Naujausios
Rusijos prezidentui įdomūs senovės lietuviai
„Iš kolegos dizainerio klaipėdiečio Kęstučio Mickevičiaus išgirdau, jog Rusijos prezidentas savo bibliotekoje turi knygą iš „Aušros“ muziejaus fondų ir susidomėjau, kaip čia yra?“, – pasakoja Vilius Puronas.
Knyga yra ir suskaitmeninta, jos skaitmeninę kopiją ir rado Rusijos Federacijos Prezidento bibliotekos, pavadintos Boriso Jelcino vardu, pagerbiant jo atminimą, interneto tinklapyje.
Tai – 1920 metais Vilniuje rusų kalba išleista Aleksandro Lvovičiaus Pagodino knyga „Drevnije litovci“, lietuviškai – „Senovės lietuviai“.
Nurodoma, jog knyga priskiriama kolekcijai „Narod“ (liaudis – lietuviškai) ir skirsniui: lietuviai – istoriniai-etnografiniai tyrinėjimai. Taip pat, jog tai – šiuolaikinių tautų etnologijos katalogo objektas. Nurodoma, jog Prezidento biblioteka yra elektroninės kopijos šaltinis, o originalas saugomas Valstybinėje viešojoje istorijos bibliotekoje.
„Knygoje – istoriniai-etnografiniai tyrinėjimai apie pasauliui tuomet atgijusią lietuvių tautybę, bendrai – apie baltų (aisčių) praeitį, pirmuosius paminėjimus, taip pat, apie teritorijas, kuriose, spėjama, gyveno mūsų protėviai. Minimi ir mūsų tautiniai savitumai – noras gyventi viensėdžiuose, kalbos ir moralės tvirtumas, – dalijasi perskaitytos knygos turiniu V. Puronas. – Tai tik 24 puslapių turinio knygelė. Beje, paskutiniame išvardinti keli šaltiniai, kuriais autorius remiasi.“
V. Purono žodžiais, „knyga įdomi lingvistiniu-istoriniu pobūdžiu ir rusistams, kadangi tuo metu vyko ir rusų rašybos supaprastinimas“.
„Tai matosi net viršelyje, – sako jis. – Žodyje „Drevnije“ matoma trumpalaikį gyvenimą pragyvenusi „i“ raidė, lotyniška, su taškeliu, gi autoriaus pavardėje „Pagodin“, pabaiga dar tebeturi „jet“ (tvirtumo ženklą), taip pat anuometinių lingvistų pasmerktą išnykimui.
„Knygos tituliniame puslapyje, viršutinėje dalyje aiškiai matomi du šiaulietiški antspaudai: „AUŠROS MUZIEJUS, ŠIAULIAI“ bei „Kazys Šalkauskis“, – pabrėžia V. Puronas. – Nesunku nuspėti, kad ši brošiūra, savo laiku įsigyta Vilniuje ir savo gyvenimą pradėjo teisininko, profesoriaus, tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjo Kazio Šalkauskio namų bibliotekoje, o vėliau buvo padovanota Šiauliuose įkurtam „Aušros“ muziejui. Kuklus apvalus antspaudas tebepuošia ir knygos titulinio puslapio vidurį.“
Jis atkreipia dėmesį, jog šio puslapio kitoje pusėje, apačioje, matosi ir trečiasis „Aušros“ muziejaus antspaudas inventoriaus numeriui pažymėti.
„O aiškinantis, kada ši bibliografinė vertybė iškeliavo į Maskvą, įdomiausias antspaudas yra centre – 1967 metais pažymėtas RSFSR viešosios valstybinės istorijos bibliotekos Nr. 22489, – akcentuoja Vilius Puronas. – Apie ano laikmečio tylias ideologines išmintis ir išimtis iš bibliotekų ar archyvų, žinių beveik neišliko. O šiandien ši kukli knygelė randasi Rusijos prezidento Vladimiro Putino žinioje esančioje bibliotekoje, yra nuskenuota ir nesunkiai pasiekiama: https://www.prlib.ru/item/331659.“
Pateko tarp išskirtinių knygų
Prieš vienuolika metų – 2009 metų gegužę – Sankt Peterburge restauruotame Sinodo pastate buvo atidaryta Rusijos Federacijos Prezidentinė biblioteka, pavadinta Borisui Jelcinui atminti. Jos filialas yra ir Maskvoje. Steigiant biblioteką jos įstatus tvirtino tuomet Rusijos premjeru buvęs Vladimiras Putinas. Biblioteka priklauso Prezidento reikalų valdybai.
Įdomu, kad per bibliotekos atidarymą tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pabrėžė, jog į bibliotekos fondus „įeis rečiausių istorinių dokumentų ir knygų, taip pat mažai žinomos archyvinės medžiagos, iki šiol buvusios uždaros plačiam skaitytojų ratui, kopijos“.
Virginija ŠIUKŠČIENĖ, „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja:
– Šiandien vis dar pasitaiko, kad iš vieno ar kito Lietuvos miesto gauname žinių, apie valstybinėje ar privataus asmens bibliotekoje rastas knygas su Šiaulių „Aušros“ muziejaus antspaudais. Muziejaus bibliotekos leidinių atsiradimą kitose atminties institucijose ar privačių asmenų kolekcijose galima paaiškinti, žinant muziejaus istoriją.
1940 m. „Aušros“ muziejus, kaip atitinkantis mokslo įstaigos statusą, buvo prijungtas prie Lietuvos Mokslų akademijos. Beje, prijungimui tarpininkavo ir prof. Kazys Šalkauskis. Į Mokslų akademijos biblioteką sunkvežimiais buvo gabenamos knygos, archyvas. Dalis šių vertybių pateko ir į Knygų rūmus, kur po karo dirbo „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis. Šiandien MA Vrublevskių bibliotekoje yra keletas fondų, suformuotų iš Šiaulių atgabentų archyvinių vertybių pagrindu.
Dalį muziejaus knygų, kaip neatitinkančių ideologijos, nusavino Glavlitas (cenzūros įstaiga – Vyriausioji valdyba valstybės paslaptims spaudoje saugoti, rus. – Главное управление по охране государственных тайн в печати).
„Aušros“ muziejaus kronikoje fiksuota, kad nuo 1940 m. padaugėjo sovietų žurnalistų, rašytojų, mokslininkų apsilankymų „Aušros“ muziejuje „Lietuvos istorijos reikalais“.
Per Antrąjį pasaulinį karą, dar 1943 m. buvo susirūpinta muziejaus eksponatų saugumu. Tikintis fronto priartėjimo prie Šiaulių, numatytos slėptuvės Šiauliuose ir visoje apskrityje, pas patikimus asmenis. Eksponatai buvo pakuojami į dėžes, į kurias kartu įdėti paaiškinamieji tekstai ne tik lietuvių, bet ir rusų, vokiečių kalbomis, kad dėžėse yra muziejaus eksponatai. Procesas paspartėjo, 1943 m. spalio 15 d. vokiečių komendantūros atstovams pareikalavus muziejaus pastatą Aušros alėjoje atlaisvinti ir užleisti vokiečių karo ligoninei. Buvo pradėta evakuacija, o jai dar nesibaigus, gautos pirmosios žinios apie tai, kad kai kurios slėptuvės jau išplėštos. 1944 m. artėjant frontui ir kilus panikai, nemaža dalis eksponatų liko be globos, jų slėpėjams pasitraukus į Vakarus. Nemaža dalis slėptuvių buvo sunaikintos per karinus veiksmus. Tad po karo į muziejų grįžo toli gražu ne visas jo turtas, apie ką byloja Komisijos karo nuostoliams nustatyti sudarytas aktas.
Tikslaus kelio, kaip minima knyga pateko į Rusijos prezidento biblioteką, šiandien nenustatysime, kaip matome, jų galėjo būti ne vienas.
