Naujausios
Maistas ir bendravimas – geriausi vaistai
Meilė maisto gamybai O. Talakauskienei labai praverčia dirbant slaugytojos padėjėja Socialinių paslaugų centre. 83-ejų ir 85-erių senolėms teikdama visokeriopos pagalbos namuose paslaugas, šiaulietė mielai joms pagamina šilto maisto. Ypač, anot ponios Oksanos, jos globotinės mėgsta bulvių patiekalus – blynus, kugelį. Su apetitu valgo ir ką tik pagamintus virtų bulvių kukulaičius su varške arba mėsa.
Dėl ilgo gamybos proceso negamina tik tarkuotų bulvių cepelinų. Tačiau pagaminusi jų namuose savo šeimai, Oksana tradiciškai pavaišina jais ir globotines. Panašiai ir su saldumynais, tortu, pyragu ar sausainiais, kuriuos šiaulietė kepa savo namų virtuvėje, nepamiršta nunešti ir savo moterytėms.
O kol bulviniai gardėsiai čirška globotinių namuose, O. Talakauskienė spėja aptvarkyti namus, apsišvarinti, atlikti kitus senolių priežiūros darbus. Per pietus moterys būtinai pabendrauja – seną, vienišą žmogų bendravimas gydo lyg vaistai.
„Pamilau savo bobutes. Jos man kaip savos, artimos“, – sako penktus metus Socialinių paslaugų centre dirbanti 45 metų O. Talakauskienė, prieš tai plušėjusi Aukštelkės kavinės „Link Šiaulių“, taip pat „Šventupio“ vidurinės mokyklos virtuvėse.
Žuvis vandenyje ir kitos gudrybės
Oksana po mokyklos baigimo prisimena ilgokai svarsčiusi, ko ateityje imtis, ką studijuoti: siuvimą ar kulinariją – traukė abu amatai. Nugalėjo kulinarija – pasirinko jos studijas tuometinio Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje. Puikūs ir savo darbą mylintys šios įstaigos mokytojai, šiaulietės žodžiais, suteikė daug neįkainojamų žinių ir įkvėpė tokią meilę maisto ruošimui, kad virtuvėje iki šiol gali suktis kiaurą dieną ir iki pat išnaktų.
„Vyras Svajūnas juokauja, kad aš greičiausiai virtuvėje gimiau ir numirsiu greičiausiai virtuvėje. Ir tikrai, man niekada nebūna „pavargau, tingiu, nenoriu“ – gaminti noriu visada, kad tik būtų, kas valgo“, – sako šiaulietė.
Savo „arkliuku“ ji laiko kulinariją, o ne konditeriją. Ir nesvarbu, ką gamina – žuvies, mėsos, bulvių ar miltų patiekalus, visada vienodai daug dėmesio skiria ne tik patiekalo skoniui, bet ir estetiniam jo vaizdui. Sako, kad visi produktai įdomūs ir universalūs, ir kad iš kiekvieno galima pagaminti dešimtis skirtingų patiekalų – pietums, pusryčiams, vakarienei arba iškilmingai progai.
Žinoma, kaip ir kiekviena šeimininkė, O. Talakauskienė žino vieną kitą virtuvės gudrybę. Šeimininkė sutinka paatvirauti. Tai firminis spirgiukų, svogūnų ir grietinės padažas prie bulvių plokštainio, kitų patiekalų, prie cepelinų, ypač jei jie su kone visos Oksanos giminės labai mėgstamais plaučiukais. Taigi su smulkintais svogūnais reikėtų pakepinti spirgučius, įdėti truputį (tik nepadauginti) miltų, įpilti šlakelį pieno, galiausiai įdėti grietinės. Kaitinamas padažas po truputį (miltų dėka) sutirštės ir paskleis apetitą žadinantį aromatą – tiek tos paslapties.
Paprašyta vis dėlto išskirti bent vieną iš gausybės mėgstamų patiekalų, O. Talakauskienė prabyla apie įdarytą žuvį – lydeką arba upėtakį. Tikina, kad šiems skanuoliams pagaminti ypatingų sugebėjimų nereikia, esą užtenka žinoti vieną kitą gamybos detalę ir turėti fantazijos.
Lydekaitė, sako, skaniausia, kai būna neseniai pagauta – kas paneigs, kad nėsyk neužšaldyta žuvis pati gardžiausia! Juolab jei pagauta artimo žmogaus. Šeimininkės sutuoktinis Svajūnas, sesers vyras Aidas – žvejai, puikūs lydekų gaudytojai. Žvejoti bandė ir Oksana, tačiau vietoje guvios lydekaitės ant kabliuko jai užkibo tik sprindžio didumo kilbukas – tuo žvejyba ir pasibaigė.
Vis dėlto įdaryti tinka ir nebūtinai šviežia žuvis, gali būti ir šaldytuvo kameroje „pagyvenusi“. Iš tvenkinio į kamerą keliausiančiai žuviai derėtų išpjauti vidurius ir, gerai išplovus, su galva bei uodega susukti į maistinę plėvelę.
Įdarytos lydekos ruošimas vyksta štai tokia seka. Išdarinėtai ir nuplautai lydekai, paliekant galvą ir uodegą, nulupama oda. O. Talakauskienės teigimu, tik to nedariusios šeimininkės gali pasakyti, kad odos nulupimas – sudėtingas veiksmas. Teigia, kad „apnuoginti“ lengva ne tik lydeką, bet ir upėtakį iš parduotuvės.
Nulupus odą ir išpjovus pagrindinį žuvies kaulą, iš likusių filė gabaliukų reikia išrinkti smulkesnius kaulus ir žuvį sumalti. Į gautą faršą sudėti iš anksto pakepintas morkas bei svogūnus, paskaninti prieskoniais, pagal skonį pasūdyti. Taip pat reikia pridėti truputį manų ir grietinės. Viską suminkyti, sukišti atgal į savo eilės laukiančią nuluptą lydekos odą ir užsiūti, grąžinant žuviai prigimtinę figūrą.
Įdaryta žuvis, prieš tai subadžius odelę adatėle arba smeigtuku, kad nesuplyštų nuo karščio, kišama į orkaitę ir 180 laipsnių temperatūroje kepama apie 50 minučių.
Padėklą, kuriame išdidžiai gulės įdaryta lydeka, O. Talakauskienė išguldo salotų lapais, ant jų padeda pravėsusią lydeką, ją atsargiai supjausto gabaliukais, į tarpelius prideda citrinos griežinėlių. Ant viršaus – uogų, žalumynų ir kitokie papuošimai pagal kiekvienos šeimininkės fantaziją. Jei namuose yra kulinarinis švirkštas, juo išspaustas majonezas lydekai suteiks dar daugiau išskirtinio žavesio.
O galima, anot šeimininkės, ant padėklo padaryti skaidrią želė – tuomet lydekaitė atrodys lyg „žuvis vandenyje“. Vasara įdarytą galima puošti gėlėmis.
Pataria lydeką paruošti šventės išvakarėse, nes tuomet ji susistovės ir lengviau bus pjaustyti.
„Nė vienas didesnis balius be mano įdarytos lydekos neapsieina. Vežu ją vietoj gėlių, kurių solenizantas ir taip gauna glėbius. O kiek gauna lydekų?“ – kvatojasi ponia Oksana.
Mieloji konditerija
Nors kulinarijai Oksana skiria pirmą vietą, vis dėlto neabejinga ji ir konditerijai.
Pirmas jos tortas gimė prieš penkiolika metų. Sako, tai buvo „Medutis“, kurį iškepė savo ir savo sesers dvynės 30-mečio gimtadieniui.
Po jubiliejinio „Medučio“ „varikliukas“ užsikūrė. Namų virtuvėje ėmė kvepėti saldžiais kepiniais: įmantriausi pertepimai, biskvitai, vaisiai ir uogos, įvairūs gamybos ir pateikimo būdai bei formos. Ką jau kalbėti apie skonių skonius!
Vienas iš kepėjos mėgstamiausių – biskvitinis tortas su karamele ir kepintais migdolais su juodųjų serbentų uogų ir grietinėlės bei maskarponės kremu.
Oksana dalijasi su skaitytojomis šio torto receptu.
Taigi, biskvitui reikės: penkių kiaušinių, 200 gramų cukraus, 80 gramų aliejaus, 200 gramų miltų, 1,5 šaukštelio kepimo miltelių ir vanilinio cukraus.
Biskvitams sulaistyti reikės: 150 miligramų vandens, trijų šaukštų cukraus, tiek pat citrinos sulčių.
Įdarui: 500 gramų maskarponės sūrio, 400 gramų grietinėlės, dviejų šaukštų citrinos sulčių, trijų šaukštų cukraus pudros, 100 gramų migdolų riešutų, 200 gramų virto kondensuoto pieno („Rududu“), 200 gramų juodųjų serbentų uogienės.
Baltojo šokolado kremui reikės: 200 gramų baltojo šokolado, 200 miligramų riebios grietinėlės.
Kiaušinius ir cukrų plakti, kol suputoja ir jų kiekis padidėja (apie 15 min.). Tada įpilti aliejų, vėl paplakti. Įmaišyti persijotus miltus su kepimo milteliais. Paruoštą tešlą supilti į popieriumi išklotą kepimo formą. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30–40 minučių. Atvėsusį biskvitą perpjauti į tris dalis (taip gausime 3 lakštus).
Vandenyje ištirpinti cukrų, supilti citrinos sultis.
Kremui grietinėlę išplakti su cukraus pudra ir citrinos sultimis iki standumo, sudėti maskarponę ir išmaišyti iki vientisos masės.
Migdolų riešutus pakepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, atvėsinti ir pasmulkinti.
Paruošiamas kremas (ganašas). Puode įkaitinti, bet neužvirti, grietinėlę. Į atskirą dubenį sudėti sulaužytą šokoladą. Ant jo užpilti įkaitintą grietinėlę, palikti dviem minutėms ir maišyti, kol šokoladas ištirps. Atšaldyti šaldytuve. Kai masė visiškai atšals ir bus standesnė, išplakti ganašą plakikliu, kol taps purus. Neperplakti, nes bus nevientisos konsistencijos.
Į tortinę padėti pirmą biskvito lakštą, suvilgyti sirupu. Aptepti virtu kondensuotu pienu, priberti smulkintų migdolo riešutų ir sudėti pusę kremo. Dėti antrą biskvitą, jį suvilgyti, aptepti juodųjų serbentų uogiene ir uždėti likusio kremo. Uždėjus biskvitą, jo viršų suvilgyti.
Tortas paliekamas šaldytuve, kad sutvirtėtų, geriausia per naktį. Atšalusį aptepti šokolado ganašu ir puošti pagal savo fantaziją.
Nors gardžiuosius saldėsius ponia Oksana kuria dažniausiai aplinkiniams, o ne savo šeimai, vis dėlto žino, kad naminio nepalyginsi su jokiu nupirktu parduotuvėje.
„Pirktiniai tortai labai saldūs. Be to, juose gausu standiklių, puriklių, visokiausių E ir taip toliau“, – sako pašnekovė.
Bet šeimininkė neslepia: kartais tenka tortą pirkti ir parduotuvėje, ypač jei proga nenumatyta, neplanuota. Juokauja, kad ji, kaip ir batsiuvys be batų.
