Naujausios
Norėjo nutapyti Prezidentės portretą
Išvykti prižiūrėti senelių į Vokietiją Birutę Volskytę pastūmėjo sunki materialinė padėtis. Meniškos prigimties, eiles rašanti ir paveikslus tapanti moteris viena augino dukrą. Kartais padirbėdavo pas ūkininkus. Nuravėdavo daržą vyresnio amžiaus žmonėms. Nutapydavo kokio žmogaus portretą. Bet iš atsitiktinių pajamų buvo labai sunku pragyventi.
Vieną dieną Birutė sugalvojo parašyti laišką Prezidentei. Papasakojo apie sunkią savo padėtį ir pasiūlė nutapyti Jos Ekselencijos portretą. Portreto užsakymo, iš kurio tikėjosi šiek tiek uždirbti, nesulaukė. Tačiau Prezidentė „užkušino“ visas įmanomas vietos institucijas. Jos sujudo, pasiūlė keletą laikinų darbų. Bet nuo to gyvenimas netapo nei daug sotesnis, nei stabilesnis, nei saugesnis.
Kaip visuomet tokiose situacijose geriau pasikliauti panašaus likimo žmonėmis, o ne valdiškomis institucijomis. Viena pažįstama paprotino važiuoti į Vokietiją prižiūrėti senukų.
Kaime užaugusiai ir mažame mieste gyvenančiai, vokiečių kalbos gerai nemokančiai moteriai tai buvo nemažas iššūkis. Tačiau ryžosi, nes nebuvo kitos išeities.
Pajuto ramybę
„Išvažiavau pas senatvės dimensija sergančią devyniasdešimties metų senutę, – mena Birutė. – Keista, bet ten pasijutau geriau negu namuose. Raminanti aplinka. Malonūs žmonės. Darbas – nelengvas. Tačiau laisvu laiku dar turėdavau jėgų mokytis vokiečių kalbos. Versdavau vokiškuose žurnaluose rastus eilėraščius į lietuvių kalbą. Tapydavau paveikslus.“
Kai senutė įsisirgo, ją paguldė į ligoninę. Prižiūrėtoja nebuvo reikalinga. Jai pasiūlytas kitas darbas, toli nuo pirmųjų namų. Traukiniais nuvažiavo į darbo vietą. Ten dvi sunkios ligonės. Viena maitinama per zondą. Savaitę dirbo be algos. Nes mokėsi, kaip reikia tokias sunkias ligones prižiūrėti.
Atbuvusi kadenciją, iki tol, kol vieną prižiūrėtoją keičia kita, tytuvėniškė rado darbo tame pačiame kaime. Dirbo dar porą mėnesių. Bet santykiai su šia šeima buvę šalti. „Matyt, nesutapo biolaukai“, – juokauja Birutė. Po šitos patirties norėjosi bent trumpam sugrįžti į Lietuvą.
Deja, nedirbant piniginė nepilnėja. O išlaidos nemažėja. Parašė į vieną Vokietijos agentūrą. Iš ten netrukus paskambino. Išvyko į Pietų Vokietiją, visai netoli Prancūzijos sienos. Ten slaugė neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią buvusią gydytoją.
Teko palaikyti jai draugiją lankant teatrą, operą, keliaujant po pilis, vykstant į Prancūziją. Visur jas vežiodavo gydytojos sūnus. Tai buvo viena iš gražiausių senelių prižiūrėtojos patirčių. Birutė ten padirbėjo porą kadencijų. Ją pakeitus kitai moteriai, sužinojo, jog senutė mirė.
Reikia pritapti
Šiuo metu B. Volskytė dirba jau tryliktoje šeimoje. Visos patirtys jose – savotiškas šešerių metų jos dalinės emigracijos kraitis.
„Gyvenu šeimoje. Padedu atlikti buities darbus. Tokios mano pareigos. Susigyvenau su senole. Jaučiuosi kaip šeimos narys. Patinku senutei ir jos dukrai. Tiesiog atitinka biolaukai. Kitos moterys čia sunkiai išbūdavo. Jautėsi pažemintos. Šeima labai turtinga. Turėjo viešbutį ir automobilių saloną. O aš taip nesijaučiu. Nesižeminu pati, ir manęs niekas nežemina. Bet ir savo kaprizų nerodau“, – apie pastarąjį savo darbą pasakoja Birutė.
Nors neslepia, per tuos šešerius metus buvo visko. Teko matyti savo globotinę merdint ir susitaikyti su jos išėjimu. Dirbo šeimoje, iš kurios tekdavo tiesiog kaulyti atlyginimą. Kartais kildavo baimė, jog iš viso nesumokės.
Teko dirbti Heseno, Šiaurės Reino-Vestfalijos kraštuose, Bavarijoje. Firma, kurioje dirba, po atostogų Lietuvoje dažniausia pasiūlo jau kitą darbo vietą. Ne į visas vietas norėtųsi sugrįžti ir pačiai Birutei.
„Slogiausią įspūdį paliko Heseno žemė. Žmonės ten kažkokio keisto sukirpimo. Toli gražu ne laisvų pažiūrų, dauguma nacionalistai, per daug praktiški, be polėkio. Dirbau ten trijose šeimose. Ir visose buvo sunku pritapti. Bet pastaruoju metu man gerai. Firma parenka šeimą pagal prižiūrėtojos charakterį“, – pasakoja meniškos prigimties, paveikslus tapanti ir eilėraščius rašanti senelių prižiūrėtoja.
Tokiais momentais, kai nepritampi, ypač sunku. Gyvendama svetur, svetimose šeimose tarsi gyveni jų gyvenimą. Tarsi susitapatini. Ir jeigu tai nevertinama, labai skaudu. Juk yra ir savas gyvenimas. Tuo metu, kai gyveni dėl kitų, tavasis gyvenimas kenčia, nesulaukdamas dėmesio.
Onkologinė operacija išpjovė pyktį
Birutė sako niekuomet neplanuojanti ateities. Savo gyvenimo dėlionę įsivaizduoja ilgiausiai pusmečiui į priekį. Planuoti ilgesniam laikui nėra prasmės. Tuščias energijos ir laiko švaistymas. Nė vienas nežinome, kas bus rytoj. Ką jau bekalbėti apie kelerius metus į priekį...
Šią pamoką išmoko prieš trejus metus, kai gydytojai jai diagnozavo antros stadijos vėžį. Dvi operacijos. Viena vasarį, kita balandį. Chemoterapijos seansai. Daugiau kaip pusmetis Lietuvoje be darbo ir be pajamų.
„Buvau labai palūžusi. Bet nė nebaigusi gydymo, tiesiai po chemoterapijos seanso sėdau į mikroautubusą ir išdardėjau dirbti į Vokietiją, – nelinksmomis patirtimis dalijasi ponia Birutė. – Nebesinorėjo prašyti pašalpų lyg išmaldos. Arba naudotis artimųjų parama.“
Išvargusi po visą parą trukusios kelionės. Iškankinta chemoterapijos. Išslinkusiais plaukais. Pajuodusiais paakiais. Pilka oda. Tokia slaugytoja atvyko į šeimą prižiūrėti seno žmogaus.
Pati Birutė baiminosi. O jei išvarys? Nepriims? Ką tada reikėtų daryti? Bet viską apie save papasakojo atvirai.
Pasirodo, pataikė į humanišką filantropų šeimą, dažnai aukojančią stokojantiems žmonėms ir labdara užsiimančioms organizacijoms.
Šeima paskambino savo pažįstamai natūralios medicinos gydytojai. Ji gydo remdamasi Rudolfo Šteinerio metodais. Medikė išrašė homeopatinių amalo ampulių, davė įvairiausių patarimų, pamokė specialių pratimų. Birutė netrukus sustiprėjo ir fiziškai, ir emociškai.
„Tai buvo be galo dori, vaikiškai tyri, neturintys jokių išskaičiavimų žmonės. Nors pas juos jau nebedirbu, jie iki šiol rūpinasi manimi. Dažnai paskambina. Pasveikina su gimtadieniu. Nusiveža į kokią nors pilį.
Apskritai, susirgusi sutikau daug gerų, užjaučiančių, padedančių žmonių. Onkologinė operacija drauge su augliais tarsi išpjovė iš manęs visą pyktį, pagiežą, blogį, kurį buvau patyrusi, išnaikino visus konfliktus, dėl kurių anksčiau kentėdavau, sutaikė mane su savimi ir artimiausiais žmonėmis“, – apie ligą kaip apie likimo dovaną kalba Birutė.
„Nekursiu namų ant šios žemės“
Per šešerius nelengvo darbo svetimoje šalyje metus Birutė nesukūrė materialių turtų. Remia studentę dukrą. Parama ir dovanomis atsidėkoja tiems, kurie kažkada jai padėjo, kai buvo sunku. Be to, ir jos liga galbūt tik kol kas atsitraukusi. Reikia pirkti įvairiausių vitaminų, vaistų. Neprisižiūrės – liga gali bet kada sugrįžti.
„Kartais pažįstami man sako: „Tu – kvaila, švaistai savo uždarbį. Būk egoistė. Labiau žiūrėk savęs“. Nežinau, ar tai klaida, ar dovana. Bet aš laiminga galėdama padėti. Atlygis man ateina iš visatos. Įgaunu daugiau jėgų ateičiai“, – sako Birutė.
– Ar neatrodo, jog gyvendama svetimose šeimose, svetimoje šalyje Jūs prarandate savąjį gyvenimą?
– Aš turiu labai turtingą savo vidinį gyvenimą. Prižiūrėdama silpnesnius atlieku prasmingą darbą. O laisvu laiku galiu piešti, rašyti, skaityti knygas, naršyti internete. Džiaugiuosi kiekviena diena. Į gyvenimą čia ir dabar fokusuoju visą energiją. Naktį sapnuoju fantastiškus sapnus. Sakykit, ar visi sau gali tai leisti? Ar visi tai patiria?
– Bet ateis toks laikas, kai nepajėgsite dirbti...
– Aš pasitikiu apvaizda. Manau, jog kas benutiktų, aš nepražūsiu. Visuomet rasiu išeitį. Kažkada interviu Jūsų laikraščiui esu sakiusi: „Gyvenu lyg paukštis, šokinėdama nuo šakos ant šakos“. Tąsyk tie žodžiai turėjo kitą prasmę. Žymėjo itin sunkią mano materialinę padėtį. Benamės, bedarbės... Nemokančios auginti bulvių ant savo debesų. Bet ir dabar, pasikeitus situacijai, aš nematau reikalo kurti namus ant šios žemės. Nesu daiktų garbintoja. Kartais palepinu save gražesniu drabužiu, buteliuku kvepalų – ir to užtenka. Nemėgstu sau kvaršinti galvos nerealiais, neįgyvendinamais troškimais. Kartais iki laimės užtenka tik gaivaus oro gurkšnio.
Visi lobiai mano širdyje. Joje – meilė dukrai, mamai, seseriai, kitiems brangiems žmonėms. Jie yra pats didžiausias turtas, brangesnis už rūmus ir limuzinus. Juos turėdama jaučiuosi laiminga.
– Tai, ką sunku arba neįmanoma įgyvendinti vadinama svajonėmis. Ar jų turite?
– Svajoju kada nors per atostogas pasilikti Vokietijoje, išsinuomoti čia butą ir pakeliauti po šalį. Galbūt net pagyventi skirtingose vietose. Norėčiau kada nors pasijusti visiškai laisva – gyvenanti tik dėl savęs ir sau...
