Naujausios
Pirmajai nuostabai atslūgus supratau, kad nėra ko stebėtis, nes užaugo projektinio, programinio finansavimo jaunimas. Mano kartos žmonės dar mokėjo aukoti ir aukotis. O ko negebėjo padaryti, proceso eigoje įgavo neįkainojamos visuomeninės veiklos patirties.
Tapusi Sąjūdžio laikraščio „Savaitės krivūlė“ redaktore, labai stengiausi neatsilikti nuo gyvenimo ir operatyviai skaitytojams pranešdavau visas naujienas. Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) rinkimai buvo pasibaigę, Sausio 13-oji dar neišaušusi. Šioks toks aktualijų badas. Ir staiga išgirstu, kad žurnalistas ir poetas sąjūdininkas Petras Balčiūnas paliko „šlovingosios“ komunistų partijos gretas. Aš paskubomis į „Savaitės krivūlę“ „sukaliau“ sveikinimą Petrui, kuris ryžosi depolitizuotis. Vos pasirodė naujas Sąjūdžio leidinuko numeris, atlekia P. Balčiūnas į būstinę mano sveikinimu mosikuodamas ir jam neįprastu piktoku tonu šaukia:
– Ką tu padarei? Mano tėvas nežino, kad aš į partiją buvau įstojęs. Neįsivaizduoju, kas bus, jeigu jam Biržuose šis numeris į rankas paklius?
Tokios buvo Atgimimo laikotarpio viešųjų ryšių pamokos, tačiau tuomet aš jų neišmokusi šią, regis, anekdotinę, tačiau gana gyvenimišką situaciją papasakojau su žurnalistu Petru Balčiūnu nesuderinusi...
Šiandieną, kai gyvenimas mane ir Sąjūdžio bendražygius šiek tiek paauklėjo, paskambinau Petrui Balčiūnui ir pasiteiravau, ar galiu šią jo biografijos detalę savo prisiminimuose pakartoti, jis sutiko ir pateikė papildymą.
– Žinok, kad tą pačią dieną, kai parašiau prašymą išeiti iš partijos, išstojau ir iš Sąjūdžio. Žodžiu, depolitizavausi, – prisiminė P. Balčiūnas.
Ir abu draugiškai sutarėme, kad išstoti galima tik iš kokios nors Sąjūdžio struktūros – tarybos, valdybos ar iniciatyvinės grupės. Tačiau mūsų jaunystės laikmečio – istorinio Lietuvos Atgimimo dvasia širdyje lieka amžiams…
Žurnalistas Petras Balčiūnas – antrasis Šiaulių Sąjūdžio tarybos seniūnas. Tuomet miesto sąjūdininkai buvo nusprendę, kad kiekvienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narių abėcėlės tvarka bei rotaciniu principu po tris mėnesius vadovaus vietinei Sąjūdžio tarybai. Taip buvo pasidalinta atsakomybė bei įgyjama unikali vadovavimo naujam visuomeniniam-politiniam dariniui patirtis.
Taigi, tris mėnesius dirbau kartu su žurnalistu P. Balčiūnu, tuo metu jau žinomu poetu, vykdžiau visus nurodymus, kokius skirdavo vietinė Sąjūdžio ar Vilniaus tarybos. Be to, kasdien skambindavo žurnalistai, pradedant Lietuvos žiniasklaidos atstovais, baigiant „Laisvosios Europos radiju“ ir t. t.
Visai neseniai buvęs pirmosios Šiaulių Sąjūdžio tarybos narys Henrikas Karpavičius pripažino, kad kelios dešimtys sąjūdininkų kiekvieną savaitės trečiadienį ginčydavosi iki išnaktų, kol ką nors nutardavo. Tačiau, kai po savaitės vėl susirinkdavo į posėdį, jų sprendimai būdavo įvykdyti... ir netgi geriau, nei nutarta. Malonu po trisdešimties metų sulaukti tokio įvertinimo, nors bendražygiai puikiai žino, kad padėkos bei apdovanojimai prie manęs „nelimpa“. Ne dėl jų ir dirbome.
Atgimimo pradžioje į Sąjūdžio būstinę nenutrūkstama srove ėjo interesantai, kurių neturėjome teisės įžeisti ar išvaryti. Privalėjome kiekvieną išklausyti ir, jei įmanoma, padėti. Kai dabar palyginu, kaip valdžios žmonės dideliuose rūmuose bendrauja su rinkėjais, šiurpas nukrato. Mes anuomet geriausiu atveju tik dviese ar trise būstinėje budėdavome, o dabar klerkų klerkelių šimtai… Todėl bepigu jiems žaisti visokias reorganizacijas, po kelis kartus – tai įkuriant, tai suardant visokius departamentus.
1988–1990 metų atmosferą Šiaulių Sąjūdžio būstinėje geriausiai apibūdina toks epizodas. Po „Baltijos kelio“ akcijos organizavimo, „Lietuvos ryšių statybos“ Šiaulių montavimo valdybos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rėmimo grupės seniūnė Vida Stasiūnaitė-Skačkauskaitė atidavė man savo poilsinį kelialapį į Nidą, skirtą trims asmenims. Aš ir Petras Balčiūnas su žmona Virginija savaitei galėjome atitrūkti nuo darbų Sąjūdžio būstinėje.
Tiesa, nors, keliaudami į pajūrį, kiekvienas iš mūsų trejeto prisiekinėjome, kad nieko nedirbsime, net laikraščių neskaitysime. Tačiau ištempėme vos vieną dieną. Vakare nuomojamo kambario šeimininkas pakvietė mus pasižiūrėti TV informacinių laidų, kuriose buvo koneveikiami „Baltijos kelio“ organizatoriai bei dalyviai. Pamenu net tarėmės trise po žinių laidos, kad gal reikėtų grįžti į Šiaulius, o tai visus kitus suims ir paskleis gandus, kad mes pasislėpėme. Tačiau įvertinę propagandinius Maskvos riksmus, likome Nidoje.
Kitą rytą, nieko nesakęs, P. Balčiūnas kažkur išėjo ir po valandos grįžo iš spaudos kiosko laikraščiais nešinas. Mes nustebome, nes tuo metu eilės prie spaudos kioskų būdavo kilometrinės, o poilsiavietėse laikraščių tiesiog pritrūkdavo. Tą dieną P. Balčiūnui pasisekė, nes labai anksti eilę prie spausdinto žodžio platinimo vietos buvo užsiėmęs jo kolega žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas.
Grįžusią į darbą V.Stasiūnaitė mane pasitiko žodžiais, kurių ir šiandien be šypsenos negaliu cituoti:
– Kaip tu čia nuo proto nenušoki? Ištisai skamba abu telefonai ir būstinės durys neužsidaro. Žmonės eina ir eina...
Dėl milžiniškų darbo krūvių Sąjūdžio būstinėje nutikdavo ir kuriozinių situacijų. Vieną tokių jau šiomis dienomis man priminė P. Balčiūnas, klausdamas:
– Beje, kada aprašysi, kaip mes skaičiavome, kiek mums teks susimesti rublių, jei seifas bus tuščias? Pameni, sakei, kad motina turės paskutinę karvę parduoti…
O buvo taip. Tuomet dar neturėjome finansininko, tai įvairias aukas mūsų organizacijai, surinktas mitingų ir kitų akcijų metu, padėdavome į seifą.
Dabar jau tiksliai nepamenu aplinkybių, kuris iš mudviejų paskutinis rakino seifą ir neatsakingai padėjo raktą ant stalo. Gal antspaudo reikėjo, nes vyko eilinis Sąjūdžio Tarybos posėdis ir būstinėje buvo kelios dešimtys žmonių. Bet staiga seifo raktas dingo!
Net dabar akyse tas kraupus vaizdelis: stovime vienas prieš kitą su Petru ir bandome atgaminti, kaip viskas įvyko. Aš jau net garsiai skaičiavau, kiek mano motinai reikės parduoti galvijų, jei, seifą atrakinus, jis bus tuščias.
Žodžiu, prisidirbome. Staiga, mudviejų laimei, ilgai aplinką stebėjęs ir pagaliau dviejų išsiblaškėlių pasigailėjęs Sąjūdžio lyderis Virgilijus Kačinskas padėjo seifo raktus ant stalo bei ramiai tarstelėjo:
– Seifo raktus reikia saugoti.
O kai Sąjūdžio būstinėje buvo įdarbintas finansininkas Vytautas Bulavas, mes jam atrakinome seifą. Iš jo iškrito plastikiniai maišai su pinigais. Šie pabiro ant grindų. Stropiai aukas perskaičiavęs V. Bulavas juos nunešė į banką.
Tuo metu pasitikėjome vienas kitu be galo be krašto. Nebuvo jokių įtarumo sėklų širdyse paberta... Be to, aplinka Sąjūdžio būstinėje buvo tokia nepanaši į kitų kontorų. Iš pradžių net kavos ar arbatos niekas čia negėrė. Apie ką nors stipresnio net nepagalvota.
Įdomu, ar beprisimena Vytautas Vestartas 1990 metų vasario 24-osios naktį Sąjūdžio būstinėje. Paaiškėjus, kad rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) laimėjo Algimantas Sėjūnas, Romualdas Ozolas, Virgilijus Kačinskas, Kęstutis Lapinskas, o Donatas Morkūnas pateko į antrąjį turą, gerai sąjūdininkams žinomas abstinentas, būstinės vairuotojas iš automobilio bagažinės atsinešė butelį šampano. Verta paaiškinti, kad alkoholiniai gėrimai tuomet buvo pardavinėjami pateikus specialius talonus. Visi laukusieji rinkimų rezultatų pritilo, nes Sąjūdžio būstinės patalpose dar niekas nebuvo šio šventinio gėrimo ragavęs. Tradiciškai pokštelint, šampano butelis buvo atidarytas, o jo turinys supiltas į... šiukšlių dėžę.
– Ar jis tikrai šampaną į šiukšliadėžę išpylė, – paklausė tuomet manęs V. Vestartas, iš karto nepatikėjęs matytu vaizdeliu ir pirmasis atgavęs žadą po ilgokos tylos.
Toks netikėtas sąjūdžio blaivininko performansas iki šiol gyvas šampano mėgėjų, mačiusių šį gėrimo naikinimo aktą, atmintyje!
Manote, kad labai jau nostalgiškai prisimenu Atgimimo ištakas, kai Sąjūdžio darbovietėje niekas negėrė, nevogė ar net ilsėdamiesi dirbo ir buvo be galo lojalūs bendram tikslui, o ne kokiam nors vadukui dėl didesnio atlyginimo? Pastarojo dėl nuolatinio prekių deficito ar iki vidurnakčio užsitęsusios darbo dienos tiesiog... nebuvo kur išleisti.
Tarkime, atsakingosios sekretorės, dirbančios nenormuotą darbo dieną alga buvo prilyginta didžiausiam tuo metu mieste mokamam atlyginimui, kurį gaudavo komunistų partijos Šiaulių komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas. Už man skiriamą 500 rublių algą balsavo Sąjūdžio tarybos nariai. Tačiau iki šiol neišsiaiškinau, kodėl būtent tokį prilyginimą jie sugalvojo.
IDEALIZMAS tuomet valdė Šiaulių Sąjūdžio žmones. Manau, tiesiog proporcingai tiek dabar yra PINIGŲ valdomi oficialieji medkirčiai ir programinių eurų taškytojai. Atleisčiau pastariesiems, jei ES lėšų investavimas turėtų patikimesnę išliekamąją vertę, nes dabar trinkelizacija sunaikino ilgus metus kurtą Saulės miesto tapatybę.
