Naujausios
Vaikystė – Suvalkijoje
Remigijus Adomaitis gimė ir augo Suvalkijos miestelyje Kazlų Rūdoje. Tėvai nebuvo muzikantai, tačiau nebuvo abejingi muzikai. Mama dainavo bažnyčios chore. Tėvai, matyt, matė meno, muzikos prasmę, nes tiek jauniausiąjį sūnų, tiek dvi vyresnes jo seseris leido į muzikos mokyklą. O muzikuoti reikėdavo važinėti 30 kilometrų į Marijampolę. Viena sesuo mokėsi akordeono, kitai nupirko pianiną. Sūnui pasirinkimo nebuvo, kai pianinas stovėjo namuose.
„Negaliu pasakyti, kad tėvai man liepė lankyti muzikos mokyklą, man buvo įdomu. Vieną kartą mane nuvežė į Marijampolę traukiniu, nuvedė į muzikos mokyklą, parodė kaip ten nueiti ir paleido. Važiuodavau traukiniu arba autobusu, priklausomai nuo tvarkaraščio. O buvau tik trečiokas“, – prisimena chorvedys savo pirmuosius mokymus muzikos.
Būsimas choro vadovo pomėgių ratas buvo labai platus: literatų būrelis, kuriame kūrė tekstus dainoms, jaunųjų kraštotyrininkų būrelis, pučiamųjų orkestre grojo trimitu, dainavo chore. Žemesnėse klasėse pagal ūgį buvo trečias nuo galo, tad labai nerimavo dėl to, kad yra mažas. Kabodavo ant turniko, kad prastyptų. Vieną vasarą paaugo net 10 centimetrų, tada jau pradėjo žaisti krepšinį, užsiėmė lengvąja atletika – bėgiojo. Kai baigė muzikos mokyklą, jį pakvietė į mokyklos roko grupę, ten grojo klavišiniais.
Jau nuo vaikystės Remigijus buvo pilnas veiklos, kažkaip visur suspėdavo.
„Išėjau į mokyklą, jau sutemo, o manęs namuose nėra. Nuėjome su draugais į šaudyklą. Mokytojas mokė šaudyti oriniu šautuvu. Tik duok mums tų šovinių. Rūsyje tamsu, net nematėme, kad sutemo. Mama klausinėjo draugų ir mane surado. Gal žodinės pylos ir gavau, bet tėvai pakankamai jautriai reaguodavo, gal, kad jauniausias buvau... Bet aš pakankamai geras buvau, daug aibių neiškrėsdavau...“ – juokiasi maestro.
Kaip troškimą tapti gydytoju pakeitė muzikinės studijos
Baiginėdamas mokyklą labai žavėjosi medicina. Sesers vyras studijavo mediciną, tai ir knygų parsiveždavo, skaitydavo, kai kuriuos pavadinimus pradėjo mokytis. Bet literatūros mokytoja sakė: „Ne ten stoji.“ Trečiadieniais galėdavo pasirinkti visokių veiklų, leidžiančių susipažinti su įvairiomis specialybėmis.
„Mes su draugu sugalvojome, kad mums reikia stoti į mediciną. Pavaikščiojome poliklinikoje ir mums visai patiko. Teko ir skrodime padalyvauti. Gal ir nelabai ten buvo legalu, bet mes prisiprašėme, tik greitai likome tik dviese iš viso būrio. Daktaras davė susiūti. Visai buvo įdomu, bet kai grįžau namo mama klausė, kodėl aš toks pažaliavęs. Kai patekome į chirurgijos skyrių, pamatėme, ką ten daro pacientui, kaip jam skauda, sakėme: na, ne. Supratau, kad medicina – ne mano, nors buvau ir į Kauno medicinos institutą nuvažiavęs apsižiūrėti“, – kodėl netapo gydytoju pasakoja R. Adomaitis.
Tuomet sugalvojo stoti mokytis muzikos. Jau abi seserys studijavo muziką. Kai baigė muzikos mokyklą, buvo sau pažadėjęs, kad daugiau pianino klaviatūros neatidarys. Po metų atėjo draugas su gitara ir paprašė ją suderinti, nes norėjo išmokti groti. Paskui pasiūlė pagroti kartu. Literatų būrelyje paprašė paakompanuoti. Be to, grojo pučiamųjų orkestre, tad nuo muzikos nebuvo nutolęs.
Tuomet nusprendė stoti į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Norėjo studijuoti prie jūros. Stojo ten, kur buvo fortepijono egzaminas. Pasirinko muzikos mokytojo-choro vadovo specialybę. Labai norėjosi įstoti, nes tais laikais neįstojus studijuoti, iškart paimdavo tarnauti į Sovietų armiją. Įstojus nors metus pasimokyti leisdavo.
Apie dirigavimą daug nežinojo. Surado Choro dirigavimo katedrą.
„Ten sėdėjo žmogus. Tik vėliau sužinojau, kad tai profesorius Robertas Varnas. Aš paaiškinau, kad apie dirigavimą – nė bum bum. Jis davė man kūrinį, liepė jį paruošti ir pasakė: „Kai įstosi, atneši.“ Aš galvoju: „O jeigu neįstosiu, ką tada daryti? Neatnešti?“ Paskui mes su profesoriumi daug bendravome, buvo šilti santykiai, kaip kolegos dirigavome dainų šventėse“, – prisiminė R. Adomaitis.
Kad dirigavimas jam yra įdomus, būsimasis dirigentas suprato trečiame studijų kurse. Jo specialybės dėstytojas Vytautas Pučinskas turėjo ir choro studiją, kurioje dainavo ir Remigijus. Kartą per repeticiją jis netikėtai tarė studentui: „Eik, padiriguosi.“
„Ką darysi, šefas liepė. Pakėliau rankas ir išgirdau tą didingą kūrinio garsą. Tai jaudino. Kai jau nuleidau rankas, pajutau, kad dreba kojos. Po repeticijos dėstytojas klausia: „Tai ko kinkos taip drebėjo? Per kelnes matėsi.“ Net nežinau, kažkas ėjo iš vidaus. Tas pirmas akordas jau pakelia ir tave neša“, – prisiminė chorvedys.
Kuo toliau, tuo dirigavimas jam buvo svarbesnis. Skaitė daug literatūros, repetavo. Muzikos mokytoju būti nenorėjo, nors praktikos mokykloje turėjo. Suprato, kad labiau nori rinktis antrąją savo profesijos dalį – chorinį dirigavimą.
Choras tapo „Dagilėliu“
Baigdamas studijas Klaipėdoje R. Adomaitis gavo paskyrimą į Šiaulius. Kaip sako, pats prisiprašė, nes ieškojo darbo su berniukais. Studijų metais jį pakvietė Juozas Kubilius padainuoti į berniukų ir jaunuolių chorą „Gintarėlis“. Buvo įdomu, dažnai važiuodavo į keliones. Pasirodo, vadovas jį stebėjo. Vėliau jis parekomendavo jam rinktis darbą su berniukų choru, nes jis moka bendrauti su berniukais.
„Kai tau išeina natūraliai, net nekreipi dėmesį į tokius dalykus. Praktiką atlikau Eduardo Balsio meno mokykloje su berniukais. Po praktikos vaikai įvertino, kad mano darbas labiausiai patiko iš 4 praktikantų. Tu net pats nejauti, tai eina iš vidaus ir tinka“, – apie savo pasirinkimą sako R. Adomaitis.
Jo draugas baigė studijas metais anksčiau, gavo paskyrimą į Druskininkus ir pakvietė jį ten atvažiuoti dirbti. Pažadėjo susitarti dėl muzikos pamokų ir siūlė bandyti ten kurti berniukų chorą. Nuvažiavo, apsižiūrėjo, viskas patiko.
„Bet pasitaikė Gintas Misiukevičius, kuris dirbo Šiauliuose su berniukų choru, bet išvažiavo į Klaipėdą. Aš pas jį Balsio mokykloje turėjau praktiką. Jis man siūlė važiuoti į Šiaulius, nes ten yra choras, bet nėra vadovo.“
Kalbėdamas apie berniukų chorą Šiauliuose, R. Adomaitis jo istoriją skirsto į tris etapus. Pirmasis etapas – nuo 1965-ųjų iki 1973 metų, kai chorą įkūrė Žitkevičius. Jam išvažiavus, prasidėjo vadovų kaita ir tas choras nunyko. Po 10 metų jį atkūrė Gintas Misiukevičius, paragintas profesoriaus Eduardo Balčyčio. Jis dirbo 5 metus, kol išvyko į Klaipėdą.
Kai nėra tikro vadovo, kolektyvo nebelieka labai greitai. Ypač moksleivių namuose, kur yra būrelių veikla.
Kai 1990 metais R. Adomaitis atvažiavo dirbti į Šiaulių moksleivių namus, jaunasis choro vadovas paskelbė pirmą repeticiją ir ėmė laukti vaikų. Neatėjo nė vienas. Jam pasakė: „Eik ir susirink vaikus.“ Taip prasidėjo „Dagilėlio“ etapas. R. Adomaitis ėjo į mokyklas, kvietė berniukus į chorą.
„Po metų nusprendžiau, kad choras be pavadinimo, kaip žmogus be drabužių. Klaipėdoje dalyvavau folkloriniame ansamblyje ir man labai gražiai skambėjo daina „Augo kieme dagilėlis“. Našlaičių daina, visai ne apie tą dagilėlį, apie augalą. Bet man gražiai skambėjo pats žodis. Pradėjau domėtis. Kai pamačiau tą paukštį – fantastika. Spalvų daug, gražus, nuolat čiulba, mažiukas. Mūsų buvo apie 20 vaikų, visi – maži. Dagilėlis – paukštis, kuris naikina piktžoles. Man taip susivedė, kad mes dainomis, menu naikiname dvasines piktžoles. Vaikai dainuodami mažiau prisirenka blogų dalykų. Pasiūliau kolektyvui, jis priėmė“, – choro pavadinimo gimimą prisiminė jo vadovas.
Chorą lankė 30 vaikų, bet retai visi susirinkdavo. Surengė pirmąjį kalėdinį koncertą moksleivių namuose. Po to Kalėdų dieną giedojo per šv. Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje.
„Turiu įrašą, bet viso jo niekada negalėjau išklausyti. Gerai, kad moku kartais atjungti savo klausą ir negirdėti, kad tuo momentu „labai nelabai“. Praktikos turėjome mažai. Dabar jau kitaip orientuojamės. Bet tada buvo įvykis. Turiu išsaugojęs pirmąją afišėlę. Paskui sausio 13 dieną turėjome giedoti šv. Mišiose Šv. Ignaco bažnyčioje. Susirinkome, pagiedojome, nes pavesti negalėjome, tačiau jau einant į bažnyčią jausmas buvo nekoks, buvo prasidėję Sausio 13-osios įvykiai. Mes dažnai giedodavome bažnyčiose. Manęs klausdavo: „Tu ką, bažnytinis choras? Ko tu ten į tas bažnyčias eini?“ Čia yra keli momentai: bažnyčioje turi elgtis atitinkamai. Gali koncertuoti kiekvieną sekmadienį, net tartis pernelyg nereikia. Pasiėmėme nesudėtingas Stasio Šimkaus mišias. Pradedantiesiems – pats tas. Auditorija visada garantuota, niekada nekoncertuosi tuščioje salėje. Dvasinis momentas ne paskutinis. Į bažnyčią atėję vaikai pabūna toje dvasinėje aplinkoje. Labai džiaugiuosi, kad nebuvo jokių problemų, kodėl mes giedame bažnyčioje, iš vaikų tėvų“, – apie pirmuosius koncertus pasakoja R. Adomaitis.
Vadovas tikina, kad dainavimas chore – naudingas ir patogus būdas muzikuoti. Jei tau neišeina kažkuri vieta, yra, kam išeina. Kažkas kitas už tave padainuos, o tu padainuoji už kitą. Vyksta dalijimasis savo energetika, savo sugebėjimais, savo galimybėmis. Bendrystės jausmas, kuris ypač šiandien labai svarbus. Susirinkę berniukai mokosi būti kartu, padėti vienas kitam – galbūt net nesąmoningai.
„Kai atsitinka įvairūs dalykai, kurie nelabai toleruotini, mes visi kartu sprendžiame. Aš nieko neslepiu. Na, prisidirbai, tai prisidirbai. Pasiaiškiname, kas ir kaip buvo, kas kaltas. Manau, kad vaikai nejaučia baimės. Jokių bausmių čia nėra. Mes esame kolegos su vaikais. Tik jie dainuoja, o aš diriguoju. Jei jie nedainuotų, man nebūtų kam diriguoti. Galbūt net nusileidi kažkiek. Jie gali ateiti pas mane į kabinetą, pasibelsti ir pakviesti pažaisti stalo tenisą, jei yra laiko. Netgi džiaugiuosi, nes kitą kartą pamiršti net atsistoti, pajudėti. Pakilus nuo kompiuterio, iš pradžių sunku sukaupti dėmesį, net į kamuoliuką pataikyti. Vaikams savo pavyzdžiu aiškinu, kaip blogai ilgai sėdėti prie kompiuterio“, – šypsosi vadovas.
Gyvenimo mokykla: Amerika, Kinija, Vokietija, Italija...
Sėkminga „Dagilėlio“ veikla juos greitai išplukdė į tarptautinius vandenis. R. Adomaitis prisimena pirmąją kelionę į užsienį – į Gyseno miestą Vokietijoje. Tai buvo pirmas tarptautinis konkursas, į kurį choras išvyko tapęs laureatu Lietuvoje Dainų šventės konkurse.
Pirmoji kelionė buvo labai įsimintina. Po konkurso vadovas buvo patenkintas, kaip choras padainavo, ir leido jiems pailsėti – autobusu važiuoti į nakvynės vietą ir keliauti į baseiną pasimaudyti. Jis pats liko laukti rezultatų paskelbimo. Beplaukiojant po baseiną, kuris buvo netoli konkurso vietos, pradėjo lyti ir vaikai atėjo į salę su šlepetėmis, laisvalaikio drabužiais, rankšluosčiais.
„O aš sėdžiu salėje ir žiūriu, kaip dalija diplomus. Bronza praėjo, sidabras praėjo. Auksą dalija. Galvoju: o čia tai bus, kaip reikės grįžti be nieko. Vaikai juk gerai padainavo. Pabaigoje – auksas mums. Skelbia, kad turime dainuoti „Grand Prix“. Mes nebuvome nei pakartoję, nei palanavę ką nors dainuoti papildomai. Ką daryti? Aptarėme, kokius kūrinius prisimename geriausiai. Bet koncertiniai drabužiai tai nakvynės vietoje? Autobusas paleistas. Organizatoriai davė mikroautobusą. Nuvažiavome, paėmėme drabužius, grįžę vaikai rengiasi ir kyla klausimas: o kur batai? Liko autobuse. Mobiliųjų dar nebuvo, pasiskambinti, kad grįžtų, nėra galimybių“, – situaciją, kuri šiandien atrodo kuriozinė, bet tuomet juoko nekėlė, prisimena R. Adomaitis.
Jis pasakojo, kad kai kurios berniukų mamos buvo vyrams nupirkusios batų. Kad ir didesni, jais apavė vaikus. Kiti basomis kojomis buvo įsispyrę į basutes. Tai susitarė, kad darys taip: kas su basutėmis, tie bus su kojinėmis, kas su batais – be kojinių. Koncertas įvyko.
Aukštas įvertinimas pirmame tarptautiniame konkurse suteikė sparnus. Nebebuvo baimės teikti paraiškas. Padavė paraišką į vieną stipriausių europinių konkursų Italijoje. Ir „Dagilėlį“ pakvietė. Pasirodo, prieš tai 10 metų ten nebuvo jokio kolektyvo iš Lietuvos. Ten vėl pirma vieta ir dar piniginis prizas. Atrodė, nerealu.
Ar tėvai nebijodavo išleisti vaikų į užsienį su vadovu?
„Nežinau, neklausiau. Man pačiam buvo baugu. Kaskart grįžęs namo ir išdalijęs vaikus tėvams atsipūsdavau: „Ačiū Dievui, viskas praėjo gerai.“ Ne be reikalo daugelis kolegų vengia važinėti su vaikais po užsienius. Kaip nuo tramplino šoki. 100 procentų nežinai, kas bus. Skridome į Ameriką. Galvoju, o jei niekas mūsų nepasitiks? Bilietai atgal beveik po 3 savaičių, bet viskas buvo gerai“, – išgyventu nerimu dalijosi chorvedys.
Įsimintinas buvo dalyvavimas konkurse-festivalyje Kinijoje. Ten R. Adomaitis vedė meistriškumo kursus. Tiek filmuojančių žmonių jam daugiau niekur neteko matyti. Labai gerai chorą priėmė, labai atsakingai, geras sąlygas buvo suteikę, tiesiog siurbė europietišką muziką.
2011 metais įvyko pirmoji „Dagilėlio“ kelionė į Ameriką. Per 18 dienų – 23 koncertai: ir salėse, ir bažnyčiose, ir universitete, ir lietuvių bendruomenei, ir ne lietuvių...
2017 metais antrą kartą skrido į Čikagą. Dalyvavo Kovo 11-osios minėjime. Aplankė kelis didelius miestus.
„Daug ką pamatėme. Važiuojame metro Niujorke, o mano vyrukai manęs klausia: „Ar jūs nebijote čia su mumis taip keliauti?“ Bijau, bet aš noriu jiems daug ką parodyti. Einame Niujorke gatve, visi sukame į dešinę, o vienas vaikiukas sugalvojo pasukti į kairę. Tai gerai, kad jaunuoliai eidavo išsirikiavę lanku ir surinkdavo už „čiuprynos“ žioplinėjančius. Būtų pasiklydęs Niujorke, būtume turėję bėdos. Paprašiau vyrukų pasaugoti mažiukus, ir jie labai atsakingai žiūri. Kelionės yra didžiulė mokykla, to jie negauna bendrojo ugdymo mokyklose. Išmoksta ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kitataučiais. Džiaugiuosi, kad dažnai susilaukiu pastebėjimų, kad mūsų vaikai labai mandagūs. Tai neša ir tam tikrą informaciją apie Lietuvą. Berniukai daug sužino, pamato, lavina kalbą, muziejus aplanko. Jiems lieka daug įspūdžių“, – kelionių vertę akcentuoja vadovas.
Yra jaudulys – vadinasi, esi gyvas
R. Adomaitis „Dagilėliui“ vadovauja 35 metus. Ar vis dar jaučia jaudulį, pakėlęs rankas prieš chorą?
„Manęs po vieno koncerto paklausė, kodėl aš toks išbalęs. Paaiškinau, kad tai jaudulys. Man sakė, kad po 10 metų viskas praeis. Nepraėjo. Kaskart einant į sceną tas jaudulys yra ir aš džiaugiuosi, kad jis yra. Jautiesi gyvas. Be padidinto jautrumo daug ko negalėtum padaryti. Turi greitai reaguoti ir net numatyti daug ką į priekį. Atsirado didesni reikalavimai ir iš vaikų, ir iš savęs. Patirtis daro savo. Žinai, kaip turi skambėti. Daug atliktų kūrinių, dar daugiau išklausytų. Meistriškumo kursuose yra sakę, kad dirigentas yra kaip lemputė prožektoriuje, o choras – kaip reflektorius. Kaip tu šviesi, taip choras išspinduliuos šviesą klausytojams. Jei tu nieko neturėsi viduje, tai ir choras nieko negalės duoti. Energetinis rankų poveikis, eina nematomi saitai. Kai tave žino, reaguoja į kiekvieną piršto krustelėjimą“, – atskleidžia R. Adomaitis.
Vienu metu R. Adomaitis miesto valdžiai ėmė aiškinti, kad Šiauliuose reikia atidaryti berniukų dainavimo mokyklą. Juokiasi, kad kai kas jam sukiojo pirštą prie smilkinio. Tačiau tai įvyko. 1999 metų rugsėjo 1-ąją prasidėjo pirmieji „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos, kurios direktorius – R. Adomaitis, mokslo metai. Dabar ją lanko per 400 vaikų. Dirba 32 mokytojų kolektyvas.
Choro vadovo dažnai klausdavo, kodėl dirba tik su berniukais. Jis didelio skirtumo nemato. Galbūt didesni yra bendravimo skirtumai.
„Mes dabar jau priėmėme į dainavimo mokyklą mergaičių. Jos pribėga, apsikabina. Berniukai taip nedaro. Vidinės emocijos išraiška mergaičių yra laisvesnė. Ilgai spyriojomės. Yra daug pavyzdžių, kai mergaitės pakeičia visą aplinką ir pasibaigia berniukų era. Dėkingas berniukų mamoms, kurios taip pat augina dukras, ir labai norėjo, kad jos irgi būtų „Dagilėlio“ bendruomenės narės. Manęs vieną, kitą kartą klausė, kodėl mergaičių neturim. Galvoju: tikrai, kodėl neturim? Pasidarysime atskirą kolektyvą. Galbūt ateityje po mutacijos turėsime ir mišrų chorą. Dar galingesnis instrumentas“, – apie mergaites dainavimo mokykloje kalba vadovas.
Dabar priimama į „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą 15 mergaičių ir apie 40 berniukų.
Koncertai suplanuoti visiems metams
R. Adomaitis labai džiaugiasi, kad Šiaulių berniukai yra kviečiami dainuoti Vilniaus filharmonijoje, Valstybinio simfoninio orkestro salėje, arenose su žymiais atlikėjais. Bendravimas su profesionalais duoda įsimintinų pamokų, kurių jie dar gal nesupranta, bet ateityje įvertins.
Šiais metais jau 25-ą kartą vyks kalėdinis „Dagilėlio“ koncertas. Kasmet gruodžio 26 dieną pilnoje Šiaulių katedroje dainuoja ne tik tuometinis choras, bet atvyksta jau jaunais vyrais tapę buvę „Dagilėlio“ choristai, kurie kelioms dainoms prisijungia prie choro.
„Kiek kartų žadėjau nebedaryti to koncerto. Bet ateini į katedrą ir matai tuos suskridusius mūsų dagilėlius ir jauti, kaip jiems to reikia, o katedra – pilna. Neturi teisės. Bet švenčių irgi neturi. Šventės prasideda po koncerto. Tas jaudulys tavęs nepaleidžia“, – apie ypatingo koncerto tradiciją sako vadovas.
Buvo metai, kai R. Adomaitis buvo ir choro vadovas, ir koncertinės veiklos organizatorius, ir vairuotojas, ir dar daug kas. Dabar turi direktoriaus kabinetą, patogią kėdę... Dirbti lengviau?
„Lengviau nėra, nes pasikeitė ir poreikiai, ir galimybės. Džiaugiuosi kolektyvu, kuris dirba tikslingai, į vieną tašką. Daug laiko atima organizaciniai dalykai. Programos parengimas, koncertinė veikla itin aktyvi. Šiais metais jau viskas. Suplanuota iki gruodžio pabaigos“, – prisipažįsta vadovas.
Šiais mokslo metais jau suplanuotos ir užsienio kelionės. Su jaunuolių grupe ketinama skristi į Klyvlendą, į Lietuvių dainų šventę. Prieš tai – kelionė į Berlyną, koncertas Berlyno filharmonijoje. Rudenį – skrydis į Maljorką, ten vyks koncertų ciklas.
