daug ir spynų keista, „cviekų“ prikalta. Restauruoti reikia ne tik medines dalis, bet ir atnaujinti spynas, apkaustus, rankenas, skląsčius. Didžiąją dalį padaro patys, tačiau jei metalo konstrukcijos sudėtingos, kreipiasi pagalbos į kitų sričių restauratorius. Kuo senesnis objektas, tuo įdomiau.
Dirbant kartais prireikia restauratorių technologų pagalbos. Pavyzdžiui, atlikti polichrominius tyrimus – nustatyti dažų sluoksnius, kuris yra autentiškas, kokia spalva reikėtų dažyti. Pabaigus restauravimą reikia ir dokumentaciją parengti.
Vertė gali būti ir sentimentuose
„Kad pastatą būtų verta restauruoti, jis nebūtinai turi būti labai senas. Esmė, kad jis turėtų meninę ar istorinę vertę. Gali būti architektūrinė neatsiejama detalė – langai ar durys. Žmogui gali būti sentimentai – jo močiutės baldai ar durys“, – pastebi restauratorius ir rodo tokius „sentimentus“ sukrautus dar kitame namo kampe. Tai senos komodos iš tos pačios sodybos. Jos čia ir liks, kai Mindaugas jas restauruos.
Dar rodo medines laiptų kolonas. Jos visos skirtingos – viena storesnė, kita plonesnė. Vilniaus rajone, netoli Rasų kapinių, visas rajonas buvo geležinkeliečių butai su medinėmis durimis, laiptinėmis. Reikėjo laiptų kolonas greitai gaminti. Langai, durys buvo daromi stalių, nebuvo masinės gamybos. Dabar visa tai reikia atkurti.
Daiktas ar menas?
Paklaustas, kokiam užsakovui sunkiau dirbti – privačiam, ar valstybiniam – kiek paabejojęs atsako, kad, ko gero, privačiam.
Mindaugas prisimena, kaip Vilniaus senamiestyje viename bute dėmesį patraukė lubų originali lipdyba, puošyba. Klausia užsakovo, ką su jais darys.
„Ai, sako, čia saugojamas objektas, neleidžia nudaužyti, tai po apačia įtempiamas lubas įrengsim. Lipdinių nenudaužysim, bet ir nereikės restauruoti“, – sulaukė paaiškinimo, su kuriuo jam sunku sutikti.
Restauratorius klaidingais vadina momentus, kai reikėtų restauruoti daiktą, o užsakovas nori, kad iš jo sukurtų meną. Taip labiau yra su privačiais užsakymais.
Mindaugui įdomu dirbti kiekvienam objekte. Dabar turi įdomų darbą – restauruojama viena Vilniaus bažnyčia, tačiau sutartyje numatoma neviešinti informacijos, kol objektas nebus baigtas, todėl daugiau apie tai meistras nepasakoja.
Jis prisimena savo magistrinį darbą – Vilniaus Bernardinų bažnyčos vieno altoriaus angelo skulptūros restauravimą. Jį vadina kantrybės išbandymu. Skulptūra buvo uždažyta 6 sluoksniais dažų, pagal bendrą altoriaus koncepciją pasirinkta nuvalyti 4 sluoksnius, o du palikti. Prireikė didžiulio kruopštumo.
Restauratorius subūrė į asociaciją
Ar restauratorius nejaučia baimės sugadinti vertingą daiktą? Anot Mindaugo, visada yra ta baimė, bet nesi vienas. Visada yra specialistų, su kuriais gali pasitarti, pasikonsultuoti. Tam galimybes sudarė ir šių metų rugpjūčio 28 dieną Siesikuose steigiamajame suvažiavime įkurta Lietuvos restauratorių asociacija.
Mindaugas dalyvavo iniciatyvinėje grupėje ją kuriant. Jis pasakoja, kad buvo restauratorių sąjunga, tačiau ji nevienijo įvairių sričių specialistų – tapybos, medinių pastatų, auksuotės, metalo.
Mindaugas išrinktas valdybos nariu, atsakingu už finansus ir paramos gavimą.
„Tai svarbi sritis, kad galėtume sklandžiai vykdyti savo veiklą – organizuoti parodas, edukacijas restauratoriams, susirinkimus, skleidžiant gerąsias žinias tiek patiems restauratoriams, tiek plačiajai visuomenei, kad paveldo objektus reikia saugoti. Juos reikia tinkamai restauruoti, nepatikėti šituos darbus statybininkams, ar kitų specialybių žmonėms. Idėja – sutelkti restauratorius į vieną krūvą ir dalintis patirtimi, žiniomis, parodyti, ką gražaus esam nuveikę. Gal net teisines problemas spręsti“, – pasakoja jaunasis meistras.
Iš Šiaulių krašto asociacijos veikloje dar dalyvauja medžio restauratorius Laimonas Bartkus iš Kurtuvėnų, Mindaugas ketina pakviesti „Aušros“ muziejaus restauratorius.
Mindaugas pabrėžia, kad specialistų, restauruojančių medžių dirbinius nėra daug. Kol kas apie 100 narių turinčios asociacijos veikloje dalyvauja 3 medžio restauratoriai ir 3-4 baldų. Dailės akademijoje tais pačiais metais jis vienintelis baigė medinės polichromuotos skulptūros restauravimą, o Kauno kolegijoje baldų restauravimą baigė dviese.
Į savamokslius – skeptiškai.
„Vargu, ar galima vadinti juos restauratoriais. Reikėtų pažiūrėti jų darbus. Būna, kad žmonės dėl kažkokių priežasčių negali parengti dokumentacijos ir apsiginti restauratoriaus kategorijos, kas ypač svarbu. Yra gerų restauratorių, kurie dėl negebėjimų ar kompiuterinio neraštingumo negali parengti dokumentų. Tačiau tai nusako tavo kompetencijas. Bet yra, kas negali to padaryti, nes jų darbai neatitinka keliamų reikalavimų, nes jie yra pakankamai griežti“, – vertina Mindaugas.
Jis pripažino, kad savamoksliai restauratoriai dažnai sau kelia tikslą ne atkurti kultūrinę vertę, o akcentuoja estetiką. Pavyzdžiui, yra mada dažyti baldus baltai ir imituoti Provanso stilių. Gal kažkam tai atrodo estetiškai, bet jei nudažai ne to stiliaus baldą – tik imituoji, tai ir su estetika prasilenki.
Reklama: https://www.doorshop.lt/
