Naujausios
Pradžių pradžia
Taip jau nutiko, kad daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, Rimutė ir Vytautas sutiko vienas kitą. Tikrą žemaitį nuo Telšių, muzikantą ir šiaip menišką žmogų, tada priviliotą direktoriauti Naisių kultūros namams, Rimutė pirmąkart pastebėjo čia vykusiuose šokiuose.
„Pabaigoje išėjo jis ir pakvietė Meškuičių jaunimą į šokius Naisiuose atvykti kitą savaitgalį“, – su šypsena pažvelgusi į sutuoktinį Vytautą sako tikra meškuitiškė, tada jau kvalifikuota medicinos slaugytoja.
Šokių vėliau būta ne vienų. Bet „susiburkavo“ juodu tik tada, kai Vytautas atvažiavo darbuotis meno vadovu į Meškuičių kultūros namus.
1978 metais du jauni žmonės atšoko vestuves.
Juokiasi Vytautas: iki savų vedybų atgrojo daugelyje balių, bet jiedviem susituokus žmona ėmė ir pasakė: „Stop, tavęs reikia šeimai!“
Bėgo metai, augo vaikai Neringa ir Tautvydas, Rima dirbo medike, Vytautas menus pakeitė į prižiūrėtojo darbą vietiniame Meškuičių oro uoste, vėliau įsidarbino elektromonteriu „Telekome“.
1989 metais šeima ėmė ir sugalvojo pasisodinti šiek tiek bulvių – vienas kitas pinigėlis neprošal nė vienam, o čia juk visa šeima!
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, 1990-aisiais, Zelbai vieni iš pirmųjų atgavo savo senelių žemes. Augino, kas tik į galvą šovė: bulves, grikius, kviečius, cukrinius runkelius, miežius.
„Iš savo klaidų bei gamtos išdaigų mokėmės kiekvieną dieną. Vienas žingsnis į priekį, trys atgal“, – juokiasi šeimos galva.
Su šypsena veide prisimena seną rusišką techniką ir laiką praleistą ją remontuojant, eiles prie grūdų supirkimo punktų, kai laukdavo paromis, kad tik priimtų, kas užauginta.
Žingsnis po žingsnio, hektaras prie hektaro, praplėtė ūkį, įsigijo naujos technikos, priprato prie keistų rinkodaros dėsnių ir jų svyravimų. Dabar, sako, kitaip jau ir nebeįsivaizduoja.
Trys ūkiai – lyg vienas
„Kartais pagalvoju, kad mūsų vaikai per mus ir mūsų darbus, vaikystės neturėjo“, – sako Vytautas.
„Iš pamokų vaikus pasiimdavome, kad ūkyje padėtų“, – vyrui antrina Rima.
O stalo gale sėdintis judviejų sūnus su tėvais nesutinka: darbas nesugadino. Juolab tėvai užaugusių vaikų prie savęs nebandė sulaikyti, paleido mokslų krimsti: Tautvydą – Lietuvoje, o Neringą – net už Atlanto, į Ameriką.
Prisimena Tautvydas, dabar jau dviejų vaikučių – sūnaus Motiejaus ir dukrelės Dorotėjos tėtis, bendramokslius vis per dantį traukiant, ar jis, ūkininko sūnus, ne su arklio traukiamu vežimu studijuoti atvyksta – ūkininkavimas tais metais vis dar atrodė mėšlu smirdantis darbas, kuriuo užsiimti gali nebent nevykėliai.
Norėdamas šaipūnus pastatyti į vietą, po vieno studentiško vakarėlio Tautvydas juos surinko ir atvežė į Meškuičius aprodyti ūkio. Net burna kai kurių išsižiojo: viskas modernu, švaru – sovietinio vaizdo nė šešėlio! Nuo tada kalbos apie smarvę, arklių traukiamą vežimą ir visus kitus buvusios sistemos ženklus išgaravo.
Baigęs mokslus, T. Zelba Klaipėdoje įkurtoje bendrovėje užsiėmė žemės ūkio technikos prekyba. Neprigijo ten, neužsibuvo. Todėl pasisiūlė tėčiui į pagalbą ūkyje.
2007 metais Zelba jaunesnysis pagal Jaunojo ūkininko programą įkūrė savo ūkį, gavo priklausančią paramą. O V. Zelba, nors ir intensyviai ūkininkaudamas, vis dar dirbo „Telekome“.
„Kartą paskaičiavau, kad tėtis per ketverius metus šioje bendrovėje uždirbo lygiai vieną mūsų užauginto rapso priekabą“, – šypsosi Tautvydas.
Sūnaus paskaičiavimas padrąsino poną Vytautą atsisakyti „valdiško“ darbo ir įnikti į nuosavo ūkio reikalus.
O Neringa Zelbaitė, vienuolika metų praleidusi Amerikoje, taip pat apsisprendė grįžti namo. 2014 metais ji tapo oficialia ūkininke.
Viskas sustyguota
Taigi dabar Zelbų šeimoje jau trys ūkininkai ir trigubas jų ūkis, įkurtas buvusiame Meškuičių kolūkio fermų komplekse, vadinamame aštuonių seniūnijos ūkininkų, kurių kiekvieno pastatai nudažyti skirtinga spalva, miesteliu. Tautvydas – direktorius, visų svarbių reikalų tvarkytojas, derintojas. Tėtis Vytautas – apskaitininkas, automechanikas ir... šeimos muzikantas.
Neringa atsakinga už 2015 metais iš Pasvalio už derlių įsigyto ir spėriai grūdus malančio malūno darbą, sumaltų įvairių rūšių miltų fasavimą ir jų pristatymą į įvairias Lietuvos ūkininkų krautuvėles arba kepyklėles.
O pernai Zelbų malūno patalpą papuošė ir dar vienas girninis malūnas iš Austrijos, malantis viso grūdo miltus.
Abiejų Zelbų ūkio malūnų miltus – valcuotus bei rupius viso grūdo, sėlenas – pirkėjai noriai perka ne tik krautuvėlėse, bet ir internetu.
Ūkininkai sako, kad sveikai auginama produkcija šeimai visada buvo, yra ir bus vienas iš svarbiausių uždavinių – tokį požiūrį išugdė šeimos mama medikė Rimutė Zelbienė.
„Per ją 30 metų cibulių netręšėm!“, – su valiukiška šypsena žmonai replikuoja V. Zelba. Aišku, kad jis juokauja: taisykle maitintis sveikai šeima visuomet vadovaujasi ir parduodama savo produkciją.
Be to, N. Zelbaitė savotiška „Zelbukio“ ambasadorė – veda edukacijas ūkio svečiams, ne išimtis – ir užsieniečiams.
„Kartą atvyko prancūzų delegacija. Jie negalėjo patikėti, kad tiek sukūrėme per 30 metų“, – šypsosi moteris, pridurdama, jog užsienio ūkininkai savo ūkius kuria ištisus šimtmečius, iš kartos į kartą.
O jeigu rimtai pagalvojus, sako ūkininkai, griežtų pareigų jų valdose nėra. Kai stoja visi trys, plius šeimos mama Rima, šiaip jau labiausiai atsakinga už maisto gamybą, namų švarinimą ir sveikatinimą, bei Tautvydo žmona Danutė, taip pat būsima ūkininkė, net nepajudinamas akmuo ima krutėti.
Jei reikia, prie traktoriaus vairo sėda Neringa, jei reikia – Tautvydas, jei nėra kam – Vytautas. Juokiasi visi trys, kadaise prie traktoriaus vairo pasodino ir mamą, todėl niekas negalėtų sakyti, kad ji ne traktorininkė.
Dirba visi išvien. Sako, nors pareigybes, už kurias kiekvienas atsakingas, turi, bet darbais nesiskirsto – baltarankių ūkyje nėra. Kas darbas rūktų kaip iš pypkės, kiekvieną pirmadienį visa šeima renkasi malūno pastate ir aptaria savaitės planus bei pasiskirsto darbus. Visą savaitę pilna veiklos.
N. Zelbaitės žodžiais, ji net ir negalėtų imtis darbų, kurie, kaip sakoma, nuo aštuonių iki penkių. Ir čia pat nusijuokia: kitaip – nuo aušros iki sutemų! Jaunos ūkininkės žodžiuose yra savotiško žavesio.
„Aš nenoriu prie jokios jūros, man savuose laukuose labiausiai gera“, – sako jauna moteris.
Sesei antrina ir brolis – jam poilsis prasideda tada, kai nutyla visą dieną be perstojo skambėjęs mobilusis.
„Ūkininkas šiais laikais nėra tas, kuris tik arklį pakinko ir – į laukus. Ūkininkavimas – tai verslas su daug darbo, daug skaičiavimų, su rizika, praradimais, atradimais ir džiaugsmais. Dar turi mylėti žemę, turi žemę jausti. Tada ūkininkavimas taps ne vien darbu, ne vien pragyvenimo šaltiniu, bet ir pomėgiu“, – sako vyras.
Bemaž 400 hektaruose darni šeima augina visą puokštę grūdinių kultūrų – kviečius, speltą, rugius, avižas, žirnius, rapsą bei pluoštines kanapes, pastarąsias – aliejui, arbatai, sėkloms.
Ir būtų neteisinga sakyti, kad ūkininkų darbymetis baigiasi tada, kai iš laukų į saugyklas parvažiuoja paskutinė auksinių grūdų priekaba.
Darbai nesustoja kiaurus metus. Jei yra grūdų, sako, reikia malti miltus. Prieššventiniais laikotarpiais – ypač prie Velykas – „Zelbukio“ malūne sumaltų miltų paklausa išauga kelis sykius, tik spėk malti.
