Naujausios
Puodelis arbatos su keliautoju
38 metų roko muzikantas Ushiyama Susumu, draugų vadinamas Ushi, yra aplankęs daugiau nei 63 šalis. Prieš dvejus metus jis išvyko iš savo gimtinės Japonijos ir vis dar yra kelyje. Sutikau jį ankstų rytą Šiauliuose: pasiūlau arbatos, jis pagal japonišką paprotį linkteli iš dėkingumo.
Elžbieta URLAKYTĖ
Kelionėms daug nereikia
„Mano gyvenimo būdui beveik nereikia pinigų. Be abejo, būna sunkių dienų, tokių, kai neturi ką valgyti arba mėgaujiesi tik duonos kriaukšlele svajodamas apie “geresnį rytojų“. Laimei, taip būna ne visada, — sako japonas keliautojas. — Man nereikia daug. Žinau, ką reiškia vienam stovėti kelyje ir tikėtis, jog kas nors pavežės, kai esi netoli Sacharos dykumos ir jauti svilinantį Afrikos karštį, ar kai keliauji nuo Poliarinio Rato į Oslą vildamasis nesuledėti.“
Dėl tokio gyvenimo būdo Ushi jaučiasi laimingas. Kelionės jį labiausiai žavi ne dėl neregėtų kraštų, bet dėl galimybės sutikti daug įdomių žmonių, iš kurių gali ko nors pasimokyti. Keliauti — savotiška tobulėjimo forma.
Rumunijoje bei Armėnijoje Ushi ne kartą teko eiti į nepažįstamų žmonių namus ir prašyti nakvynės: „Tai — stulbinanti patirtis. Džiugu, kad žmonės, kurie mato tave pirmą kartą, pasitiki tavimi ir įsileidžia. Pasaulyje dar yra žmogiškumo.“
Tėvai
Paklaustas apie jaunystę, Ushi nusišypso: „Užaugau valgydamas kiniškus makaronus, dievindamas grupę “The Rolling Stones“. Buvau apsuptas tėvų rūpesčio ir meilės. Mano tėvai — geri žmonės. Mama dirba sesele, o tėtis — Japonijos komunistų partijos narys. Tiesa, ši politinė organizacija mano šalyje nėra nei didelė, nei populiari. Dažnas japonas į šią partiją žvelgia skeptiškai, mat komunizmo idėjos jiems atrodo nepriimtinos, be to, ši partija vienintelė pasisakė prieš kovą su amerikiečiais Antrojo pasaulinio karo metu, taip sukeldama daugelio tuometinių valdžios pareigūnų pasipiktinimą.“
Ushi pasakoja, kad kone didžiausia tėvų aistra — paukščių stebėjimas. Šis hobis esąs labai populiarus Japonijoje.
„Gal ir aš senatvėje tuo užsiimsiu, tada, kai nebejausiu tokio didelio troškimo keliauti“, — svarsto Ushi.
Senstanti tauta
Prakalbus apie senatvę, jis netrunka prabilti apie vieną didžiausių šiuolaikinės Japonijos problemų — gyventojų senėjimą: „Apie trečdalį japonų populiacijos sudaro senyvo amžiaus žmonės. Pripažįstu, jog valdžia nemažai prisideda prie jų gyvenimo sąlygų gerinimo, tačiau, manau, būtinos dar didesnės pastangos užtikrinti pagyvenusių žmonių gerovę.“ Prieš leisdamasis į šią kelionę, Japonijoje Uschi dirbo su neįgaliais ir senyvo amžiaus žmonėmis — tad patirties turi.
„Turiu pripažinti, jog keliaudamas jaučiu tėvynės ilgesį, nors niekados nepavadinčiau Japonijos svajonių šalimi, — sako keliautojas. — Japonai — itin įsitempę, nemokantys atsipalaiduoti darboholikai. Tą puikiai iliustruoja šis pavyzdys: nors Japonijoje darbuotojams suteikiama galimybė pasiimti atostogų, tavo viršininkas bus nepatenkintas ir net nustebęs, jei jų paprašysi. Kodėl? Tipiškas japonų tarnautojas taip apkrautas darbais, jog apie atostogas dažniausiai tik pasvajoja. Be to, Japonijoje ypač ryškus kontrastas tarp kartų — jaunesnieji šalies gyventojai nesidomi praeitimi, tradicijomis, siekia būti kiek galima panašesni į europiečius bei amerikiečius.“
Ushi sako, jog daugelis jaunuolių jaučia priklausomybę nuo kompiuterio, virtualaus bendravimo. Tai taip pat didina atotrūkį tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų kartos. „Tik nereikėtų manęs suprasti klaidingai — aš vis tiek gerbiu ir myliu savo šalį. Pastaruoju metu ypatingai susidomėjau japonų kalba, mat viena mano svajonių — tapti šios kalbos mokytoju.“
Savojo identiteto paieškos
Pabuvojęs tokiose šalyse kaip Gruzija, kur žmonės svetingi ir atsipalaidavę, Ushi sako pradedąs jaustis nejaukiai konservatyvių ir dažniausiai apie materialinius dalykus mąstančių japonų visuomenėje. „Manau, jog vyraujančios religijos — budizmo — įtaka šalyje gerokai sumažėjo. Susidaro įspūdis, jog tipiškas japonas — netikintis ir menkai apie religiją galvojantis žmogus.“
Paklaustas, kokį tikėjimą Ushi išpažįsta, jis atsako esąs musulmonas ir papasakoja savo atsivertimo į islamą istoriją: „Seniai žavėjausi šia religija ir ją išpažįstančių tautų kultūra, todėl dažnai užsukdavau į įvairias mečetes. Vieno tokio apsilankymo metu prie manęs priėjo dvasininkas ir nepiktai pasiteiravo, ką aš šiuose maldos namuose veikiu ir ar esu musulmonas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, jis pareiškė, jog šiandien pat galiu juo tapti. Gerai pagalvojęs, sutikau.“
Kalbėdamas apie dvasinius dalykus, Ushi pabrėžia, jog išpažįstama religija ar tautinė kultūra nėra pats svarbiausias dalykas. Anot jo, kone didžiausias menas — gebėjimas nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis.
KELIAUTOJAS: Prieš atsisveikinant su Ushi paklausiau, kur jis ketina keliauti. Atsakė, jog kurį laiką pakeliaus po Lietuvą, lietuviams negailėjo komplimentų — esą šilti ir malonūs. Paskui galbūt patrauks į Baltarusiją ir Saudo Arabiją.
Elžbietos URLAKYTĖS nuotr.