Rokonių kaimas melsis privačioje bažnyčioje

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kazimiero Masilionio gyvenimo istoriją papildo muzika.
Rytoj 14 valandą Rokonių kaime (Radviliškio r.) vyks iškilmės – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventins vienintelę Lietuvoje įregistruotą privačią bažnyčią, jai bus suteiktas Šv. Kazimiero vardas. Bažnyčios statytojas Šeduvos garbės pilietis ūkininkas Kazimieras Masilionis su žmona Vitalija gyvena kitapus gatvės – bažnyčia kaip ant delno matyti pro namų langus.

Šalia – ir nuosavas aerodromas, angarai, Pilotų namai. K. Masilionis – ne tik idėjų vulkanas, bet ir įgyvendintojas. Interviu pradėję prie stalo, baigiame danguje – skrydžiu virš Rokonių bažnyčios ir apylinkių.

Sėkmės linkėjo Valdas Adamkus

K. Masilionis pasitinka kieme – baigia rikiuoti paskutinius darbus prieš iškilmes, ką tik sustatė bažnyčioje kėdes. Žmonos Vitalijos rūpestis – vaišės. Iškilmių dalyviai bus pakviesti į erdvius Pilotų namus prie švediško stalo, bendruomenės moterys išvirs šiupinio. Paskutiniai akcentai – puošyba. Apie viską pagalvota iki menkiausių smulkmenų.

Į šventę turėtų atskristi lėktuvų, išsirikiuos kelios dešimtys antikvarinių automobilių. Automobilių gretas papildys ir šeimininko „Hammer“ bei „Chevrolet Suburban“ – vienintelis toks užregistruotas Lietuvoje. Skraidanti ir žeme važiuojanti technika – didžioji K. Masilionio aistra.

Bažnyčia Rokonių kaime pradėta statyti 2010 metais, darbai baigti prieš trejus metus, bet daug laiko atėmė dokumentų tvarkymas, o galiausiai planus reikėjo derinti prie pandemijos.

Bažnyčios statyba glaudžiai susijusi su Valdu Adamkumi – Prezidentas lankėsi, kaip buvo padėtas bažnyčios pamatas.

„Tais metais jis man palinkėjo sėkmės ir ta sėkmė lydėjo. Jei kas būdavo truputį negerai, tai V. Adamkus akyse stovėdavo. Linkėjimas labai geras ir pakylėjantis“, – sako K. Masilionis.

Su V. Adamkumi K. Masilionį suvedė kryžius. Rinkimams artėjant, K. Masilionis savo rankomis suvirino ir ant kryžkelės pastatė kryžių, kad Dievas padėtų išrinkti Prezidentą. Apie kryžių pasakė Sidabravo seniūnui, žinia, kad ūkininkas jo garbei padarė kryžių, pasiekė ir V. Adamkų.

V. Adamkus apsilankė Rokoniuose, Masilioniai keletą kartų vyko į Prezidentūrą, buvo pakviesti ir į V. Adamkaus jubiliejų. Kasmet prieš Kalėdas nudžiugina Prezidento sveikinimas.

Apie V. Adamkaus ir jo žmonos Almos vizitą primena prie namo pritvirtinta lenta. Šeimininkas ypač didžiuojasi 2012 metais parašyta V. Adamkaus padėka, joje yra ir šie žodžiai: „Man tai buvo savotiškas svajonių išsipildymas, nes jau seniai, vaizduotėje, esu susikūręs vaizdą, kaip turi tvarkytis ir atrodyti Lietuvos kaimas. Rokonių kaime visa tai atradau. Telieka tik dar vienas troškimas, – kad visa Lietuva panašiai tvarkytųsi.“

K. Masilionis bažnyčią statė dėl dviejų iškilių Lietuvos žmonių garbės, bet kol kas jų atskleisti nenori.

„Mes su Vitalija sutariame gerai, ji palaikė mane, ir projektuotojai mes abu. Projektas savos kūrybos“, – sako K. Masilionis.

„Kaip sugebėjome, taip ir padarėme“, – papildo žmona.

„Tyliai statėme, be jokių reklamų, be jokių rinkliavų, nė vieno cento neprašėme, kas siūlė, neėmėme. Prieš pabaigą vienas draugas atvežė tris paveikslus, pats nutapė ir padovanojo“, – sako K. Masilionis. Paveikslų autorius – Audronius Vaidalauskas.

Šv. Kazimiero skulptūra sutinka ateinančius maldininkus – ją sukūrė žinomas tautodailininkas Pranas Dužinskas iš Tryškių. Visos ąžuolinės bažnyčios skulptūros – šio kūrėjo, „Aukso vainiko“ laureato.

Didžiulį kryžių virš bažnyčios padarė pats K. Masilionis.

Bažnyčios statytojas itin patenkintas įspūdingomis medinėmis klausyklomis („net kunigai pavydi!“), jas sukūrė meistras Kostas Malinauskas. To paties meistro darbas – ir didelis altoriaus kryžius, ir suolai. Susėsti šventovėje galės šimtas žmonių.

Nuo pamatų iki bažnyčios stogo dirbo auksarankis meistras Ričardas Gildutis. Už pagalbą bažnyčios fundatorius dėkingas ir Rimui Jalinskui, Justinui Kvėgliui, Sigitui Varkulevičiui.

Varpas atkeliavo iš Lenkijos, elektriniai vargonai – iš Italijos. Vargonus teko pirkti dukart, nes paaiškėjo, kad pirmieji, pirkti Vokietijoje, netinka koncertams.

„Durną, glušą ir bažnyčioj muša“, – juokiasi K. Masilionis. Vokiškus vargonus padovanojo, nupirko kitus – nori, kad bažnyčioje vyktų ir koncertai.

Kokybiškų medžiagų statyboms negailėjo, vežėsi iš Latvijos, plytos – molio, pilnavidurės. „Su tom pačiom plytom Kremlių Maskvoj restauruoja“, – paaiškina.

Supirko visus bažnytinius reikmenis: nuo monstrancijos iki liturginių rūbų.

Bažnyčia pritaikyta lankyti neįgaliesiems, jiems skirtos ir vietos automobilių aikštelėje.

„Tai – vienintelė įforminta nuosava bažnyčia Lietuvoje“, – sako K. Masilionis. Sekmadienį bažnyčiai bus suteiktas Šv. Kazimiero vardas.

Sudėjus statybos išlaidas, suma viršija milijoną.

Be aukų dėžutės

Norintieji pasimelsti Rokonių Šv. Kazimiero bažnyčioje bus visuomet laukiami.

„Bažnyčią norėjo paimti į kuriją, bet nesutikau. Aš noriu organizuoti pilotų šventes, motociklistų, piligrimų. O kleboną pasikviesim kokį norėsim. Kol gyvensiu, niekam neatiduosiu. O kiek gyvensiu, tiek, viską paliekame dukrai, grįžta iš Kanados, ji paskui vadovaus. Spėju, kad su laiku čia bus klebonija“, – apie savo namus svarsto K. Masilionis.

Dar vienas priesakas: kol bus gyvas, bažnyčioje nebus aukų dėžutės.

K. Masilionis sako nesutikęs priešiškai dėl bažnyčios nusiteikusių žmonių, kurie sakytų, kam darai, kodėl darai? Nebent kalbėjo pašnibždomis. O pačiam dėl statybos niekada nekilo jokios abejonės – jei užsispiria, neatsitraukia!

„Kaip sako aukštaičiai, stiklinę alaus pakėlę, be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“, – žodžio kišenėje neieško šmaikštus aukštaitis.

Surimtėjęs paaiškina: pirmiausia sutvarkė visus reikalus, aprūpino anūkus, dukras, apsirūpino save, o 10 procentų atidavė Dievuliui.

„Senelis taip ir buvo pasakęs, jei pelno 10 procentų neatiduosi biedniems, bažnyčiai, tai nesiseks. Taip ir yra. Ir karvių žmonėms pirkome, ir mašinų, ir stogus uždengėme, ir vaikams už mokslą sumokėjome.“ Ir į kunigus vieną jaunuolį leido, bet po keturių seminarijos kursų jis pasirinko kitą kelią.

K. Masilionis ištiesia laišką-prašymą, jų sulaukia nemažai. Pirmiausia patikrins, ar pagalbos tikrai reikia, o tuomet žiūrės, kaip galima padėti.

Globoja piligrimus

Ponia Vitalija šypsosi: šiemet gražiai sutapo, kad į Rokonių kaimą „Camino Lituano“ kelias atvedė piligrimus.

Jiems šeima paskyrė rąstinį namelį prie kelio – anksčiau K. Masilionis čia buvo įrengęs autobusų stotelę vaikams. Vaikai užaugo, o stotelė tapo jaukia priebėga piligrimams. Šeimininkai nupirko šaldytuvą, kad karštą dieną piligrimai rastų vėsaus gėrimo, ledų, o išalkę užkąstų elnienos dešros, sūrio, sviesto – ko tik reikia.

Masilioniai piligrimus ir apnakvindina. Ponia Vitalija paskaičiavo, kad šią vasarą jau nakvojo daugiau nei šešios dešimtys keliautojų.

„Visada juk paklausi žmogaus, ar tu pavalgęs, gal tau ką nors padaryti? Mes taip išmokyti, seno raugo žmonės. Atsimenu, močiutė man įkalė į galvą: jei ateis pakeleivis, svetimas žmogus iš toli, visada paklausk, gal jis gerti nori, gal valgyti nori“, – sako moteris, užaugusi netoliese – prie Raginėnų piliakalnio.

Piligrimams, jei tik paprašydavo, visuomet būdavo atrakinamos ir bažnyčios durys. Nors Švenčiausiojo altoriuje dar nėra, dažnas vis tiek suklupdavo pasimelsti.

Grįžo į mamos tėviškę

Ūkininkas, verslininkas, aludaris, pilotas, medžiotojas, kolekcininkas, armonikierius, labdarys – K. Masilionio veiklų, užsiėmimų, pomėgių sąrašą dar būtų galima tęsti.

Ar pakanka 24 valandų paroje? „Kai ūkininkavau, ilgiausiai miegodavau 4 valandas, dieną žemę ruošdavau, naktį sėdavau. Pradėjau nuo 16 hektarų. O dabar miegoti neleidžia medžioklė – važiuoja kiekvieną vakarą, praleisti nuodėmė“, – juokiasi.

Gerą nuotaiką užtvirtina armonika. Ponas Kazimieras ne tik groja, bet ir dainuoja. Daininga giminė, daininga šeima.

K. Masilionis tvirtai įaugęs į savo žemę – namus su žmona pasistatė mamos tėviškėje. Mama gimė ten, kur dabar aerodromas. Netoliese tebeauga senasis kaštonas – jo nukirsti K. Masilionis neleistų už jokius pinigus.

Senelis turėjo 40 hektarų žemės, augino 4 vaikus, jie išsidalino po 8 hektarus.

„Kai atgavus nepriklausomybę atidavė žemę, atėjau ant 8 hektarų, dar pusbrolis ir pusseserė pardavė dėdės 8 hektarus. Kiekvienais metais, pardavę produkciją, vis pirkom, pirkom, pirkom“, – ūkininkavimo pradžią prisimena K. Masilionis. Ir taip išsiplėtė iki 800 hektarų.

„Man dovanokit Vilniuj už du milijonus namą, sakykit, kad reiks ten nugyvent, neičiau ir neimčiau“, – tvirtai nukerta. Nors turi būstų Palangoje, Šventojoje, Panevėžyje, Vilniuje, Kaune, nėra geresnės vietos už Rokonių kaimą.

K. Masilionis augo gausioje šeimoje: septyni broliai, dvi seserys. Dvynukai Kazimieras ir Karolis gimė priešpaskutiniai. Pokario vaikystė nelepino: vargo buvo daugiau nei džiaugsmo. Teko valgyti ir sušalusias bulves.

„Buvo taip, kad tėvai pabėgo, vaikus paliko, kad neišvežtų. Sako, vaikų vienų neveš. Ir pečius molinis, plūktinis, tuo momentu sugriuvo. Pečius sugriuvo, bulvės sušalė.“ Pralaukė. Neišvežė – nors sąrašuose šeima buvo.

Lemtis neaplenkė sesers: aštuonerius metus ji atsėdėjo Magadane. „Už politiką – miškiniams valgyt nunešė ir viskas.“

Tėvas, pasakoja K. Masilionis, buvo savamokslis veterinaras, mama – namų šeimininkė.

„Vargom. 800 darbadienių kolūkyje buvo uždirbtų, kai dalino užmokestį, brolis ir tėvas po maišą ant pečių atsinešė – visų metų darbas“, – prieš akis iškyla dar vienas skaudus praeities epizodas.

Vyras pagūžčioja pečiais: kaip galima ilgėtis tarybinių metų?!

Didžiausios meilės

Darbo nebijantis K. Masilionis sovietmečiu nerimo: norėjo įgyvendinti sumanymus, dirbti ir užsidirbti. Bet teko ne kartą skaudžiai sumokėti.

„Aš mėgėjas išradimų, iš laužo padariau, susivirinau vikšrinį traktorių, ir tą norėjo supjaustyti, atimti! Šiltnamius Kaune pasistatėme, vos nenugriovė, o mano draugui vidury žiemos nugriovė, sušaldė rožes Birštone. Mums namą nugriovė ant Didžiosios Nemuno kilpos už tai, kad tulpes auginame. Tai buvo vadinama „nedarbinės pajamos“. Nors dirbome valdiškus darbus, o po darbo 15 arų kastuvu sukasdavome žemės su Vitalija ir pasodindavome tulpes. Apie mus buvo pastatyti du dokumentiniai filmai: „Nevagiu ir nespekuliuoju“, „Buvo namas...“.

Prisimindamas anuos laikus, K. Masilionis prisimena ir nuotykius. Tulpių žiedus Kovo 8-ajai veždavo į Rusiją, o parsiveždavo maišą pinigų, nes už tulpės žiedą gaudavo net po 5 rublius. Kartu veždavosi ir šautuvą – apsisaugoti.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Masilionis ėmėsi verslų, ūkininkavimo. Moka ir salyklinį alų gaminti, ir namus statyti.

Medinių namų pastatė įvairiausiose Lietuvos vietose, o dukrai sodybą surentė net iš tūkstančio rąstų.

Darbai neužgožė pomėgių – prieš septynerius metus, būdamas 71-erių, įgijo licenciją pilotuoti lėktuvą. Mokėsi kartu su anūku, bet skraidymo valandomis jį jau pralenkė.

„Išeinu iš namų ir skrendu! Didžiausia meilė yra lėktuvas, medžioklė, motociklas“, – šypsosi K. Matulionis. Ir netrukus apiberia komplimentais žmoną.

„Vitalija labai geras žmogus, labai apsiskaičiusi, baigusi mokslus, dirbo socialiniame vyr. inspektore Prienuose, kolūkyje buhaltere. Ir prie pečiaus, ir prie svečio tinkama!“

„Aš einu iš paskos Kazimiero,“ – nusišypso moteris.

Ponas Kazimieras šmaikštauja, kad susituokę neseniai – „tik“ 54 metus, Santuokos sakramentą priėmė Šiauiuose, Šv. Jurgio bažnyčioje. Abu gyvena tomis pačiomis vertybėmis, negana to – abu vieno krikšto tėvo krikštyti! Apie šį sutapimą sužinojo tik po vestuvių.

Ar gyvenimas – gražus?

„Dabar galiu garsiai pasakyti: Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip dabar! Pavalgę sočiai, už dyką pinigus bedarbiams moka! Nieko nedirba, o moka – kada kas mokėjo?!“ – stebisi K. Masilionis.

Žemėje ir danguje

K. Masilionis užrakina bažnyčios duris – šviesi erdvė laukia maldininkų. Varpinėje paskambina varpu – galingi dūžiai žinią neša toli.

Kai Dievas pakvies, prie bažnyčios fundatorius pasirinko vietą atgulti amžinojo poilsio.

Bet šiandien – dar daug nesibaigiančių sumanymų, planų.

Šeimininkas kviečia užeiti į neseniai pastatytus Pilotų namus. Pirmojo aukšto pokylių salėje prie stalų susėsti galės 210 žmonių, o antrajame aukšte nakvynę ras šešios dešimtys žmonių.

Iš abiejų Pilotų namų pusių stovi angarai. Čia – ir nuosavas aerodromas. Angare išrikiuoti motociklai, keturi ultralengvieji lėktuvai.

K. Masilionis nepasiduoda – šiandien būtina skristi! Atsisakyti neįmanoma.

Lėktuvas lengvai atsiplėšia nuo žemės. Apačioje – sodyba, kelias, bažnyčia, varpinė.

Kazimiero pasaulio centras.