Savo pasaulį kuria Šiauliuose

Sa­vo pa­sau­lį ku­ria Šiau­liuo­se

„Sa­vo tre­nin­gus pra­šo­me pa­lik­ti čia“ – to­kį už­ra­šą ir dė­žu­tę prie sie­nos pri­tvir­ti­no „76 Vy­tau­to St.“ ba­ro Šiau­liuo­se bend­ra­tur­tis To­mas Ko­ve­li­nas. Kur­ti vers­lą pa­lan­giš­kis at­vy­ko po emig­ra­ci­jos Ai­ri­jo­je ir Ang­li­jo­je. „Ži­no­te, ką su­pra­tau? Lo­ka­ci­ja man ne­be­tu­ri reikš­mės! Aš gy­ve­nu sa­vo su­kur­ta­me pa­sau­lė­ly­je. Jis yra ba­ras, šei­ma. Čia tiek yra dar­bo, kad nė­ra ka­da svars­ty­ti“, – sa­ko ori­gi­na­lių idė­jų ne­sto­ko­jan­tis To­mas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­tir­tį par­si­ve­žė iš už­sie­nio

T. Ko­ve­li­nas pa­si­tin­ka prie do­ku­men­tais nu­klo­to sta­lo – nuo są­skai­tų nie­kur ne­pa­bėg­si. Už aki­mir­kos jau su­ka­si prie ba­ro, da­ry­da­mas kok­tei­lį. Mi­nu­tė ki­ta – ir jau kal­bi­na atė­ju­sius pie­tau­ti klien­tus.

„Ma­no pro­fe­si­ja – ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius. Ren­gi­niai, ba­ras, res­to­ra­nas, biz­nis – man vi­są lai­ką tai bu­vo mie­la. Ieš­ko­jau skel­bi­mų dėl pa­tal­pų nuo­mos. Taip iš­kri­to Šiau­lių va­rian­tas. Nep­la­na­vau va­žiuo­ti konk­re­čiai į Šiau­lius“, – sa­ko To­mas.

Da­bar vy­ras su šei­ma gy­ve­na Rad­vi­liš­ky­je, nors vi­sai ne­se­niai bu­vo emig­ran­tas Ai­ri­jo­je, Ang­li­jo­je.

Ka­dan­gi į už­sie­nį ne­pa­vy­ko pri­si­kvies­ti šei­mos – vai­kas ei­na į dar­že­lį, žmo­na ku­ria sa­vo kar­je­rą – at­va­žia­vo čia. „Ne­tu­rė­jau tei­sės to iš jų atim­ti, pri­si­tai­kiau prie si­tua­ci­jos“, – paaiš­ki­na.

Iš Pa­lan­gos ki­lęs, Vil­niu­je vieš­bu­čių ir tu­riz­mo stu­di­jas bai­gęs T. Ko­ve­li­nas emig­ra­vo dėl sa­vi­rea­li­za­ci­jos. Lie­tu­vo­je kon­ku­ruo­ti or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius bu­vo per sun­ku. No­rė­jo bū­ti ir gi­du, ne­ta­po. Ne­nu­si­mi­nė, drą­si­no jau­nys­tės en­tu­ziaz­mas.

„Vi­siems re­ko­men­duo­ju iš­va­žiuo­ti! Emig­ra­ci­ja pra­ple­čia aki­ra­tį, su­tin­ki daug įvai­rių žmo­nių, skir­tin­gų kul­tū­rų. Pa­ma­tai: opa, ga­li bū­ti ir taip! Įgy­ji pra­kti­kos, pa­tir­ties. O dar dy­džiai!“ – sa­ko il­gą lai­ką Dub­li­ne gy­ve­nęs To­mas.

Še­še­rius me­tus jis tu­rė­jo ren­gi­nių kom­pa­ni­ją, or­ga­ni­za­vo gar­sių at­li­kė­jų kon­cer­tus lie­tu­viams. Bu­vo lai­kas, kai la­bai no­rė­jo jū­ros ir sau­lės: tam ti­ko Te­ne­ri­fė.

Su bi­čiu­liu Ra­mū­nu prieš po­rą me­tų ati­da­rė ba­rą (pub'ą) Ang­li­jo­je.

„Ten – ki­ta kul­tū­ra, pas bri­tus yra krau­jy­je atei­ti po dar­bo į ba­rą iš­ger­ti alaus. Tas ba­ras ė­jo iš ran­kų į ran­kas, sa­vi­nin­kai kei­tė­si, o klien­tai – ne. Su­ti­kau bri­tą, ku­ris 40 me­tų ei­na į tą pa­tį ba­rą, sė­di to­je pa­čio­je vie­to­je tą pa­čią va­lan­dą ir iš­ge­ria tiek pat alaus. Ap­lin­ka jiems – vi­siš­kai tas pa­ts. Ban­dė­me pa­siū­ly­ti mais­to. Ne­rei­kia! Tik alaus, ir ge­rai įpil­to, tu­ri bū­ti pin­ta, 8 mi­li­met­rai pu­tos. Ir jie ma­to iš akies! Ir tu­ri tei­sę grą­žin­ti!“

Kai To­mas iš­vy­ko kur­ti bend­rą vers­lą į Lie­tu­vą, bi­čiu­lis li­ko pri­žiū­rė­ti ba­rą Ang­li­jo­je.

Ori­gi­na­lus in­ter­je­ras

Iš­si­nuo­mojus pa­tal­pas Šiau­liuo­se, te­ko ge­ro­kai pa­suk­ti gal­vą, ką su jo­mis da­ry­ti. Atė­jo min­tis, kad vie­na pu­sė tu­ri bū­ti laun­džas su skir­tin­gais an­tik­va­ri­niais bal­dais.

Nuo bir­že­lio To­mas už­si­da­rė pa­sta­te ir vis­ką kū­rė, da­rė pa­ts. „Kaž­ko ne­mo­kė­jau, kaž­ką iš­mo­kau. Nus­te­bau, kad ga­liu!“ Juo­kia­si pri­si­mi­nęs, jog tik iš­ta­pe­ta­vęs pu­sę sie­nos gė­lė­tais ta­pe­tais su­pra­to, kad ro­žės – aukš­tyn ko­jom!

Lan­gai bu­vo už­kal­ti – įlei­do švie­sos. Da­bar nuo lan­gų žvel­gia Džo­nis De­pas, Alas Pa­či­no, Ro­ber­tas De Ni­ro.

Pra­dė­jęs rink­ti sen­daik­čius, ap­va­žia­vo vi­są Lie­tu­vą. Sen­daik­čių tur­guo­se do­mė­jo­si, klau­si­nė­jo daik­tų is­to­ri­jų. To­dėl da­bar pa­pa­sa­ko­ti ga­li daug.

Ant sie­nos pa­ka­bin­tus ke­tu­ris ark­liu­kus pir­ko iš žmo­gaus, ku­ris juos rin­ko 3–4 me­tus. Ži­no­jo is­to­ri­ją, kad ark­liu­kai tu­ri bū­ti kar­tu. Kai ga­liau­siai su­rin­ko, la­bai ne­no­rė­jo jų par­duo­ti. O To­mui jie taip pa­ti­ko! Įsi­gi­jo vi­sus ke­tu­ris.

Iš sen­daik­čių at­ke­lia­vo ir ant sie­nų ka­ban­čios lėkš­tu­tės, pa­veiks­lai, pa­veiks­liu­kai.

Trū­ko kaž­ko mo­te­riš­ko, sek­sua­laus, ža­vaus. Gal­vo­sū­kis iš­si­spren­dė pre­ky­bos cent­re, kai ei­da­mas pro ko­ji­nų par­duo­tu­vę To­mas akies kraš­te­liu už­kliu­vo už vit­ri­nos su dau­gy­be ko­jų. Iš­kart pa­ma­tė vi­zi­ją.

„Man rei­kia ne ko­ji­nių, o ko­jų!“ Par­da­vė­ja nu­ste­bo: „Kaip aš jas į ka­są įmu­šiu?!“

To­mas ra­do išei­tį: su­si­ti­ko su par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kais, pa­kvie­tė pie­tau­ti, paaiš­ki­no sa­vo idė­ją ir įsi­gi­jo ko­jų.

Ko­jos, apau­tos ra­udo­nais ba­te­liais ir ba­sos, iš­si­ri­kia­vo pa­lu­bė­je. Sa­vi­nin­kas ne­prieš­ta­ra­vo, kai vie­na kom­pa­ni­ja šo­ko iš sa­vo ba­tų ir įsi­spy­rė į nuau­tus aukš­ta­kul­nius.

In­ter­je­ras, ap­žvel­gęs sa­lę kons­ta­tuo­ja To­mas, kaip gy­vas or­ga­niz­mas, jo kū­ry­ba nie­ka­da ne­si­baigs.

Be tre­nin­gų

„Kiek­vie­na­me vers­le, no­rint re­zul­ta­to, rei­kia spaus­ti mak­si­mu­mą iš kiek­vie­nos die­nos. Jei pa­siū­lai žmo­gui dau­giau nei tik pa­val­gy­ti, jis ir atei­na“, – įsi­ti­ki­nęs T. Ko­ve­li­nas.

Nuo pat pra­džios sa­vi­nin­kų vi­zi­ja ir kon­cep­ci­ja bu­vo aiš­ki: ang­liš­kas, ai­riš­kas pub'as. Ge­ras mais­tas, alus ir mie­la vie­ta bend­rau­ti.

Kad taip bū­tų, su­dė­lio­jo pro­gra­mą: pa­si­rū­pi­no, jog veik­los ne­trūk­tų. Pir­ma­die­nis – lais­va­die­nis. Ant­ra­die­nis – „Pro­tų mū­šis“, tre­čia­die­nis skir­tas stu­den­tams, ket­vir­ta­die­nis – sce­na gro­jan­tiems, dai­nuo­jan­tiems, penk­ta­die­nis – ko­mi­kų va­ka­ras, šeš­ta­die­nis – gy­va mu­zi­ka, bliu­zas, džia­zas, sek­ma­die­nis – vė­ly­vie­ji pus­ry­čiai.

Me­niu nuo A iki Ž su­kū­rė vie­nas iš par­tne­rių, drau­gų – gar­sus vir­tu­vės še­fas Mont­vy­das Kaz­laus­kas.

Ba­re nė­ra šal­dy­tos pro­duk­ci­jos. Kas­dien ga­mi­na die­nos pie­tus, siū­lo vis kaž­ką ori­gi­na­laus, pa­vyz­džiui, viš­tie­nos spar­ne­lius, ma­ri­nuo­tus te­ki­lo­je, pa­tie­kia­mus su lę­šių ko­še, mal­tus jau­tie­nos rost­bi­fus su bul­vių ko­še ar sil­kę su kep­ta duo­na bei ba­ra­vy­kais, pa­tie­kia­mą su bul­ve.

„Atei­na lie­tu­viai ir sa­ko: kep­tos duo­nos, žir­nių. O pas mus to nė­ra, pa­sa­ko­ju apie ana­lo­gus, pa­vyz­džiui, lę­šius su spir­gu­čiais. Kep­tos duo­nos pas mus ne­bus“, – pir­mi­niam su­ma­ny­mui iš­ti­ki­mas To­mas.

Ba­ras lai­ko­si vie­nos griež­tos tai­syk­lės: neį­lei­džia su tre­nin­gais. Nes­var­bu, spor­ti­nin­kas, po tre­ni­ruo­tės ar šiaip vie­ti­nis ge­zas.

Lau­ke prie sie­nos pri­su­ko dė­žu­tę su už­ra­šu: „Sa­vo tre­nin­gus pa­li­ki­te čia“.

Bu­du­lių, sa­ko To­mas, yra kiek­vie­na­me mies­te, ir Ang­li­jo­je ar Ai­ri­jo­je.

Su no­rin­čiais pa­tek­ti į ba­rą tre­nin­guo­čiais pa­si­kal­ba. Įsi­ti­ki­no: jei įti­ki­na­mai paaiš­ki­ni, žmo­gus nuei­na na­mo ir per­si­ren­gia.

Ti­ki­si plės­tis

T. Ko­ve­li­nas mėgs­ta bi­čiu­liau­tis. At­vy­kęs į Šiau­lius, užė­jo į ka­vi­nes, pri­si­sta­tė. Vers­li­nin­kai jam – ne kon­ku­ren­tai, o bi­čiu­liai. Taip į ba­rą at­ke­lia­vo daik­tų iš po­pu­lia­rių, bet šie­met už­si­da­riu­sių ka­vi­nių.

Ar neiš­gąs­di­no iš­girs­tos is­to­ri­jos, kad vers­lo Šiau­liuo­se ne­pa­vy­ko iš­lai­ky­ti?

„Kiek­vie­na vie­ta tu­ri sa­vo niuan­sų, nė vie­nas iš jų ne­no­rė­jo už­si­da­ry­ti, vi­si no­rė­jo kles­tė­ti. Kas at­si­ti­ko, kas pa­ki­šo ko­ją? Vers­le bū­ti­na skai­čiuo­ti. Vie­na iš prie­žas­čių – nea­dek­va­čiai pa­kel­ta nuo­ma. Lie­tu­vo­je vys­ty­ti vers­lą nė­ra leng­va. Biu­rok­ra­ti­ja, bu­hal­te­ri­ja, įsta­ty­mai – čia sun­kiau.“

To­mas dir­ba be išei­gi­nių. Atė­jęs į sa­lę ne­pri­sis­ta­to, jog va­do­vau­ja ba­rui. Priei­na prie klien­tų, pa­si­svei­ki­na, kal­bi­na, pa­sa­ko­ja: „Man pa­tin­ka iš­bėg­ti į aikš­te­lę ir kiek­vie­ną pa­kal­bin­ti. Į vis­ką tu­ri po­zi­ty­viai žiū­rė­ti. Ki­taip nie­kur ne­nuei­si.“

Di­džiau­sias no­ras da­bar – plės­tis. Sie­kis – įkur­ti tink­lą. Ti­ki: ne­bū­ti­na va­žiuo­ti į did­mies­čius, ga­li­ma vers­lą plės­ti ir ma­žes­niuo­se mies­tuo­se. Pla­nas Šiau­liuo­se – va­sa­ros te­ra­sa kie­me­ly­je.

„Ži­no­te, ką su­pra­tau? Lo­ka­ci­ja man ne­be­tu­ri reikš­mės! Ne­su­reikš­mi­nu ir to, Šiau­liai, Prie­nai ar Ši­lu­tė. Ne­gal­vo­ju apie tai, ar no­rė­čiau did­mies­čio, Vil­niaus ar Kau­no, ne, man tas pa­ts. Aš gy­ve­nu sa­vo su­kur­ta­me pa­sau­lė­ly­je. Jis yra ba­ras, šei­ma. Čia tiek yra dar­bo, kad nė­ra ka­da svars­ty­ti“, – sa­ko T. Ko­ve­li­nas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Emig­ra­ci­jo­je gy­ve­nu­siam Tomui  Ko­ve­li­nui ne­bes­var­bu, kur gy­ven­ti ir dirb­ti: sa­vo pa­sau­lį ku­ria pa­ts – ten, kur šei­ma, vers­las.

Virš an­tik­va­ri­nių bal­dų ri­kiuo­ja­si mo­te­rų ko­jos.

Ke­tu­ri ark­liu­kai pri­va­lo bū­ti kar­tu.

Vie­ta tre­nin­gams.

Ba­re ga­li­ma at­pa­žin­ti anks­čiau Šiau­liuo­se vei­ku­sių ka­vi­nių sim­bo­lius.

To­mas Ko­ve­li­nas įsi­ti­ki­nęs, kad in­ter­je­ras – gy­vas or­ga­niz­mas ir jo kū­ry­ba be­ga­li­nė.

Ba­ro in­ter­je­re ne­trūks­ta iš­ra­din­gų spren­di­mų.

Pa­kė­lus gal­vą – ne­ti­kė­tu­mas.

Ba­ro pa­tal­pos su­skirs­ty­tos į dvi skir­tin­gas erd­ves.