Šeimų namai padeda nepalūžti

Mi­si­ja – pa­dė­ti

Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų di­rek­to­rė Re­gi­na Za­bie­lie­nė ir lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do "Vil­ties kal­nas" pir­mi­nin­kė Edi­ta Gul­bi­nie­nė į gim­ta­die­nio šven­tę su­si­rin­ku­sius sve­čius pir­miau­siai pa­kvie­čia ap­žiū­rė­ti na­mus.

Ve­da į erd­vią pa­tal­pą su sta­lais, len­ty­no­mis, pri­krau­to­mis įvai­riau­sių dar­be­lių. Čia ren­ka­si neį­ga­lie­ji: siu­va, mez­ga, lip­do, pie­šia, meist­rau­ja rank­dar­bius, ku­riuos vė­liau sten­gia­si par­duo­ti.

Už ki­tų du­rų – dė­vė­tų dra­bu­žių ir nau­do­tų daik­tų pa­tal­pos. "Gau­na­me dau­giau, ne­gu pa­nau­do­ja­me", – sa­ko R. Za­bie­lie­nė. Čia pa­si­rink­ti dra­bu­žių atei­na ne­pa­si­tu­rin­čios šei­mos, ne­bran­giai jų ga­li įsi­gy­ti ir ki­ti šiau­lie­čiai, taip fi­nan­siš­kai pa­rem­da­mi šei­mos na­mus. Krau­tu­vė­lė­je dir­ba sa­va­no­rės.

Pir­ma­me aukš­te yra įreng­ta vo­nia ir skal­byk­la. R. Za­bie­lie­nė sa­ko, kad už­si­da­rius mies­to pir­čiai, ne­re­tai su­lau­kia ne­to­lie­se gy­ve­nan­čių var­guo­lių pra­šy­mų nu­si­praus­ti ir iš­si­skal­bti dra­bu­žius. "Ir lei­džiam, o ką da­ry­si, nors vis­kas kai­nuo­ja: ir van­duo, ir elekt­ra. Juk rei­kia žmo­gui pa­dė­ti", – sa­ko mo­te­ris.

Ap­sis­to­ja ne tik ma­mos, bet ir tė­čiai

Ky­la­me į ant­rą aukš­tą, ku­ria­me įreng­ta 13 kam­ba­rių. Juo­se glau­džia­si kri­zę iš­gy­ve­nan­čios ma­mos su vai­kais. Gy­ve­na ir vie­nas tė­tis su dviem vai­kais. Po­nia Re­gi­na pa­sa­ko­ja, kad šios šei­mos ma­ma tu­ri pri­klau­so­my­bę, ban­do su ja ko­vo­ti, gy­do­si, to­dėl vy­rui su vai­kais te­ko ku­riam lai­kui ap­si­sto­ti čia.

Šei­mos čia ga­li ap­si­sto­ti iki me­tų. "Sa­vi­val­dy­bė pa­slau­gą per­ka pu­sei me­tų, bet jei­gu yra po­rei­kis, pra­tę­sia dar pu­sei me­tų. Yra bu­vę, kad su vai­ko tei­sių pa­gal­ba bu­vo pra­tęs­ta dar pu­sei me­tų. Dvi ma­mos su vai­kais yra gy­ve­nu­sios pu­sant­rų me­tų", – pa­sa­ko­ja šei­mų na­mų šei­mi­nin­kė.

Šiuo me­tu gy­ve­na 12 ma­mų, vie­nas tė­tis ir 25 vai­kai. Čia ga­li ap­si­sto­ti žmo­nės iš vi­so Šiau­lių re­gio­no. Ne­re­tai mo­te­rys sto­ko­ja so­cia­li­nių įgū­džių, yra neį­ga­lios. R. Za­bie­lie­nė sa­ko, kad joms tu­rė­tų bū­ti skir­ti as­me­ni­niai asis­ten­tai, ku­rie pa­dė­tų au­gin­ti vai­kus.

Šei­mų na­muo­se ku­riam lai­kui ap­si­gy­ve­na ir mo­te­rys, pa­bė­gu­sios nuo smur­tau­jan­čių vy­rų.

"Pas mus atei­na, tik kai jau la­bai sun­ku. Ne­no­ri žmo­nės keis­ti si­tua­ci­jų. Bu­vo mo­te­ris, ku­ri čia iš­tvė­rė tik 15 die­nų, nie­kaip ne­ga­lė­jo gy­ven­ti be sa­vo smur­ti­nin­ko. Jo­kie įkal­bi­nė­ji­mai ne­pa­dė­jo", – pa­sa­ko­ja R. Za­bie­lie­nė.

Po­nia Re­gi­na sa­ko, kad jų pa­rei­ga – mo­te­rims pa­dė­ti at­si­ties­ti, iš­mo­ky­ti spręs­ti sa­vo pro­ble­mas ir ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, kar­tais ir pa­dė­ti iš­lip­ti iš sko­lų.

Kar­tais ir gal­va neiš­ne­ša, kaip iš­si­lai­ko­me. Tik Die­vo pa­gal­ba iš­si­lai­ko­me.

"Skur­das ati­ma vi­sas gy­vy­bi­nes jė­gas, nie­ko ne­ga­li iš­mąs­ty­ti. Mū­sų tiks­las – pa­dė­ti at­gau­ti tas jė­gas", – sa­ko va­do­vė.

Už­su­ka­me į erd­vų ir jau­kų poil­sio kam­ba­rį. Ja­me ran­da­me ma­mą su me­tu­kų sū­ne­liu. Jū­ra­te pri­si­sta­čiu­si mo­te­ris sa­ko čia gy­ve­nan­ti be­veik me­tus. Jai te­ko iš­si­kraus­ty­ti iš su­gy­ven­ti­nio na­mų, nes šis smur­ta­vo, gė­rė, atim­da­vo pi­ni­gus. Jū­ra­tė sa­ko, jog šei­mų na­muo­se ge­ra, pui­kios są­ly­gos, šil­ti žmo­nės, vi­sa­da su­lau­kia pa­gal­bos ir pa­ta­ri­mų.

Iš poil­sio kam­ba­rio yra išė­ji­mas į erd­vią te­ra­są. Jo­je sto­vi di­de­lis sta­las, ap­link ku­rį ga­li su­sės­ti di­de­lė šei­ma, yra žais­lų vai­kams, va­sa­rą pa­sta­to­mas ir ba­sei­nė­lis ma­žy­liams pa­si­mau­dy­ti.

Gre­ta poil­sio kam­ba­rio – di­de­lė vir­tu­vė, ku­rio­je ma­mos pa­čios ga­mi­na­ mais­tą. Nors nuo įsi­kū­ri­mo pra­bė­go vos ke­le­ri me­tai, ta­čiau jau rei­kė­tų per­da­žy­ti sie­nas, pa­re­mon­tuo­ti vir­tu­vę, nes kai daug žmo­nių šei­mi­nin­kau­ja, grei­čiau vis­kas ir nu­si­dė­vi.

"Gal­va neiš­ne­ša, kaip iš­si­lai­ko­me"

Prieš dau­giau nei sep­ty­ne­rius me­tus Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė fon­dui "Vil­ties kal­nas" Že­mai­tės gat­vė­je su­tei­kė bu­vu­sios Jo­no Lau­ži­ko spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pa­tal­pas, ku­rio­se ir bu­vo įkur­ti šei­mos na­mai.

"Pas­ta­tas sta­ty­tas 1961 me­tais. Čia vis­kas bu­vo iš­da­žy­ta alie­ji­niais da­žais, me­tus ne­bu­vo šil­dy­tas, ne­bu­vo van­dens. Pir­miau­siai įsi­ve­dė­me van­de­nį. Kai pra­dė­jo­me gram­dy­ti sie­nas, vis­kas pra­dė­jo by­rė­ti, bai­su ir ap­sa­ky­ti. Rei­kė­jo vi­są šil­dy­mo sis­te­mą iš nau­jo da­ry­ti. Li­tais čia su­dė­jo­me apie 140 tūks­tan­čių", – pa­sa­ko­ja R. Za­bie­lie­nė.

Ne­se­niai pa­sta­tas bu­vo ap­šil­tin­tas. Sa­vi­val­dy­bė tam sky­rė 75 tūks­tan­čius eu­rų, 60 tūks­tan­čių pri­si­dė­jo pa­tys ir dar 6 tūks­tan­čius li­ko sko­lo­je.

R. Za­bie­lie­nė sa­ko, kad bu­vo lai­kas, kai dar­buo­to­jai be­veik me­tus gy­ve­no be at­ly­gi­ni­mo.

"Kar­tais ir gal­va neiš­ne­ša, kaip iš­si­lai­ko­me. Tik Die­vo pa­gal­ba iš­si­lai­ko­me", – sa­ko po­nia Re­gi­na.

Šei­mų na­muo­se yra įreng­ta ir kop­ly­tė­lė, jo­je kar­tą per sa­vai­tę vyks­ta mi­šios.

Lei­džia­mės laip­tais į pir­mą aukš­tą. Šei­mi­nin­kės ve­da­si į vir­tu­vę, ku­rio­je pie­tus die­nos cent­ro lan­ky­to­jams ruo­šia trys sa­va­no­rės. Pa­si­mo­ky­ti pas jas atei­na ir so­cia­li­nių įgū­džių sto­ko­jan­čios ma­mos. R. Za­bi­elie­nė sa­ko, kad jau su­pla­nuo­tas vir­tu­vės re­mon­tas, tad ku­rį lai­ką bus ne­leng­va ga­min­ti mais­tą.

Už gre­ta esan­čių du­rų gir­di­si vai­kų kle­ge­sys. Čia įsi­kū­ręs die­nos cent­ras. Prie sta­lo, nu­krau­to ka­la­dė­lė­mis, sė­di bū­rys ma­žy­lių iki tre­jų me­tų. Iki pie­tų cent­re pri­žiū­ri­mi ma­žiau­sie­ji. Šios gru­pės veik­la iš­lai­ko­ma iš vals­ty­bės lė­šų. Po pie­tų į die­nos cent­rą su­si­ren­ka vy­res­ni vai­kai. Šios gru­pės veik­la iš­lai­ko­ma iš Sa­vi­val­dy­bės lė­šų.

R. Za­bie­lie­nė sa­ko, jog pa­čių ma­žiau­sių­jų die­nos cent­ras la­bai rei­ka­lin­gas, nes ne vi­si vai­kai lan­ko dar­že­lį, o ma­moms pri­si­rei­kus su­tvar­ky­ti rei­ka­lus mies­te, nė­ra kur pa­lik­ti vai­kų. Be to, šia­me die­nos cent­re, pa­de­da­mos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, sto­ko­jan­čios so­cia­li­nių įgū­džių ma­mos mo­ko­si bend­rau­ti, žais­ti su vai­ku.

Jau ar­ti­miau­siu me­tu to­kių die­nos cent­rų iš­lai­ky­mas bus per­kel­tas ant sa­vi­val­dy­bių pe­čių ir po­nia Re­gi­na bai­mi­na­si, kad sa­vi­val­dy­bei sto­ko­jant lė­šų, ma­žiau­sių vai­kų die­nos cent­ras liks be fi­nan­sa­vi­mo. Jau ir da­bar gau­na­mų lė­šų vos pa­kan­ka iš­si­lai­ky­ti, iš­mo­kė­ti so­cia­li­nėms dar­buo­to­joms al­gas.

Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mai iš vi­so vyk­do ke­tu­rias pro­gra­mas: pa­slau­gos kri­zė­se esan­čioms ma­moms (tė­vams) su vai­kais bei nėš­čioms mo­te­rims, vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ras "Aš ir drau­gai", at­sa­kin­gos tė­vys­tės ug­dy­mo mo­kyk­lė­lė ir so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos neį­ga­lie­siems bend­ruo­me­nė­je pa­slau­gos. Taip pat ren­ka ir da­li­ja lab­da­rą.

Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das "Vil­ties kal­nas" bu­vo pir­mo­ji or­ga­ni­za­ci­ja Šiau­liuo­se, ku­ri pra­dė­jo rū­pin­tis jau­nuo­liais, au­gu­siais vals­ty­bi­niuo­se glo­bos na­muo­se, su­kū­ru­siais sa­vo šei­mas ir ne­la­bai ži­nan­čiais, kaip in­teg­ruo­tis vi­suo­me­nė­je.

"Nuo pat pra­džių mū­sų tiks­las bu­vo re­gio­ne teik­ti kri­zi­nės mo­ti­nys­tės pa­slau­gas. Ug­dy­ti jau­nas ma­mas ir tė­čius, sto­ko­jan­čius so­cia­li­nių įgū­džių, bet no­rin­čius au­gin­ti sa­vo vai­kus. Rū­pi­na­mės jau­no­mis šei­mo­mis, nuo smur­tau­to­jų pa­bė­gu­sio­mis ma­mo­mis su kū­di­kiais, neį­ga­liai­siais", – sa­ko R. Za­bie­lie­nė.

Šei­mų na­mus re­mia Lie­tu­vos ir už­sie­nio ge­ra­da­riai, dar­bais tal­ki­na sa­va­no­riai, ta­čiau fi­nan­si­nė pa­ra­ma vi­sa­da rei­ka­lin­ga.

"Mū­sų žmo­nės la­bai nuo­šir­dūs, vi­sa­da pa­si­ruo­šę pa­rem­ti mais­tu, dra­bu­žiais, daik­tais, bet la­bai sto­ko­ja­me fi­nan­si­nės pa­ra­mos. Į mus krei­pia­si ma­mos, ku­rias ant­sto­liai me­ta iš bu­to dėl sko­lų, rei­kia pa­dė­ti, pa­tiems są­skai­tas už pa­slau­gas rei­kia mo­kė­ti, o no­rin­čių­ ir ga­lin­čių pa­rem­ti pi­ni­gais – ma­ža", – sa­ko R. Za­bie­lie­nė.