Naujausios
Labai ribotas Šiaulių sąjūdininkų skaičius žinojo apie akciją – „pavogti Ozolą“.
1989 metais, po įspūdingojo „Baltijos kelio“, įvairiose Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) struktūrose, gilėjo konfliktas tarp nepartinių ir komunistų partijos narių. Šiandieną buvę atsakingieji sekretoriai kartais padiskutuojame, kas ir kodėl signatariškosios Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) rinkimų išvakarėse inspiravo ir skatino nesutarimus vietinėse Sąjūdžio tarybose.
Ir prieš trisdešimtmetį, ir dabar paspėliojame, ar tai buvo sąmoningas sąjūdininkų kiršinimas, ar įžvalgesni disidentai tiesiog nepasitikėjo represinės, sovietų įkurtos komunistų partijos nariais. Okupacijos metais žmonės, patyrę fizines ir dvasines kančias, neskirstė komunistų partijai priklausiusių žmonių į gerus ar uoliai sovietams tarnaujančius. Raudono partinio bilieto turėjimas veikė kaip tokios pat spalvos audeklas koridoje.
Į pirmąją Šiaulių Sąjūdžio tarybą, kurioje buvo 40 narių, Steigiamojoje konferencijoje išrinkta 17 komunistų partijos narių ir 23 nepartiniai. Politiniai debatai posėdžiuose peraugdavo į sunkiai besuvaldomas diskusijas, kuomet LPS miesto tarybos ir Sąjūdžio seimo narys Mindaugas Stakvilevičius pakeitė daug ko Atgimimo realijose nebesuprantantį Vaclovą Volkovą ir tapo komunistų partijos Šiaulių komiteto pirmuoju sekretoriumi.
Sąjūdžio rėmimo grupių nariai nepartiniai, kurių gretose buvo disidentų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (LKBK) platintojų, LPS Šiaulių Tarybos posėdžius ėmė vadinti antruoju komunistų partijos komitetu.
Artėjo lemtingi rinkimai, tačiau vis negalėjome išsiaiškinti, kaip „Sąjūdžio komunistai“ juose dalyvaus: rems LPS programą ar turės savąją ir prieš sąjūdžio remiamus kandidatus kels savuosius partinukus. Tą tema niekas nekalbėjo nei sostinėje, nei Šiauliuose.
Tiesiog visos diskusijos baigdavosi tokiu trafaretiniu paaiškinimu, kad į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) reikia kelti... asmenybes, o pastarųjų anuomet daugiausiai buvo „prisiauginusi“ komunistų partija. Tiesa yra ta, kad ne visos asmenybės buvo partiniai. Tačiau ši partija gebėjo burti ir išlaikyti paklusnius ištikimuosius, tarkime, įrašydama juos į vadinamuosius nomenklatūros rezervo sąrašus. Esminis į juos pakliuvusių privalumas buvo partiškumas arba bent kandidatavimas. Pastaruosiuose pabuvojusieji lengviau darė karjerą, užimdavo vadovaujančius postus, prieš tai, žinoma, papildę komunistų partijos gretas.
Štai kodėl gana apgaulingai atrodo skaičiai, bylojantys, kad LPS Šiaulių Taryboje buvo daugiau nepartinių.
Sunkiai pavyko susitarti, kad sąjūdininkams rūpimus rinkiminius klausimus bent vieną kartą gvildentume ne Sąjūdžio būstinėje (Aušros alėja 49), o komunistų partijos komitete (Aušros alėja 15). Taip įsiprašėme į svečius pas M. Stakvilevičių.
Kodėl taip padarėme? Ar negalėjome dalyvavimo rinkimuose klausimų aptarinėti neoficialiajame „antrajame komunistų partijos komitete“, t. y. Sąjūdžio būstinėje?
Tebūnie atsakymai į šituos klausimus riba, nuo kada Sąjūdžio nepartiniai pradėjo mokytis politinių manipuliacijų meno. Reikėjo laviruoti tarp besiformuojančių dviejų, gana priešiškai viena kitai nusiteikusių, stovyklų ir kiek įmanoma objektyviau įvertinti rinkiminės konkurencijos nuotaikas.
Sąjūdininkai, „prastūmę“ susitikimo partijos komitete idėją manė, kad savuose namuose Sąjūdžio komunistai bus saugesni ir atviresni.
Kokie „neužmušami“ idealistai buvome! Bet pavyko išsiaiškinti, kad Sąjūdžio komunistai eis į rinkimus ir su savo, ir su Sąjūdžio vėliava. Žodžiu, kas suprato ir gebėjo vertinti situaciją, bandė pastarąją keisti arba ėmėsi profilaktinių veiksmų, kad bent kiek apribotų partinių kandidatų daugumą 1990–1992 metų Parlamente. Tačiau į provincijos sąjūdininkų veiksmus didmiesčių asmenybės dėmesio nekreipė. Todėl dabar nedrįstama atvirai ir kiek giliau analizuoti, kodėl istorinė Aukščiausioji Taryba suskilo, o prasidėjusi Parlamentinė rezistencija taip paralyžiavo jos veiklą, kad teko išsiskirstyti vos įpusėjus kadenciją.
Taip susidarė prielaidos į 1992–1996 metų Seimą ateiti persikrikštijusiai komunistų partijai, kurios narius bandė iš politinio gyvenimo eliminuoti Šiaulių sąjūdininkai. Vargu ar tuomet mąstėme, kad komunistų partijos gretose yra Lietuvai ištikimų žmonių. Žvėriškai gąsdino šios organizacijos sutelktumas bei narių paklusnumas. Be to, kad ir kaip šis okupacinis darinys keitė pavadinimus, esmė ir ryšiai su steigėjais liko nepaneigiamas politinis paveldas, kurį sunaikins arba bent išblukins išaugusios kelios Nepriklausomybės vaikų kartos.
Pamenu, kaip į vieną piketą, 1989 metais surengtą prie Šiaulių miesto komunistų partijos komiteto pastato, kur vyko rinkiminė konferencija, nusinešiau plakatą, kuriame buvo užrašytas toks klausimas : „Ką žinai apie Angolos komunistų partiją?“ Pertraukos metu išėjo parūkyti Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas ir, priėjęs prie ant šaligatvio paguldyto plakato, ilgokai pamąstęs prikimusiu balsu tarstelėjo:
– Nu, nieko nežinau apie Angolos komunistų partiją...
– O aš apie Lietuvos norėčiau tiek pat žinoti, – tąkart atsakiau.
Dabar šis plakatas ilsisi „Aušros“ muziejaus fonduose ir gal kada nors mano dukra paklaus, ką šis užrašas reiškia.
Anuomet, likus pusmečiui iki 1990 metų vasario 24-osios, Sąjūdžio išsigryninimui jau nebebuvo laiko. Todėl ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas nepartinių sąjūdininkų būrelis ėmė ieškoti išeičių, kaip apriboti komunistų partijos narių ir jų rėmėjų įtaką LPS Šiaulių taryboje. Žodžiu, geriau vėliau, negu iš viso nieko neveikti. Šiauliečius palaikė Kauno miesto Sąjūdžio Tarybos nariai.
Ruošiantis 1989 metų rugsėjo 25 dienos Sąjūdžio konferencijai, Šiauliuose gimė būsimojo Nepriklausomybės akto signataro, Sąjūdžio lyderio Virgilijaus Kačinsko Statuto projektas. Jį ilgokai svarstė mieste veikusių rėmimo grupių seniūnai. LPS taryboje pasipriešinimas šiam dokumentui buvo toks didelis, kad sąjūdžio komunistų elitas nusprendė paruošti alternatyvą. Taip buvo sukurtas vadinamasis Vaclovo Vingro Statuto projektas. Apie politines batalijas plačiau šiais klausimais galima pasiskaityti 1998 metais „Savasties“ leidyklos išleistoje knygoje „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais“ (258–302 psl.)
Tačiau į jokius protokolus nepakliuvo tai, kad į Šiaulius buvo iškviesti du Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai – Romualdas Ozolas ir Vytautas Radžvilas. Iš neoficialios informacijos žinojome, kad abu atvyksta alternatyviojo Statuto rengėjų iniciatyva.
Šiuo metu dar negaliu pasakyti, kaip Šiaulių Sąjūdžio būstinę pasiekė informacija, kad 1989 metų rugpjūčio 4 dieną Romualdas Ozolas lankysis pas tėvus, gyvenančius Bazilionuose. Iš to paties šaltinio sužinojome, kad V.Vingras jam organizuoja mašiną, kad atvežtų į Šiaulius ir paprotintų vietinius sąjūdininkus nereformuoti Sąjūdžio valdymo struktūros. Spontaniškai nutarėme „perimti“ R.Ozolą, t. y. visa valanda anksčiau nusiųsti į Bazilionus sąjūdininkų automobilį.
Misijos ėmėsi vienos iš didžiausių Šiauliuose Sąjūdžio rėmimo grupių – Televizorių gamyklos „Bangos“ Mokslinio tyrimo instituto inžinierė-konstruktorė Alma Jankauskienė ir inžinierius Antanas Kliunka.
– Aš tai vairavau. Kalbėjo Antanas, – šiandien prisiminė A. Jankauskienė.
– Jūs mus būstinėje instruktavote, ką turime R. Ozolui paaiškinti, kad jis nesivadovautų vienašališka jį pasikvietusiųjų informacija, – dabar juokauja A. Kliunka.
Pagal Virgilijaus Kačinsko pateiktą Statuto projektą buvo smarkiai apribojamas komunistų partijai priklausančių narių išrinkimas į Šiaulių Sąjūdžio vadovaujančiąsias struktūras, nes ir ši partija, ir visos kitos beatsikuriančios, į Tarybą galėjo deleguoti tik po vieną savo politinės organizacijos atstovą.
1989 metų rugsėjo 25 dienos Šiaulių Sąjūdžio konferencijoje dalyvavo 265 delegatai, kurie balsavo už V. Kačinsko ir V. Vingro siūlomus Šiaulių Sąjūdžio tarybos formavimo modelius. Būsimojo signataro Statutą palaikė absoliuti dauguma – 189 sąjūdininkai, V. Vingro – 65. Susilaikė 11 konferencijos delegatų.
Nei Šiaulių sąjūdininkus rugpjūčio pradžioje aplankęs R. Ozolas, nei kiek vėliau su jais kalbėjęsis V. Radžvilas neparėmė V. Kačinsko paruošto Statuto projekto, o pasisakė už V. Vingro teikiamą dokumentą, kuris iš esmės nekeitė išrinkimo į Sąjūdžio Tarybą tvarkos. Tačiau į konferenciją deleguoti Šiaulių Sąjūdžio rėmimo grupių nariai pademonstravo tvirtas nuostatas ir geresnį situacijos vietoje žinojimą. Žodžiu, stovėję prie Atgimimo ištakų šiauliečiai nepaisė autoritetų, nors ir be galo juos gerbė. Iki šiol žaviuosi tokia apačių jėgos viršenybe prieš respublikinės organizacijos lyderius. Sutikite, dabartiniame keliaklupsčiavimo prieš sostinės vadukus laikmetyje analogiškos situacijos vargiai ar bepasikartotų.
Taigi, užkulisinį veikimą juokaudami mes iki šiol tebevadiname tuo kodiniu pavadinimu „kaip mes pavogėm Romualdą Ozolą“, o pačią1989 metų Sąjūdžio valdymo struktūros reorganizacija – mažąja liustracija. Sulaukęs solidžios kritikos Virgilijaus Kačinsko Statutas veikė, nebuvo panaikintas ar suspenduotas, tačiau kitos Lietuvoje veikusios Sąjūdžio Tarybos Šiaulių patirties neperėmė.
...bet šios istorijos Sąjūdžio užkulisiuose dar liko užkulisių...
P.s. Po to, kai ši „Sąjūdžio užkulisių“ dalis buvo baigta, veidaknygėje radau tokį profesoriaus Povilo Gylio klausimą: „Ar dabartinė nomenklatūra nėra ciniškesnė, akiplėšiškesnė už tarybinę?“ Įdomu, kokie būtų Sąjūdžio komunistų, Sąjūdžio nepartinių ir aktyviai politiniuose-visuomeniniuose procesuose nedalyvavusių Tautos atstovų atsakymai. Manau, kiekvienas prisimintume vis kitaip, nes laikas ir išgyventos aplinkybės koreguoja prisiminimus.
