SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (7)

Kuo arčiau Didžiosios metų šventės, tuo mažiau besinori viešinti rimtus Sąjūdžio užkulisių epizodus. Verta prisiminti ir tuos įvykius, kuriuos šiandieną vadiname Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos būstinėje dirbusių žmonių „įtakos eksperimentais“. Formavosi pirmosios realios valdžios ir visuomenininkų bendradarbiavimo patirtys.

Atgimimo pradžioje atsikūrė katalikiška labdaros organizacija „Caritas“. Ji rėmė vienišus, artimųjų neturinčius, neįgaliuosius. Varguoliams „Carito“ moterys nešdavo termosus su šiltu maistu, pasiūlydavo gardėsių, rūbų. Maistą moterys vežiodavo visuomeniniu transportu, nes savo automobilių neturėjo, o taksi paslaugos ir 1989 metais buvo nepigios.

Kartą, gal pailsusios, o gal tikėdamos Sąjūdžio visagalybe, darbščios moterys kreipėsi į Šiaulių Sąjūdžio Tarybos būstinę. Tuometinė jų vadovė Nijolė Vežikauskienė apibūdino nelengvą jų organizacijos padėtį ir paprašė pagalbos.

Neilgai svarsčiusi pasitariau su Sąjūdžio lyderiu Virgilijumi Kačinsku ir pasiūlėm „Carito“ aktyvistėms, pateikti mums sąrašą dienų, kuomet jos lanko savo globotinius bei nurodyti, kiek tam sugaišta laiko.

Kai moterys pateikė prašomą informaciją, paskambinau tuometiniam KGB Šiaulių skyriaus pirmininkui Petrui Ridikui, Komunistu partijos miesto komiteto sekretoriui Vaclovui Volkovui, komjaunimo komiteto sekretoriui Arvydui Mockui, Vykdomojo komiteto (VK) pirmininkui Povilui Morkūnui bei Liaudies kontrolės Šiaulių skyriaus pirmininkui Alfonsui Mikulskiui bei paprašiau N. Vežikauskienės nurodytomis dienomis bei valandomis, pagal mūsų sudarytą grafiką prie Šiaulių Sąjūdžio būstinės atsiųsti savo asmeninius tarnybinius automobilius, anuomet prabangiausias sovietmečio mašinas „Volgas“. Pasiteiravę, kam jų reikės, minėti vadovai mašinas davė. Vienintelis iš išvardintųjų, sovietinio saugumo vadas, perskambino į Sąjūdžio būstinę ir pasiteiravo, ar mes nejuokaujame.

Gavę transportą, „Carito“ moterys savo misiją vykdė lengviau. Manau, tuometinė šios organizacijos lydere Nijole Vežikauskiene prisimena, kaip Atgimimo pradžioje ji miesto vadų „Volgomis“ savo globotiniams valgyti vežė.

Vėliau, kai „Carito“ moterys jau įprato valdžios automobiliais naudotis, tai su vairuotojais susitarė, kad jas iš namų su visais nešuliais pasiimtų ir nebereikėjo dalijamo maisto iki Sąjūdžio būstinės tampyti.

Spėju, kad vieniems mano kartos žmonėms toks sąjūdininkų veikimas pasirodys įžūlus bei akiplėšiškas, kitiems sugrįš nostalgiški prisiminimai apie Sąjūdžio įtaką. Šiandien aš visa tai vertinu labai paprastai: valdžios žmonės puikiai suprato, kad neverta pyktis su visuomenininkais, nes neaišku į kurią pusę įvykiai pasisuks. Jei laimės Sąjūdis, jie bus ateičiai „pasirinkę pliusų“, jei Atgimimas žlugs, tai visada suspės atsilyginti jo veikėjams.

Antroji, panaši istorija, apie tai kaip 1989 metais valdžia operatyviai reaguodavo į Sąjūdžio akcijas susieta su konkrečia sovietine data – liepos 21-ąja. Tą dieną 1940 metais Liaudies Seimas nutarė paprašyti Sovietų sąjungos, kad Lietuvą priimtų į savo sudėtį.

Dabar prašau įsivaizduoti šiauliečių reakciją, kuomet ryte nubudę, jie pamatė visame mieste iškeltas vėliavas: Sovietų sąjungos raudonąją ir jau sugrąžintą Trispalvę.

Nerandu liudytojų, kad sužinočiau, kaip elgėsi kitų rajonų sąjūdininkai, tačiau aš, važiuodama į darbą būstinėje, autobuse …verkiau. Nesu dabar lengvai pravirkdoma moteriškė, o prieš 30 metų buvau dar tvirtesnė. Tačiau jaučiausi be galo įžeista: kokias atbukusias smegenis reikėjo turėti, kad ilgus dešimtmečius drausta Trispalvė, dėl kurios iškėlimo ar saugojimo namuose į kalėjimus grūsdavo žmones, būtų pakabinta greta valstybės okupantės vėliavos ? Ir dar tokia proga…

Sunki buvo ta 1989 metų liepos 21 diena. Dar neatrakinusi būstinės durų, jau girdėjau įnirtingai skambant abu telefonus ir galvojau, ką daryti. Supratau, kad dabar bus baramas Sąjūdis, kam leido paniekinti Trispalvę. Nuojauta pasitvirtino, nes skambinusieji piktinosi Trispalvės iškėlimu tokią liūdną Lietuvai dieną. Negana to, šalia plaikstėsi ir valstybės okupantės simbolis.

Sąjūdžio patalpose buvau viena, todėl negalėjau iš karto abiem telefonais kalbėtis. Taigi, su abiem skambinusiais pasilabinusi, vieno pašnekovo prašydavau luktelėti. Kol pirmajam aiškinau, kokių veiksmų imsis Sąjūdis, prisiminiau, kad būstinėje turime unikalų telefoną – tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko [dabartinio mero atitikmuo] Povilo Morkūno radijo telefoną [tarsi mobiliojo atitikmuo], kuris buvo įrengtas tarnybiniame automobilyje. Tai ir padiktavau pašnekovui. Antruoju būstinės telefonu skambinusysis viską girdėjo, tai nebereikėjo kartotis.

Negaišdama laiko abiems telefonais paskambinau Sąjūdžio pirmininkui Virgilijui Kačinskui ir Tarybos nariui Algirdui Urbanavičiui, kuris buvo dar ir Sąjūdžio rėmimo grupių seniūnų koordinatorius ir paaiškinau situaciją, prašydama kviesti sąjūdininkus į piketą prie Vasario 16-osios gatvėje įsikūrusio Šiaulių merijos struktūrinio padalinio Gamybinės butų ūkio valdybos (viršininkas Vincas Nainys). Ji buvo tiesiogiai atsakinga už savo įmonių – vadinamųjų butų ūkio tarnybų darbą. Pastarosios ir iškėlė vėliavas, taip įsiutinusias miestiečius.

O aš toliau dar pusvalandį abiem telefonais diktavau P.Morkūno automobilyje esančio radijo telefono numerį visiems, kas tik norėjo pasikalbėti su miesto valdžia.

Staiga atsilapojo Sąjūdžio būstinės durys ir į kabinetą įžengė gana pyktelėjęs pats Povilas Morkūnas. Trumpai šnektelėjome. Pokalbis buvo maždaug toks:

– Kas atsitiko, kad visas miestas skambina man į mašinos telefoną? Žmonės sako, kad tą numerį davėte jūs.

– Pirmininke, girdite, kaip plėšosi abu būstinės telefonai? Kodėl mane turi barti miestiečiai, jei okupacijos datą žyminčią dieną Jūs iškėlėte Lietuvos Trispalvę? Negana to, šalia plaikstosi ir raudona vėliava. Ar liepos 21-oji Vykdomajam komitetui šventė?

Ir P.Morkūno akivaizdoje, pakėlusi abiejų telefonų ragelius žmonėms paaiškinau, kad jie kviečiami į piketą prie mano buvusios darbovietės, Gamybinės butų ūkio valdybos.

Prieš išeidamas iš būstinės, P.Morkūnas lyg manęs, lyg savęs, paklausė:

– Tai ką dabar daryti?

– Bent Trispalves tuojau pat nurinkite. Jei Maskvos bijote, tai jų vėliavos tegul ir švenčia okupaciją.

Daugiau miesto valdžios automobilyje įrengto radijo telefono numerio nebedalinau, tačiau, regis, pirmą kartą įstorijoje eiliniai šiauliečiai galėjo prisiskambinti VK pirmininkui tiesiogiai tuo metu tarsi ir įslaptintu telefonu.

Neilgai trukus sąjūdininkai ėmė pranešinėti, kad mieste nuo daugiabučių ir VK įmonių nuiminėjamos abi vėliavos. Nuo mano buvusios darbovietės jas nuėmė jau prasidėjus piketui, o ant VK pastato jų jau nebebuvo.

Dar nespėjus išsiskirstyti piketuotojams, atlėkė viena mergina (šiandieną nepanoro būti įvardinta – aut.past.) ir pasakė, kad prie komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto t. y. prie sąjūdininko Mindaugo Stakvilevičiaus kontoros, mačiusi ant stiebų iškeltas vėliavas: dviejų raudonųjų apsuptyje tebeplėvesavo mūsų Trispalvė.

Piketas persikėlė prie Aušros alėjos 15 pastato. Įvyko taikios dviejų Sąjūdžio Seimo narių Virgilijaus Kačinsko ir Mindaugo Stakvilevičiau derybos, tačiau Šiaulių miesto Komunistų partijos pirmasis sekretorius atsisakė bent Trispalvę nuleisti.

Neliko nieko kito, kaip imtis gana nekaltos, elegantiškos akcijos. Netoliese, prie dabartinio kultūros centro gyveno mano teta tremtinė, šviesios atminties Angelė Šliaupienė. Žinojau, kad gėlininkė turės gėlių, tai nubėgau pas ją. Moteris padarė gražią rožių puokštelę, perrišo juodu kaspinu, o ją gavęs V. Kačinskas pritvirtino prie stovo lyno, kuriuo buvo pakelta Trispalvė ir gedulo ženklas pasiekė mūsų į Nepriklausomybę sukančios valstybės simbolį.

Net tokiose akcijose jautėsi aiški takoskyra tarp Sąjūdžio ir valdančiosios partijos. Tačiau niekas nedraudė Aušros alėjos Nr.15 šeimininkams imtis lengvos diplomatijos ir bent Trispalvę “išvaduoti”. Net M. Gorbačiovo vizito į Lietuvą išvakarėse tai nebūtų buvęs baisus akibrokštas, o tik kompromisas, demonstruojantis naujos, visuomeninės organizacijos ir vietinės valdžios bendradarbiavimą.