Naujausios
Samurajus iš Lietuvos
Į Akmenės rajono sporto klubo „Energija“ prezidentą Vladimirą Silvašką jo auklėtiniai kreipdavosi “sensei“ (“mokytojau“), o nuo šiolei — “shi han“ (“meistre“). Taip vadinami prie juodų diržų ne mažesnę kaip penktą kvalifikacinę juostelę, vadinamą danu, turintys kiokušin karatė sportininkai. Būtent tokią 46 metų V. Silvaška praėjusį mėnesį apgynė Japonijoje ir tapo vieninteliu tokio lygio karatistu Lietuvoje.
Įspūdžiai iš Japonijos ir mintys apie lietuvišką karatė — „Šiaulių krašto“ pokalbyje su V. Silvaška.
Vytautas RUŠKYS
Padiktuotas apsisprendimas
— Kaip apsisprendei siekti penktojo dano?
— Gerokai anksčiau, maždaug prieš 25 metus, kai neturėjau juodojo diržo, pasiryžau jį įgyti. Buvo labai konkretus tikslas.
Turėti penktą daną — neformulavau tokio griežto siekio. Ateina laikas, kai suvoki, kad reikia pasitikrinti savo sugebėjimus, tada ir eini.
— Vis dėlto sunku patikėti, kad be specialaus pasiruošimo įmanoma laikyti egzaminą. Negi įtakos nedaro ir įvairios aplinkybės?
— Apie penkerius metus Lietuvoje vienintelis turėjau 4 daną, o dabar su tokia kvalifikacija mane pasivijo du meistrai — iš Vilniaus ir Marijampolės. Tad lyg automatiškai ėmiau mąstyti: „Reikia eiti toliau — kad būčiau pirmas“. Tai yra normalu sporte.
Dar man reikšmingas ir pavyzdys mokiniams. Nesvarbu, kad esi vyresnio amžiaus. Negali sustoti, jei pasirinkai tokį kelią. Jis — visam gyvenimui. Sustabdyti gali tik mirtis. O traumos pajėgtų tik pristabdyti. Juk ir sėdėdamas kėdėje gali treniruotis. Aišku, kvalifikacijos aukštumos nebebūtų įveikiamos.
Ne pirmas egzaminas karatistų mekoje
— Karatė mekoje Japonijoje kvalifikacijos egzaminą laikei antrą kartą. Ar dabar kas nors buvo kitaip?
— Prieš keliolika metų japonai egzaminavo dėl antrojo dano. Tada šiek tiek neramino aplinka. Stebi kiekvieną detalę, kai esi pirmą kartą Japonijoje, ten, iš kur atrodo sklido mitas: visi japonai — karatistai. Ir pamatai, kad — ne, taip nėra.
Ir dar pamatai, kad ta japonų mokykla nėra pranašesnė už lietuviškąją. Iš pradžių taip stengęsis įžvelgti, kaip japonas atlieka kokį technišką veiksmą, galiausiai įsitikini, kad Lietuvos mokykla ne mažiau domina ir Japoniją. Pavyzdys — ten buvo pakviestas pasaulio vicečempionas Donatas Imbras vadovauti seminarui. Jame japonai mokėsi iš lietuvio. Tai daroma, nes mūsų šalies karatistai pasaulio varžybose pelno prizines vietas.
Dabar būnant Japonijoje buvo malonu patirti, kad su tavimi sveikinasi, kai pasako: „Lietuvos rinktinėje — puikūs kovotojai, jūsų — labai gera mokykla“. Tada pajunti savo indėlį į karatė.
— Žinomo vardo nepakanka išlaikyti norimam egzaminui?
— Visi kiokušin karatė egzaminai vyksta vienodai. Pirmiausia — technikos demonstravimas: stovint, judant, smūgių junginių demonstravimas nustatyta seka.
Paskui kata — tai vadinamoji kova su šešėliu, kai reikia atlikti judesių grupes. Jos yra sudėtingos. Jei nori išmokti, tai turi suprasti, ką darai. Pavyzdžiui, ar tas veiksmas gynybinis, ar puolamasis. Jei be supratimo atlikinėsi veiksmus, tada nebus kova, o teatras ar baletas.
Fizinis pasiruošimas irgi tikrinamas bet kokio amžiaus sportininkų — jei ir esi vyresnis negu penkiasdešimtmetis. Darai atsispaudimus, šuoliukus. Komisija žiūri, ar tu pajėgi, ar išlaikai diktuojamą tempą, o jei pakerta kojas ar rankas — ar darai per jėgą, kančią. Pagaliau net riaumodamas. Tai — kovotojo dvasios atskleidimas.
Kumitė reikėjo atlaikyti dešimt kovų. Jose vyresniems negu 40 metų karatistams priešininkai yra irgi ne jaunesni. Tačiau jokio gailesčio nėra — komisija viską stebi. Ji prastos kovos nesustabdo, tačiau skelbdama galutinį sprendimą gali pasakyti — egzaminas neišlaikytas.
Būtent ta nežinia dvikovose spaudžia psichologiškai. Kai vis turi stengtis egzaminuojamas, nors vis pasvarstai: o gal jau padarei lemtingų klaidų? Gal tolesnės pastangos neturės įtakos, kad vertintojai priimtų teigiamą sprendimą?
Trauma trukdė ir padėjo
— Ar buvo pagrindo dvejonėms?
— Egzamino pradžioje trūko šlaunies raumuo — kai buvo padiktuotas didelis tempas demonstruoti smūgius koja. Teisėjai pastebėjo traumą. Bet darai dantis sukandęs. O kai reikėjo atlikti šimtą šuoliukų su visišku pritūpimu, tada bandžiau ant vienos kojos.
Svarbus aspektas — tai nebuvo privaloma. Nenori ar negali, tai ir nedaryk. Bet tada viskas aišku, kad neišlaikysi egzamino. O jei stengiesi, tada komisija stebi, ar tokioje sunkioje situacijoje randi jėgų.
Prieš pat dvikovas nusiteikiau, kad jeigu neiškvies ant tatamio, tai reikš, kad nepraėjau. Bet kai iškvietė, supratau, jog technikos demonstravimą įskaitė.
Per pertraukėles vienintelis gydymas — šlaunies raumenį apdėdavau ledu. Ant tatamio išėjau, susiveržęs tvarsčiu sužalotą šlaunį ir užsidėjęs antkelį. Priešininkai elgėsi garbingai, nedaužė nuolat į tą vietą. Nors kai kurie mušė. Bet nieko — patikrino mano dvasią.
Malonu buvo išgirsti ir netikėtą pastebėjimą. Egzaminus matęs naujasis pasaulio čempionas, japonas, priėjo paspausti rankos ir pasakė: „Tu — tikras samurajus“.
Meistriškumo galimybės
— Ar įmanoma įgyti pačiam penktąjį daną, jei nebūtų tekę treniruoti aukšto lygio pasiekusių sportininkų. Pavyzdžiui, vienintelio iš lietuvių vyrų pasaulio vicečempiono titulą turinčio ir daugkartinio Europos čempiono Donato Imbro, taip pat tokį vardą Europoje laimėjusio Luko Kubiliaus?
— Kai ruoši sportininką varžyboms, tada žiūri, kaip jam pasiekti didesnio meistriškumo, o apie save mažai galvoji. Tačiau tuo pačiu ir pats tobulėji. Stovėdamas poroje su aukšto meistriškumo sportininku, turi su juo ir judėti, ir priiminėti jo smūgius.
Kita vertus, reikiamos karatė technikos nepademonstruosi, jei nebūsi kiekvieno judesio tinkamai nušlifavęs, o tam prireikia daugelio metų.
Dar įtakos turi, kad tavo ruošti sportininkai turi pasaulinio lygio laimėjimų. Vadinasi, tu kaip treneris sugebi paruošti.
O kai treneris įrodo esąs ne tik teoretikas, bet ir praktikas, pats pajėgia kovoti ant tatamio — viskas turi įtakos vertinant egzaminą.
Tikslas — eiti pirmyn
— Kokie aukščiausios kvalifikacijos kiokušin karatė meistro tikslai?
— Kovos mene jei nori, kad tave gerbtų, — turi jiems rodyti pavyzdį. Ir turi gintis diržus ar danus. Tai — kaip progresas ir įrodymas, kad nestovi vietoje. Net turinčiam penktą daną yra ką tobulinti. Kad tik kūnas atlaikytų.
Psichologinė patirtis tvaresnė, kad galėtum patarti savo auklėtiniui, kad jis patikėtų savo jėgomis. Juk kai ant tatamio susitinka kovoti du vienodo aukšto lygio sportininkai, tada laimi tas, kuris tvirtesnis psichologiškai. Kai iš pasąmonės lyg girdi žodį „nebegaliu“, bet vis tiek randa jėgų išlikti stabilus. Štai kiek dar reikia dirbti.
Apie šeštąjį daną nekalbėkim. Ateis laikas — tada pažiūrėsim. Kito dano galima siekti ne anksčiau kaip po penkerių metų. Sporte normalu — kai pajunti, kad mane vejasi, stengiesi parodyti, kad gali būti pirmas.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
NUOTAIKA: Meistriškiausias kiokušin karatė sportininkas Lietuvoje iš Japonijos grįžo nuvargęs, bet geros nuotaikos.
MEISTIŠKUMAS: Vladimiras Silvaška sako: „Karatistai su juodais diržais nelenktyniauja kas ant jų turės daugiau meistriškumo juostelių. Kiekvienai turi subręsti, pats pajusti, jog gali daugiau“.
PAVYZDYS: Vladimiro Silvaškos ugdomi karatistai stengiasi laikyti egzaminus aukštesnio meistriškumo diržams, imdami pavyzdį iš tobulėjančio trenerio.
NUSITEIKIMAS: Vladimiras Silvaškai (kairėje) geriausiai treniruoti sportininką, kuris klauso kiekvieno nurodymo — taip buvo išugdytas vienintelis lietuvis pasaulio kiokušin karatė vicečempionas Donatas Imbras.