Naujausios
Mezgimas – kaip meditacija
Kai Rokiškio krašto muziejus, laukiant Vasario 16-osios, kolegas pakvietė socialinius tinklus užlieti Lietuvos vėliavos spalvomis, Šiaulių „Aušros“ muziejus pasidalijo J. Kildušienės mamos A. Pocienės megztomis pirštinėmis su geltonos, žalios ir raudonos spalvos stilizuotais tulpių raštais.
Prisiminti turtingą, gausią pirštinių kolekciją „Aušros“ muziejų įkvėpė ir per JAV Prezidento Joe Bideno inauguraciją kumštines raštuotas pirštines mūvėjęs senatorius Bernie Sandersas, atkreipęs viso pasaulio dėmesį.
Muziejuje saugomų pirštinių nuotraukos buvo publikuotos ir „Šiaulių krašte“. J. Kildušienė akimirksniu atpažino mamos 1993–1994 metais megztas pirštines.
Mamos mezginių dukra pamatė ir LRT laidoje, kurioje buvo pasakojama apie Žaliūkių malūnininko sodybos pirštinių kolekciją.
„Dabar jau žinau ir tai, ką jausdavau, kai mama imdavo vynioti siūlus, braižyti sąsiuvinio lape raštus...“ – jausmais pasidalijo J. Kildušienė.
Pirštinių magijai neatsispyrė ir J. Kildušienė. Kelią į tautodailę pradėjusi nuo vėlimo, keramikos, galiausiai ėmėsi to, ko išmoko dar vaikystėje – megzti.
Jos kūryba eksponuota Šiaulių krašto ir respublikinėse tautodailės parodose, yra surengusi 11 autorinių parodų. 2019 metais tapo respublikinio tautodailės konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo antros vietos laimėtoja.
Mezgimas J. Kildušienei – kaip meditacija.
„Atsikeliu ryte, atsigeriu kavos. Niekur neskubu. Mezgu, ilsiuosi, galvoju apie močiutę, mamą, ridenasi kamuoliukai. Man tai – ramybė.“
Kiekvienai pirštinių porai J. Kildušienė perka naujus virbalus, kad nebūtų jokio pasilankstymo. Mezga beveik vienu metu abi pirštines: dvi eiles vienos, dvi – kitos, kad kilpelės būtų vienodos.
J. Kildušienės pirštinių poros yra visiškai identiškos, be jokios klaidelės. Kruopščiam darbui skiria du-tris mėnesius – mėgaujasi procesu.
Senos pirštinės paieškos
Praėjusių metų pabaigoje J. Kildušienė kreipėsi į pažįstamus ir nepažįstamus – gal yra žmonių, kurie turi suplyšusią, suadytą ar labai gerai išlaikytą seną pirštinę?
„Būtų puiku, jeigu pirštinė būtų mamos, močiutės ar prosenelės... Daugelį metų mezgu pirštines... Kodėl? O gal todėl, kad tai būdas sugrįžti į tolimus laikus, kuomet žmonės niekur neskubėjo... O gal todėl, kad raštuotos pirštinės – tai pagarba darbo rankoms. Man patinka puoselėti senuosius amatus, gilintis į liaudies meistrų kūrinius, atrasti nepakartojamus ornamentus, puoselėti lietuviškumą, suteikiant darbams ir šios dienos skambesį...“ – feisbuke parašė moteris.
Ieškoti senų pirštinių šiaulietę paskatino domėjimasis šeimos istorija ir pasąmonės vaizdiniai, kuriuose iškildavo močiutė, senosios trobos, rūbai ir – kažkada matyta pirštinė.
„Protu negaliu paaiškinti, nupiešti, bet ji buvo mano pasąmonėje. Pradėjau ieškoti tos pirštinės. Pagalvojau, gal koks žmogus turi tokią – kietą, tamprią, tikrą, senovinę, gal atsišauks.“
Ir vieną dieną J. Kildušienė kone neteko amo: ekrane pamatė pirštinę iš savo vaizdinio!
Moteris, atsiuntusi pirštinės nuotrauką, paaiškino, kad ši megzta dar jos močiutės. Nors praėjo daugybė metų, pirštinės moteriai tebėra tokios brangios, kad net kvapą jaučia.
„Pirštinė – kaip žmogaus ranka, su kuria viską dirbi. Man pirštinės susietos su didele pagarba, kažkas jose yra įdomaus, sunkiai žodžiais nusakoma“, – sako J. Kildušienė.
Kad pirštinės turi ypatingų galių, išgirdo ir dar kartą – jos draugę pamatytas mezginys sujaudino iki sielos gelmių – prieš akis iškilo mama ir vaikystė.
„Šliūpaitės yra Šliūpaitės“
J. Kildušienė kilusi iš auksarankių giminės, gyvenusios prie Šiupylių, Biržių kaime (Šiaulių r.). Giminystė sieja su garsiojo gydytojo Jono Šliūpo šeima – genealoginio medžio šakos susiliečia XVIII amžiuje.
Močiutė Amelija Šliūpienė (1887–1964) buvo puiki siuvėja, mezgėja ir audėja. Austi ploniausias drobes išmoko dar iš savo mamos – J. Kildušienės prosenelės. „Aš net neįsivaizduoju, kokia matematika buvo užprogramuota jų galvose, kaip reikia siūlus, sudėti, sunerti!“ – stebisi J. Kildušienė.
Gabumus paveldėjo ir dukros. Vyriausioji Kazimiera (1917–1992) mezgė, ypač gražiai siuvinėjo, audė. Kai ištekėjo ir išėjo iš namų, staklės liko antrajai dukrai – Apolonijai.
Apoloniją Šliūpaitę-Šliupienę (1920–2006) J. Kildušienė vadina Lietuvos brangakmeniu. Jos austos lovatiesės, užuolaidos, rankšluosčiai, servetėlės buvo eksponuojamos Šiaulių krašto ir respublikinėse tautodailės parodose, meistrystė įvertinta audėjų audėjos nominacija, darbai saugomi muziejuose.
„Jos visas gyvenimas buvo audimas. Ji buvo krapštukių krapštukė, audė keturnyčius, aštuonnyčius audeklus. Savo darbus vertino ir labai saugojo.“
A. Šliūpaitė-Šliupienė kūrė ir tautinius rūbus. Sakydavo daranti tikrus – kaip senovėje, kaip buvo namuose. Ir amžinojo poilsio atgulė papuošta savu tautiniu kostiumu.
Pernai A. Šliūpaitei-Šliupienei būtų sukakę 100 metų.
J. Kildušienės mama A. Pocienė buvo jaunesnė, tad jai sesuo duodavo siūlų, kad megztų pirštines – audimas buvo vyresnės sesers pasaulis.
A. Pocienė megzdavo įvairiausius mezginius, bet labiausiai išgarsėjo pirštinėmis – jos kūryba pristatyta daugybėje parodų, tarp jų – ir Baltijos šalių meno parodoje „Tolerancija“ UNESCO būstinėje Paryžiuje.
Pirštinių pavyzdžiai publikuoti kataloguose, Lietuvos dailės muziejaus darbuotojos Dalios Bernotaitės-Beliauskienės parengtoje knygoje „Lietuvių tautinis kostiumas. Pirštinės ir kojinės“.
Tautodailininkė ne kartą įvertinta padėkomis, 2016 metais Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas jai skyrė padėką už svarų indelį į Lietuvos tautodailę, etninės kultūros tradicijų puoselėjimą ir sklaidą, aktyvią kūrybinę veiklą.
Sausio 11 dieną A. Pocienei sukako 93-eri. Kad ir raginama pailsėti, nebemegzti, pirštines numezgė dar pernai.
J. Kildušienė iš vaikystės prisimena – kai susirinkdavo šeimos moterys, visos kalbos būdavo apie tą patį – rankdarbius.
Auksinių rankų seseris, sako J. Kildušienė, siejo panašūs charakteriai – darbštumas, pareigingumas, kruopštumas, tvirtas būdas. Jos mamos žodžiais, „Šliūpaitės yra Šliūpaitės“.
Svarsto: galbūt charakterius suformavo tremtis. Seserys į Sibirą buvo išvežtos su šeimomis, J. Kildušienės mama – viena.
„Tokie žmonės moka džiaugtis gyvenimu, jiems viskas yra gerai. Kai tenka išgyventi situaciją, kai viską prarandi, esi išplėštas iš aplinkos, paskui viskas tampa labai gražu, labai gerai“, – svarsto J. Kildušienė.
Grįžusios iš Sibiro, seserys grįžo ir prie rankdarbių. Apolonija ir Aleksandra įsidarbino Klaipėdos „Dailės“ kombinate, pradėjo dalyvauti liaudies meno parodose.
Laukia parodos
2019 metais J. Kildušienės, jos močiutės, mamos ir dviejų tetų kūryba buvo eksponuojama Papilėje, Simono Daukanto muziejuje.
2020 metais planuota Šliūpų moterų dinastijos parodą pristatyti Šiauliuose, kūrinius atrinkti talkino menotyrininkė Michalina Adomavičienė, parašiusi ir parodos pristatymą. Bet planus sujaukė COVID-19.
„Kokios svarbios ir gilios vienos giminės šaknys. Nepaisant didžiausių gyvenimo negandų, Šliūpų giminė ne tik jas atlaikė, bet savo darbštumu, užsispyrimu išsaugojo senojo lietuviško sodžiaus meno tradicijas, kurios nuvilnijo per kartų kartas skleisdamos žinią, kad Lietuvos tautinio meno tradicijų medis puoselėjamas talentingų meistrų gyvuos ir žydės savo krašto spalvomis“, – rašo menotyrininkė M. Adomavičienė.
Kol negalima susitikti parodų salėse, J. Kildušienė po truputį darbus viešina feisbuke.
Tautodailininkė sako dabar suprantanti mamą – sustoti megzti yra labai sunku, padėti virbalų į šalį nesinori. Atrodo, kad siūlų kamuoliukai ir ryškėjantys pirštinių raštai nepavaldūs laikui – sumezga šimtmečiams kelias kartas.
