SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (1)

Asmeninė nuotr.
Irena Vasinauskaitė. 1990 m.
Vieniems anksčiau, kitiems vėliau stukteli supratimas, kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje – ne amžinas, o atmintis – ne beribė. Tada ateina laikas rašyti memuarus. Senokai esu skatinama tai daryti, bet vis atidėliodavau, spyriodamasi neva ankstoka viešinti tai, kas liko nepaskelbta Sąjūdžio protokoluose, liko šiokiadienių paraštėse arba yra nežinoma net pirmosios Šiaulių Sąjūdžio tarybos nariams. Ir Atgimimo istorijos vyksme, kaip teatro užkulisiuose, lieka nematomų įvykių, faktų, nutikimų. Tad gal metas skelbti savo pastebėjimus? Juolab, kad kai ką esu pasakojusi privačiuose susitikimuose ar išsaugojusi užrašų knygutėse ir atmintukuose.

Kodėl prisiminimus tokiu kodiniu pavadinimu „Sąjūdžio užkulisiai“ spausdinu „Šiaulių krašte“, nors buvo ir kitokių pasiūlymų? Todėl, kad šiemet šiam laikraščiui – trisdešimt. Jubiliejus labai dera prie Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo ir savivaldos trisdešimtųjų metinių. Trumpai tariant „Šiaulių kraštas“ – leidinys, gimęs kartu su Nepriklausomybe. Be to, redakcijoje ir šiandien dirba žmonės, oficialiai priklausę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupėms. Jose užsiregistruodavo sąjūdininkai, 1988-aisiais nepabūgę įsivardinti. Privalau jauniesiems „Šiaulių krašto“ skaitytojams pranešti, kad šio laikraščio vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis buvo 1988 metų rudenį įregistruotos Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupės „POZICIJA“ narys.

Anot paties V. Vertelio: „Žurnalistų sąjūdžio grupė susikūrė, kai „Šiaulių naujienose“ buvo išspausdintas pseudonimu pasirašytas straipsnis, nukreiptas prieš Sąjūdį, prieš M. Gorbočiovo pertvarką. Tokių (anti)programinių straipsnių prisimenu tris: chemikės Afanasjevos opusą „ Sovietskaja Rosija“, būsimo platformininkų vado Jarmalavičiaus „Tiesoje“ ir straipsnį „Šiaulių naujienose“. Pasirodžius straipsniui, laikraščio darbuotojai nutarė nebetylėti. Įvyko redakcijos susirinkimas, ne atviras partinis, o šiaip susirinkimas. Po jo dalis redakcijos žurnalistų įstojo į sąjūdžio grupę.“

„Pozicijos“ grupei priklausė dar dvylika Šiaulių miesto žurnalistų: Zenonas Kučinskas, Petras Balčiūnas, Vitalija Morkūnienė, Algimantas Puodžiūnas, Vytautas Kirkutis, Jūratė Ligmanavičiūtė, Vladas Mikalauskas, Romas Šilinis, Aleksandras Ostašenkovas, Juozas Sabaliauskas, Audra Venckuvienė, Nijolė Veršinskienė.

Praėjus dvidešimt aštuoneriems Nepriklausomybės metams, vėl atsirado baimė ar kažkoks politinis diskomfortas prisipažinti Atgimimo laikotarpyje dalyvavus istoriniame judėjime. 2016 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių rinkiminiuose dokumentuose tik vienas Seimo narys iš 141 nurodė buvęs sąjūdininku – šiaulietis Arūnas Gumuliauskas.

Manau, svarbu anonsuoti, ką atidengs tie „Sąjūdžio užkulisiai“, todėl gal rasis pageidaujančių diskutuoti ir prisiminti, ar manuosius prisiminimus papildyti. Tikiuosi, skaitytojus sudomins temos apie tai, kaip į Šiaulių Sąjūdžio tarybos sekretoriatą pateko informacija apie netradicinės seksualinės orientacijos sąjūdininkus. Regis, ir 1988-aisiais jie turėjo savo „kvotą“ taryboje. Prisiminsiu, kokius vargo kelius tekdavo nueiti perlaidojant Afganistane žuvusius lietuvius ar kaip buvo uždaromas represinio sovietinio saugumo Šiaulių skyrius (vadinamasis KGB) bei kur įsidarbino kadriniai agentai.

Pateiksiu ir anekdotinių situacijų, kurios trumpam išbalansuodavo Sąjūdžio būstinėje dirbusius žmones.

––

Šiauliuose, Aušros alėjos 49 numeriu pažymėtame name, tuometinė miesto valdžia Sąjūdžiui suteikė patalpas. Pirmajame aukšte be mūsų būstinės buvo gana įdomi kontora – „Mažųjų laivų inspekcija“. Joje esu mačiusi tik du žmones: vienas pasirodydavo gana retokai, antrasis – sąjūdininkas Rimantas Lazdynas užsukdavo mažne kasdien. Sako, ta inspekcija registravo visus mažus laivelius, t.y. net valtis. Yra tokia įstaigėlė ir dabar, tačiau anuomet, nors Sąjūdžio būstinėje praleisdavau didžiąją paros dalį, per beveik trejus metus nemačiau nė vieno kliento. Bet laiškus inspekcija gaudavo, kaip ir kitos name rezidavusios organizacijos.

Antrajame aukšte tyliai veikė M. Gorbačiovo laikais įsteigta blaivybės organizacija, o šiai sunykus patalpos buvo perduotos Sąjūdžiui. Trečiajame aukšte, o tiksliau palėpėje, dirbo Šiaulių visuomeninio maitinimo „Rasos“ susivienijimo filialo administracija.

Taip smulkiai apie name įsikūrusius kaimynus rašau dėl to, kad būtų aišku, kiek laiškų kasdien atnešdavo laiškininkas. Pastarasis nesiblaškydavo po visas kontoras, nes jau buvo supratęs, kad tik Sąjūdžio būstinėje visuomet dirbama. Ateidavo pagyvenęs vyriškis ir pasisveikindavo rusiškai „privet, Sąjūdis“, išgirdęs atsakymą „labas, jedinstvo“, nusišypsodavo ir paduodavo pluoštą laiškų, adresuotų mums arba kitiems patalpų savininkams. Pasirašydavau ir už registruotą korespondenciją, negi vaikysi vyresnį žmogų, juolab kad jis labai mielai sutiko būti vadinamas Lietuvai tuo metu priešiškos organizacijos vardu. Nuoširdaus vyriškio būta... Neveidmainiavo.

Be to, ir man buvo naudinga aplankyti kaimynus, turint tokį pretekstą. Taip daug anksčiau, dar iki sovietinio saugumo struktūros – KGB – uždarymo, sužinojau, kur Aušros alėjos 49-jame name buvo įrengta pasiklausymo aparatūra. Tik tos mano žinios nebuvo labai naudingos, nes nesupratau, kokia tai įranga. Tada maniau, kad tai bendravimo priemonė tarp „Rasos“ susivienijimo valgyklų ir restoranų. Tačiau 1992 metais į naująją Šiaulių Sąjūdžio būstinę (Vilniaus g.Nr. 153) užsukęs etatinis KGB darbuotojas paaiškino, iš kurios vietos sovietiniai žvalgai klausydavosi Sąjūdžio bei kas iš Šiaulių dramos teatro darbuotojų buvo jų informatoriai.

–-

Tuo metu viešumas buvo Sąjūdžio ginklas, tai niekas labai ir nesislapstė nuo tų pasiklausymų. Tiksliau, jautėme, kad sovietiniai saugumiečiai dirba savo darbą, bet sąjūdininkų buvo daugiau ir veikėme operatyviau, todėl, net turėdami informacijos, kagėbistai nespėdavo sureaguoti į mūsų akcijas.

Taigi, tas laiškininkas „jedinstvo“ kartą man atnešė voką, kurį švystelėjęs ant būstinės stalo, skubiai išėjo pro duris. Išsivijau į gatvę, šaukdama, kad laiškas ne Sąjūdžiui adresuotas. Ant voko buvo parašyta – siuntėjas Lietuvos komunistų partijos Šiaulių rajono komitetas, gavėjas – KGB Šiaulių skyriaus pirmininkas Petras Ridikas. Vos iš lauko grįžusią į kabinetą mane aplankė sąjūdininkas iš Lietuvos laisvės lygos grupės Raimondas... Pasiguodžiau jam, papasakojau, kas atsitiko, o jis iš karto pasiūlė:

– Atplėškim!

Apie autorę

Ire­na Va­si­naus­kai­tė bu­vo pir­mo­ji Lie­tu­vo­je eta­ti­nė Są­jū­džio dar­buo­to­ja. Ji per­ve­di­mo tvar­ka įdar­bin­ta Šiau­lių būs­ti­nė­je. Si­tua­ci­ja ko­miš­ka dėl to, kad iš tuo­me­ti­nės Šiau­lių me­ri­jos įmo­nės (su Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to su­ti­ki­mu) pe­rė­jo dirb­ti į Są­jū­dį. Per­ve­di­mo tvar­ka pa­nau­do­ta, kad „dar­bo sta­žas ne­nut­rūk­tų“ ir „pa­tik­rin­ta, ar Są­jū­dį jau pri­pa­žįs­ta vie­ti­nė val­džia“. Pir­mo­sios I. Va­si­naus­kai­tės pa­rei­gos bu­vo „rei­ka­lų tvar­ky­to­ja“. 1989 m. rug­sė­jo Są­jū­džio kon­fe­ren­ci­jo­je ji iš­rink­ta at­sa­kin­gą­ja sek­re­to­re, ku­ria bend­ra­žy­giai te­be­va­di­na iki šiol.