Save atrado siūdama knygas

As­me­ni­nė nuo­tr.
Kur­da­ma Vil­ma But­ku­vie­nė jau­čia­si lai­min­ga.
Iš Kel­mės ki­lu­si Vil­ma But­ku­vie­nė daž­nai su­grįž­ta gim­ti­nėn. Bib­lio­te­ko­je ir mo­kyk­lo­se ve­da edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus ir pri­sta­to sa­vo siū­tas kny­gu­tes. Lie­tu­vių kal­bos bei re­ži­sū­ros stu­di­jas bai­gu­si ir 14 me­tų mo­ky­to­ja dir­bu­si mo­te­ris siu­va iš­ma­nią­sias var­di­nes kny­gu­tes ma­žy­liams.

Prieš Ka­lė­das dar­by­me­tis

Šiuo me­tu Vil­mai But­ku­vie­nei – pa­ts dar­bų įkarš­tis. Tė­ve­liai Ka­lė­dų pro­ga sa­vo ma­žy­liams no­ri pa­do­va­no­ti jos siū­tų kny­ge­lių, to­dėl pa­dau­gė­ja už­sa­ky­mų.

Prieš Ka­lė­das mo­kyk­los ir bib­lio­te­kos kvie­čia ves­ti edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus. Vil­ma ren­gia ka­lė­di­nių ko­ji­nių de­ko­ra­vi­mo dirb­tu­vė­les.

Prieš vals­ty­bi­nes šven­tes la­bai po­pu­lia­rios edu­ka­ci­jos "Nu­pieš­ki­me Lie­tu­vą", ku­rioms nau­do­ja­ma jos pa­čios ir Vil­niaus "Lė­lės" teat­ro ak­to­rės An­dže­los Vi­taus­kai­tės su­kur­ta kny­ge­lė apie Lie­tu­vą.

Dar­bo ap­stu ir pri­va­čio­je mo­kyk­lė­lė­je "Eu­re­ka", ku­rio­je pe­da­go­gė ug­do tre­jų me­tu­kų vai­kus. Čia rei­kia ne tik ves­ti įvai­riau­sias veik­las, bet ir pa­si­rū­pin­ti ki­tais, bui­ti­niais ma­žy­lių po­rei­kiais.

Trys die­nos per sa­vai­tę mo­kyk­lė­lė­je, li­ku­sios – mie­lam už­siė­mi­mui – siū­tų kny­ge­lių kū­ry­bai.

"To­kia lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta sa­vo veik­la kaip da­bar nie­kuo­met ne­bu­vau, – šyp­so­si mo­te­ris. – Nors da­bar vos spė­ju su­ktis, ži­nau, kad tu­riu iš­nau­do­ti vi­sas pro­gas, nes po šven­čių ateis ra­mes­nis lai­kas."

Vai­kai ap­ver­tė gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jom

Du sū­nus: aš­tuo­ne­rių Ra­po­lą ir pen­ke­rių Ado­mą au­gi­nan­ti V. But­ku­vie­nė sa­ko, jog vai­kai ap­ver­tė jos gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jom. Pa­se­ku­si ma­mos kel­miš­kės mo­ky­to­jos me­to­di­nin­kės Va­le­ri­jos Pui­šie­nės ir te­tos bu­vu­sios Kel­mės ma­žo­jo teat­ro re­ži­sie­rės, da­bar gy­ve­nan­čios JAV, Da­lios Stir­by­tės pa­vyz­džiu, Vil­ma stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir re­ži­sū­rą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te. Ten įgi­jo ir kal­bo­ty­ros ma­gist­ro kva­li­fi­ka­ci­ją.

Pir­mai­siais me­tais po ba­ka­lau­ro stu­di­jų mo­kyk­lo­je ga­vo teat­ro pa­mo­kų. Vė­liau, ko­le­gėms pra­dė­jus ei­ti mo­ti­nys­tės ato­sto­gų, pra­dė­jo dirb­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja. Gim­na­zi­jo­je iš­dir­bo 14 me­tų.

Prieš pen­ke­rius me­tus, vy­rui Rim­vy­dui įsi­lie­jus į šei­mos vers­lą Kau­ne, But­kai tu­rė­jo pa­keis­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Vil­ma tuo­met kaip tik au­gi­no jau­nes­nį­jį sū­ne­lį Ado­mą. Ki­lo idė­ja pa­čiai im­tis ko­kios nors veik­los.

Siu­vo sėd­mai­šius, iš vir­vių vi­jo ran­ki­nes. To­kias veik­las dik­ta­vo tuo me­tu vy­ra­vu­sios ma­dos. "Ap­si­su­ka ra­tas, sa­vo kur­tais dar­be­liais ap­do­va­no­ji vi­sus ar­ti­muo­sius ir pa­ma­tai, jog dau­giau kur­ti ne­bė­ra pra­smės", – apie praei­tus kū­ry­bos eta­pus kal­ba mo­te­ris.

Ga­liau­siai iš­ban­džius dau­gy­bę veik­lų, atė­jo pa­ti keis­čiau­sia idė­ja siū­ti iš­ma­nią­sias kny­gu­tes skai­ty­ti dar ne­mo­kan­tiems ma­žy­liams. Šią idė­ją pa­me­tė­jo vie­na bi­čiu­lė Kau­ne.

"Iš pra­džių man pa­si­ro­dė, jog tai neį­vei­kia­mas dar­bas. Kiek kar­py­mo! Kiek gal­vo­ji­mo! Vie­nai kny­gu­tei rei­kia dvie­jų sa­vai­čių. Aš tik sa­vo vai­kams ga­liu to­kias kny­ge­les pa­siū­ti", – me­na pir­mą­ją reak­ci­ją Vil­ma.

Ta­čiau praė­jus maž­daug pus­me­čiui, nu­spren­dė pa­ban­dy­ti pa­siū­ti bent vie­ną pus­la­pį. Ir pa­ty­rė, jog tai veik­la, ku­rios taip il­gai ieš­ko­jo.

Lė­lės na­mai še­šiuo­se pus­la­piuo­se

Per tre­je­tą sa­vo veik­los me­tų bu­vu­si mo­ky­to­ja pa­siu­vo ne vie­ną de­šim­tį kny­ge­lių vai­kams. Tai še­šių pus­la­pių kiek ma­žes­nio nei A4 for­ma­to iš med­vil­nės pa­siū­tos kny­ge­lės su pa­veiks­lė­liais. Da­lis pa­veiks­lė­lių pri­siū­ta, da­lis – pri­lip­do­mi. De­ta­les ga­li­ma kai­ta­lio­ti ir kur­ti įvai­rias is­to­ri­jas.

Pa­vyz­džiui, ypač po­pu­lia­ri kny­ge­lė mer­gai­tėms "Lė­lės na­mai". Lė­lė tu­ri sa­vo lo­vą, sa­vo spin­tą su rū­be­liais, ku­riuos pri­lip­dant ga­li­ma keis­ti. Ji tu­ri net vo­nią, ku­rio­je ga­li­ma mau­dy­ti, dan­tų še­pe­tė­lį, vir­tu­vę su vi­sa rei­ka­lin­ga įran­ga ir šal­dy­tu­vu su dar­žo­vė­mis. Yra ne­tgi dar­žas. Ja­me "au­ga" dar­žo­vės, ku­rias ga­li­ma rau­ti. Kny­ge­lės he­ro­jus, pa­pras­tai, ke­liau­ja per vi­sus pus­la­pius ir už­sii­ma skir­tin­go­mis veik­lo­mis. Kar­tu su he­ro­ju­mi tų veik­lų mo­ko­si ir ma­žy­lis.

Kny­ge­lės daž­niau­sia bū­na var­di­nės, nes tė­vai no­ri, kad ant vir­še­lio bū­tų už­ra­šy­tas jų vai­ko var­das.

Su­kur­ti to­kią kny­ge­lę rei­kia ne tik daug kū­ry­bi­nių pa­stan­gų, bet ži­no­ti ir siu­vi­mo tech­no­lo­gi­jas.

Kū­rė­ja sa­ko, kad iš­ma­nio­sios kny­ge­lės su­tei­kia po­lė­kio fan­ta­zi­jai. Is­to­ri­jas, var­ty­da­mi šią kny­ge­lę, ga­li kur­ti tė­vai ir pa­tys vai­kai. Be to, jos – pa­to­gios. Ka­dan­gi jų pus­la­piai – pūt­lūs, vai­kas ga­li pa­si­dė­ti po gal­va lyg pa­gal­vė­lę. Jas pa­to­gu im­tis į ke­lio­nę – sve­ria vos ke­lis šim­tus gra­mų, ga­li­ma leng­vai įsi­mes­ti į ma­mos ran­ki­nę.

Kny­ge­lės tu­ri­nį ga­li­ma keis­ti. Kol vai­kas ma­žas, ga­li­ma nuim­ti kai ku­rias de­ta­les, kai paau­ga – jas pri­kli­juo­ti – ir kny­ge­lė vėl įdo­mi.

"Pirš­tu­kų pa­sau­lis"

Sa­vo in­di­vi­dua­lią veik­lą Vil­ma pa­va­di­no "Pirš­tu­kų pa­sau­liu". "Vai­kas kny­ge­lę lie­čia pirš­tu­kais. Daug sen­so­ri­kos. Ga­liau­siai ir ku­riant ją daug ran­kų dar­bo", – pa­va­di­ni­mo pra­smę aiš­ki­na dvie­jų sū­nų ma­ma.

Pir­mie­ji jos kny­ge­lės ver­tin­to­jai bu­vo vy­ras ir sū­nūs. Vi­si sa­kė, jog kny­ge­lė – la­bai gra­ži. Ta­čiau in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ma­ty­da­ma, kaip įdo­miai, pui­kiai ir iš­ma­niai to­kias kny­ge­les ku­ria sla­vės mo­te­rys, Vil­ma ma­nė nie­kuo­met joms ne­pri­lyg­sian­ti. Ži­no­ma, kū­rė­ja to nie­ka­da ir ne­sie­kė, po tru­pu­tį at­si­ra­do sa­vi­tas sti­lius ir ki­to­kia siū­tų kny­ge­lių idė­ja.

Iš pra­džių ji leis­da­vo ma­moms pa­si­rink­ti no­ri­mą tu­ri­nį. Ma­mos, ži­no­ma, tu­rė­jo la­bai daug pa­gei­da­vi­mų. Ta­čiau kū­rė­ja grei­tai pa­ju­to, jog per po­rą sa­vai­čių pa­siū­ti tris vi­siš­kai skir­tin­gas kny­ge­les – ti­ta­niš­kas dar­bas. Su ma­mų pa­gei­da­vi­mais pra­dė­jo elg­tis at­sar­giau. Rei­kė­jo at­ras­ti ko­kį nors bend­rą var­dik­lį, kad dar­bas bū­tų spar­tes­nis ir efek­ty­ves­nis. Da­bar tu­ri ke­lio­li­ka va­rian­tų, iš ku­rių tė­vai ga­li rink­tis kny­ge­lės tu­ri­nį.

Iš pra­džių ne­leng­va bu­vo ras­ti kny­goms rei­ka­lin­gų me­džia­gų. "Lie­tu­vo­je da­bar vis­ko yra, bet kai­nos nė­ra adek­va­čios žmo­nių pa­ja­moms. To­dėl da­bar dau­ge­lį me­džia­gų siun­čiuo­si iš už­sie­nio", – pa­sa­ko­ja kny­ge­lių kū­rė­ja.

La­bai svar­bu, kad me­džia­ga, iš ku­rios siu­va­mi pus­la­piai, bū­tų ko­ky­biš­ka. To­dėl daž­niau­sia nau­do­ja­ma vai­kiš­ka med­vil­nė. Pa­veiks­lė­liai ku­ria­mi iš pu­siau sin­te­ti­nio vel­ti­nio. Per­ka­mi įvai­rias­pal­viai vel­ti­nio lakš­tai, iš ku­rio iš­kar­po­mi pa­veiks­lė­liai ar de­ta­lės.

Įp­ras­min­ta Lie­tu­vos is­to­ri­ja

Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui drau­ge su lė­lių teat­ro ak­to­re An­dže­la Vi­taus­kai­te V. But­ku­vie­nė su­kū­rė siū­tą kny­ge­lę apie Lie­tu­vą.

Pu­sę me­tų abi au­to­rės su­ko gal­vą, kaip iš­ma­niau ir tal­piau pa­pa­sa­ko­ti apie Lie­tu­vą ma­žiems vai­kams.

Lie­tu­vos at­ri­bu­ti­ka, tris­pal­vė, is­to­ri­ja, mies­tai, žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­das – tiek su­tal­pin­ta į še­šis kny­ge­lės pus­la­pius.

"Toks džiaugs­mas, kai pa­bai­gė­me. At­ro­dė, jog vi­si žiū­rės į kny­gą ir aik­čios. Iš tik­rų­jų aik­čio­ja. Ste­bi­si, kad tiek vis­ko ga­li­ma pri­dė­ti į vie­ną še­šių pus­la­pių kny­ge­lę, – pa­sa­ko­ja Vil­ma. – Ta kny­ge­lė yra ir Kel­mės Že­mai­tės bib­lio­te­ko­je. Kel­miš­kis Ro­lan­das Kan­čaus­kas su­kū­rė rek­la­mi­nį fil­mu­ką, ku­ria­me pa­ro­dė vi­sas kny­ge­lės ga­li­my­bes. Ji at­krei­pia dė­me­sį tų, ku­rie ver­ti­na ran­kų dar­bą, ieš­ko kaž­ko la­bai ypa­tin­go, neįp­ras­to sa­vo vai­kams."

Dar vie­na au­to­ri­nė jos ir bi­čiu­lės A. Vi­taus­kai­tės su­kur­ta kny­ge­lė pa­gal įpras­tą kny­gą vai­kams "Aš – ki­toks". Ją pa­ra­šė ir iliust­ra­vo Ro­lan­das Dab­ru­kas, gy­ve­nan­tis Ame­ri­ko­je. Su šiuo kū­rė­ju už­si­mez­gė ne­ti­kė­ta ir gra­ži drau­gys­tė. Ji išau­gi­no idė­ją pa­siū­ti už­duo­čių kny­ge­lę. Idė­ją pa­lai­kė ir A. Vi­taus­kai­tė. Mo­te­rys su­kū­rė kny­ge­lę ir ke­le­tą jos eg­zemp­lio­rių iš­siun­tė į Los An­dže­lą.

O ką pa­ti Vil­ma ma­no apie emig­ra­ci­ją?

"Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs šne­kan­čios sve­ti­ma kal­ba. Nors vy­ras yra dir­bęs ir Vo­kie­ti­jo­je, ir Lat­vi­jo­je, nie­kuo­met ne­no­rė­jau gy­ven­ti sve­tur. Ne­ma­žai me­tų ati­da­viau mo­ky­to­jos dar­bui. Bet kai pa­ju­tau, jog ne­no­riu bū­ti to­je sis­te­mo­je, iš jos išė­jau. Prie vai­kų ug­dy­mo grį­žau, tik ki­taip, ki­to­kio­mis veik­lo­mis. Ne­ži­nau, ar įma­no­ma ki­to­je ša­ly­je bū­ti lai­min­ges­niam ne­gu sa­vo Tė­vy­nė­je."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.