Naujausios
Malonus įvertinimas
I. Motuzienės kandidatūrą apdovanojimui teikė Šiaulių rajono savivaldybė. Teikime rašoma, kad darni 43 metus besitęsianti Ilonos ir Antano Motuzų santuoka ir penki pavyzdingai išauklėti ir užauginti vaikai – tai, kas Iloną pirmiausia apibūdina kaip nuostabią asmenybę.
Visi penki Motuzų vaikai yra puikiai išsilavinę, sukūrę gražias šeimas ir augina atžalas. Iš viso auga devyni Ilonos ir Antano anūkai: vienas anūkas ir aštuonios anūkėlės.
„Geras jausmas, malonus“, – „Šiaulių kraštui“ sako ponia Ilona.
Pasakoja, jog nėra pratusi prie dėmesio, koks jai parodytas pastarosiomis dienomis. Ir žygdarbio, tikina, nepadariusi: auklėjo vaikus, kaip juodu su vyru Antanu mokėjo, kaip atrodė esant teisinga.
O dabar tikras džiaugsmas, kai visi penki, jau seniai suaugę vaikai – trys sūnūs ir dvi dukros – su savo antrosiomis pusėmis ir atžalomis suvažiuoja į vaikystės namus Pakumulšiuose. Anot ponios Ilonos, tuomet kiemas tampa vienu dideliu šaršalynu, perpildytu juoko, žaidimų, bendravimo.
Vyriausiam sūnui – 43-eji, o dukrai, mažiausiai iš viso penketo, gegužės 12 dieną sukako lygiai 30. Tik vienas sūnus iš visų liko gimtajame kaime ir dirba automechaniku, kiti išsivažinėjo, susirado darbus Šiauliuose, Vilniuje, Kaune. Bet atstumai darniai ir santykius branginti išmokytai šeimai – ne kliūtis, kiekvienas pas tėvus yra dažni svečiai.
Rūpesčių sūkuryje
O kažkada, sako sutuoktiniai, nebuvo taip smagu, kaip dabar. Gausiam būriui augant, reikėjo dirbti daug ir sunkiai. Dėl to augino kiaules, avis, karves, dirbo žemę.
Susituokė juodu su Antanu 1981-ųjų vasarį. Ilonai tada tebuvo 19 metų, o Antanui – 21-eri. Draugavo nuo paauglystės, keletui metų išskyrė tik tarybinė armija, į kurią Antanas buvo pašauktas. Todėl sugrįžęs nedelsė – tučtuojau pasipiršo merginai.
O Ilona 1980-aisiais baigė tuometinę Kuršėnų 3-ąją mokyklą (dabar Pavenčių), stojo į universitetą, bet nesėkmingai. Tada sugrįžo į Kuršėnus ir įstojo į vietos Prekybos mokyklą.
Antanui pasiūlius susituokti, Ilona iškart pareiškė, kad, nepaisant visko, sieks aukštojo išsilavinimo neakivaizdinėmis studijomis. Ir nors porai netrukus gimė sūnus, tai nesutrukdė jai įstoti į tuometinio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Prekybos fakultetą – prekyba, ne paslaptis, tais laikais buvo labai madinga, netgi, galima sakyti, prestižo reikalas.
„Bet niekas tais laikais jauniems žmonėms rimtų pareigų nedavė – visos geros buvo užimtos, o jaunam, be patirties, tik tai, kas likdavo. Teko iš pradžių išleisti atostogų pardavėjas“, – prekybininkės karjeros pradžią prisimena I. Motuzienė.
1983 metais sutuoktiniai iš „Taikos“ kolūkio išsipirko nebaigtą statyti namuką – pinigų užbaigimui reikėjo dar ir dar.
Vaikai gimė vienas po kito – po pirmo sūnaus – dukra, paskui vėl sūnus, kažkaip pavyko ir ketvirtas, penkta. Iš prekybos teko išeiti ir atsiduoti kone 15-ai metų motinystės.
„Nelengva buvo, gi nė vieno pamperio nepanaudojau, nes jų nebuvo. Dabar jau smagu, kad didelė šeima užaugo. O tada turėjome visi daug dirbti – vaikai ir daržus ravėjo, ir šieną vartė. Svarbiausia, kad sveiki visi buvome“.
2005 metais Šiauliuose, Šiaurės kolegijoje, ji įgijo apskaitininkės specialybę ir susirado buhalterės darbą picerijoje (tada buvo Jono Spulgino IĮ). O 2007 metų balandžio 19-oji ta diena, kai Ilona įsidarbino Šiaulių rajono savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre Kuršėnuose.
„Amatų centras buvo įsikūręs senajame Kuršėnų dvare. Aplūžęs dvaras, kuriame tarybiniais laikais veikė kolūkio kontora, buvo. Iš pradžių dirbome trise: direktorė, aš ir valytoja. Turėjom iš viso pustrečio etato ir dirbom viską bendrai, nesiskirstydamos pareigomis: nuo apskaitos iki renginių organizavimo“, – prisimena ponia Ilona.
Dirbo ir mokėsi iš centre dažnai susiburiančių tautodailininkų. Kai jau pajuto išmokusios tiek, kad gali kitus pamokyti ėmė vesti edukacinius lipdymo iš molio, vilnos vėlimo, kiaušinių marginimo vašku ir kitus užsiėmimus, padėjo organizuoti tautodailininkų medžio drožėjų, keramikų plenerus – stovyklas. Bendradarbiavo organizuojant amatų šventes bei prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo organizavimo, kuruojant tautodailininkų parodas. Taip sakant, buvo pačiame veiklos sūkuryje, žinoma, neapleisdama ir savo pagrindinio – buhalterinio – darbo.
„Laikas buvo labai įdomus, daug veiklos, renginių“, – prisimena 62 metų moteris.
2022 metų gegužę I. Motuzienė paliko Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrą ir nusprendė truputėlį pailsėti, leisti sau ramiai pabūti namuose, kaip sakoma, rankas į žemę sukišti. Vyras Antanas, labai nagingas savamokslis medžio ir metalo meistras, kavos stalelį sumeistravo, kur vasarą rytais abu susėdę gerdavo kavą.
Ilsėjosi Ilona lygiai metus – sulaukė siūlymo laikinai padirbėti Kuršėnų kaimiškojoje seniūnijoje.
Viena vasaros diena
I. Motuzienės ir kitų kaimo moterų iniciatyva, 2004 metų balandį buvo įkurta asociacija „Pakumulšių bendruomenė“. Dėka aktyvios visuomeniškos moters kaimo žmonės, kaimynai turėjo progos susitikti įvairiuose kaimo renginiuose, dažnam norėjosi pasisėdėjimo, pabendravimo. Be to, ji su bendruomenės valdybos nariais rašė projektus, juos laimėdavo ir įgyvendindavo savo kaime.
O kartą I. Motuzienei ir bendruomenės narei V. Veikšienei šovė idėja – nuotraukose įamžinti vietos žmonių vieną vasaros dieną. Vaikščiojo su ja po kaimą ir fotografavo. Nors jau geras dešimtmetis, kai Ilona nebevadovauja bendruomenei, 2007-aisiais suklijuotą nuotraukų albumą, kuriame vieni gyventojai dabar jau suaugę, kiti jau išėję Amžinybėn, treti išsikraustę – I. Motuzienė saugo iki šiol.
„Jums tos nuotraukos nieko nereiškia, nes tų žmonių nepažįstate, o mums, vietiniams, kiekvienas kaimynas brangus. Man tos nuotraukos labai gražios ir brangios“, – seną albumą, lapas po lapo, verčia pašnekovė.
Dviese
Ilonos ir Antano sodyba Pakumulšių kaime dabar skęsta tulpių jūroje – moteris šias pavasarines gėles ypatingai mėgsta, todėl jų ir kitų dekoratyviųjų augalų priežiūrai skiria daug laiko. Dar šiltnamio priežiūra, aviečių krūmai, žemuogių lysvė, čia pat žaliuoja vyriausiai anūkei pasodintas ąžuoliukas, greta – liepa. Kaimo Ilona nekeistų į nieką.
Antano pareiga – nupjauti pievą, kuria apsėjo kone visą sklypą, kai, užaugus vaikams, abu nutarė sumažinti dirbamą žemę. Iš gausaus ūkio liko tik keliolika vištų ir keturkojai.
Poilsio minutę abu susėda šeimininko sumeistrautoje pavėsinėje, o vaikams suvažiavus, ir dviejose: pokalbių kelioms Motuzų kartoms nors vežimu vežk.
Kur judviejų darnos, virtusios geru pavyzdžiu vaikams, paslaptis?
„Atleisti reikia mokėti. Atleisti, ilgai nepykti, suprasti ir vėl eiti pirmyn, reikia toliau gyventi. Dievulis daug ko duoda, tik reikia pasiimti. Vaikai savo gyvenimus sukūrė – toks dėsnis, o būti kartu, dviese, šalia vienas kito, kalbėtis. Tai didelė dovana“, – 43 metus besitęsiančio šeimyninio gyvenimo receptą žino I. Motuzienė.
