Naujausios
MEDŽIAI IR ŽMONĖS
Šeimos istoriją saugo ąžuolas
Kad Baužų kaime (Šiaulių rajonas) gyveno latvių Zeinerių ir Grosmanų šeimos, liudija storakamienis ąžuolas, senas sodas, tvenkinys ir pastatų griuvėsiai. Kažkada čia viręs gyvenimas sustingo prisiminimuose ir apaugo legendomis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Gyvenimo pradžia — šulinys
Lietuvos Garbės kraštotyrininkas Leonardas Skėrys, gyvenantis Baužų kaime, ko gero, galėtų papasakoti visų didžiųjų Šiaulių rajono medžių istorijas.
Viena iš jų susijusi su kaimynystėje šakas į dangų tiesiančiu tvirtu ąžuolu. Ženklu, kad čia gyveno latvių tautybės Zeinerių, Grosmanų šeimos.
Kraštotyrininkas spėja, kad pirmieji latviai į šiuos kraštus atėjo nuo švedmečio, išplitus badui ir marui. Žemaitijoje išmirus galybei žmonių, miesteliuose liko po vieną ar du gyventojus. Norint apgyvendinti teritorijas, atsikėlėliams buvo pasiūlyta laisva ir gera žemė. Ne viena latvių šeima susigundė persikraustyti ir pradėti naują gyvenimą svečioje žemėje.
Su vietos lietuviais draugiškai sutarė: laikėsi savo papročių, bet taikėsi ir prie vietinių tradicijų. Per vestuves, krikštynas skambėdavo ir latvių, ir lietuvių dainos.
Į Baužų kaimą atsikėlusios latvių šeimos istorija, pasakojama, prasidėjo nuo ąžuolo ir šulinio. Šeimos galva atėjo su vytelėmis, aptiko vandens gyslą, įsmeigė į tą vietą vytelę, sukalbėjo poterius ir pradėjo kasti. Tik iškasęs šulinį žiūrėjo, kur statyti namą ir kitus pastatus.
Iš viso sodyboje buvę trys šuliniai. L. Skėrys sako, kad pagal latvių paprotį svarbu, kad šuliniai sueitų į trikampį.
Vyras meistrauja, žmona — aria
L. Skėrys atsiverčia knygą ir skaito: „Kauno gubernijos Kruopių valsčiaus žemvaldžių 1882 metų sąrašas. Iš Kauno apskrities archyvo. 40 hektarų dirbamos žemės ir 10 hektarų miško. Savininkai — Zainer Antanas, Viliaus, vietovė Bukaičiai, Kurlandijos gubernija; Grosmani Andrius“.
Amžių sandūroje didžiojoje sodyboje gyvenusią Matildą Zeinerytę vedė iš Latvijos užkuriais atėjęs Andrius Grosmanas. Jis buvo žymus dailidė, auksarankis meistras. Jelgavoje (Mintaujoje) statant universitetą atliko staliaus darbus.
Du sūnūs, paskutiniai dinastijos atstovai Adulis ir Voldemaras Baužų kaime šį pasaulį išvydo netrukus po tėvų vedybų.
Jiems gimus, tėvas eidavo dirbti į didžiuosius apylinkių dvarus. Paliesių dvaro langai, durys, langinės, laiptai — viskas jo rankų nučiupinėta. A. Grosmanas darbavosi ir kituose dvaruose, labai sutardavo su Raudondvario dvaro savininku latvių tautybės Heidmaniu.
Įdomiausia, pasakoja L. Skėrys, kad žemės darbai gulė ant Matildos pečių. Ji pati laukus ardavo, o ardama dainuodavo. O jei kas iš dvarininkų vyrą meistrą pakviesdavo į balių, žmona nuveždavo ir palikdavo. Tik sutardavo, už kiek laiko reiks savąjį pasiimti.
Išpuoselėjo sodybą
Sodyboje šeima gražiai tvarkėsi. Tarpukariu iškilo naujas svirnas, tvartai. Rankomis ir lopetomis iškasė keturių hektarų tvenkinį, įveisė karosus, o jo krantus ir prataką akmenimis išklojo. Sode augo per 100 obelų, kaimynai eidavo vaišintis serbentais, agrastais. Tarp obelų augino pomidorus, kurie raudonuodavo iš tolo.
Lietuvą okupavus sovietams, Sibiro šeima išvengė. Nors iš parapijos, L. Skėrio skaičiavimu, buvo ištremtos 58 šeimos — 350 žmonių.
Atėjus vokiečiams, Adulis įstojo į savisaugos būrį. Buvo paskirtas saugoti Raudondvario, Deglų dvaruose įkalintų rusų belaisvių. Gavo šautuvą, nors buvo vienakis, kariuomenėje netarnavęs.
Vėliau pasakodavo istoriją, kaip „šovė“. Pabėgo vienas belaisvis. Adulis šovęs, tik visai į priešingą pusę. Paskui pats vos galvos nepadėjo už tokį sprendimą. Teisinęsis vokiečiams: kaip su viena akimi pataikysi! O saviems atvirai sakė: “Kaip aš galėčiau į žmogų šauti, jei net gyvulio negalėčiau nuskriausti“.
Tėvas Grosmanas mirė pokariu. Sunki buvo jo gyvenimo pabaiga: 10 metų paralyžuotas gulėjo ant lovos. Kaimynai prisimena: sūnūs tėvą taip gražiai prižiūrėjo, kad kitų ir dukros taip nebūtų sugebėjusios.
Matilda susirgo staiga ir netrukus mirė.
Sodyba ištuštėjo
Kolūkio laikais vienas iš sūnų, Voldemaras, dirbo kalviu, kitas, Adulis, ėjo tėvo pėdomis, buvo stalius.
Voldemaras kaimynų atmintyje išliko kaip nenupasakojamo teisingumo žmogus. Jam mirus, net per pamokslą kunigas pasakė: „Čia guli ir ilsisi ramybėje labai teisingas žmogus. Visose srityse jis buvo teisingas.“
Mirus vienam broliui, antrajam sunku buvo gyventi. Anapilin antrasis išėjo po dviejų metų. Abu atgulė Alkiškių kapinėse.
Puoselėta sodyba liko tuščia. Svirne kurį laiką veikė sandėlis, troboje buvo apsigyvenusi viena moteris, bet ir ji išėjo. Namas susmego. Praeitį saugoti liko ąžuolas, tarsi patvirtindamas posakį „drūtas kaip ąžuolas“.
Greta auganti senoji liepa nulūžo. L. Skėrys išmatavo: šio medžio apimtis ties žmogaus krūtine yra 3,8 metro. Ji, ko gero, storiausia liepa Šakynos seniūnijoje.
Viliojanti paslaptis
Kokia būtų ąžuolo istorija be paslėptų turtų... Pasakojama, neva senoji Zeinerienė „špyžinį puodžiuką“ paslėpusi ir pasakiusi apie tai dukrai Matildai Grosamanienei. Pastarai staiga mirus, paslaptis nukeliavo į kapą.
Ši žinia viliojo aukso ieškotojus: po nakties būdavo kasinėta ne tik po ąžuolu, bet ir po atokiau augančiais medžiais.
PRAEITIS: Apleistoje sodyboje vis mažiau statinių liudija čia gyvenus žmones. Su laiku grumiasi molinis svirnas.
KĖDĖ: Raižiniais ir stilizuotomis galvomis puošta kėdė, sukurta auksinių rankų meistro Andriaus Grosmano.
PALIKIMAS: Leonardas Skėrys išsaugojo staliaus A. Grosmano gamintas namų duris ir gonkas. Pavyzdį stalius buvo nusižiūrėjęs iš Paliesių dvaro.
ĄŽUOLAS: Leonardas Skėrys prie Grosmanų sodybos ąžuolo. Kraštotyrininkas su anūku ant senojo medžio pakabino medinę lentelę su užrašu „Grosmanų ąžuolas“.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: „Į Baužų kaimą atsikėlusios latvių šeimos istorija, pasakojama, prasidėjo nuo ąžuolo ir šulinio.