Naujausios
Profesorės Sibiro universitetai
Šiaulių universiteto profesorė Ona Danutė Klumbytė vargo mokyklą išėjo Sibire. Šiandien profesorė su ašaromis akyse šypsosi: lengviau buvo tremtį išgyventi nei dabar apie ją papasakoti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
„Už ką?“
Švėkšnoje (Šilutės rajonas) gimusi D. Klumbytė augo mokytojų inteligentų šeimoje. Prieš tremtį abu tėvai mokytojavo Kauno apskrities Vandžiogalos pradinėje mokykloje, tėvas dirbo šios mokyklos vedėju.
Šeimos idilė baigėsi 1941 metų birželio 14 dieną, kai su 50 kilogramų nešuliais buvo išvežti į Jonavos geležinkelio stotį. Prasidėjo tėvų bei trylikametės Danutės, vienuolikmečio brolio Vytuko ir beveik septynerių sesės Ramutės kelionė tremtin.
Tėvas nuo šeimos buvo atskirtas. Artimieji beveik metus nežinojo, gyvas ar ne. A. Klumbys 10 metų iškentėjo Rešiotų lageryje, dar 5 metus — tremtyje Šiaurėje. D. Klumbytė savo tėvo nematė 15 metų.
Kai 1956 metais su seseria važiavo su juo pasimatyti, akimis ieškojo didelio žmogaus — toks tėvas buvo likęs vaikystės prisiminimuose.
D. Klumbytė atsimena, kad tėvas visą gyvenimą klausė: „Už ką?“ Bet klausimas liko neatsakytas. O gyvenimas — suardytas.
Mama ragino juoktis
„Skurdą sunku įsivaizduoti“, — tremties kasdienybę Altajuje prisimena profesorė. Pavasarį rinkdavo supuvusias bulves ir kepdavo “lepioškas“, skynė dilgėles, raktažoles.
Mama, kaip darbininkė, gaudavo 500 gramų duonos, vaikai — po 100 gramų. Mama duoną padalindavo į tris dalis: dvi dalis sudėdavo į „terbą“ ir pakabindavo ant balkio, kur vaikai nepasiekdavo. Likusį trečdalį išdalindavo į keturias dalis. Neturėjo lėkštės, tik dvi dėžutes nuo konservų. Didžiausia laimė — mainais įsigytas ketaus puodas.
D. Klumbytė atsimena: baigiantis karui, „išrašė“ medaus. Indo neturėjo, tad išskaptavo moliūgą, įklojo varnalėšos lapų — kad medus neištekėtų. Skystą medų mama supylė į butelį ir paslėpė. Gardumyno paragaudavo, jei susirgdavo, arba gaudavo tėčio laišką.
Mama vestuvinį žiedą išmainė į kelis kilogramus druskos ir miltų. Išmoko iš miežių virti kavą, o iš avižų — kisielių.
Sibire mama vaikams išdainuodavo savo studijų Kėdainių mokytojų seminarijoje laikais išmoktas arijas. O kai į Bijską atvažiavo Rygos teatras gastrolių, mama slapta suorganizavo kelionę.
Mama jaunystėje buvo pažįstama su Vydūnu, statė jo misterijas. Sunkiomis akimirkomis ragindavo: „Vydūnas sakydavo: “Juokitės!“ arba užrašydavo ant popieriaus: “Vaikai, neliūdėkime, juokimės!“
Darbas užgrūdino
Profesorė dėkinga mamai, kuri darė viską, kad vaikai mokytųsi. „Kaip nors, vaikai, — padrąsindavo. — Kelią nueina tik tas, kas juo eina“. Ir ėjo. Pasibaigus karui, D. Klumbytė kibo į mokslus, nužingsniuodama ilgus kilometrus.
D. Klumbytė šypsosi: sunkios sąlygos jaunystėje užgrūdino, tad dabar nebaisios jokios krizės. Įsitikinusi: išliko šviesaus proto, nes visą gyvenimą plušėjo. O dirbti teko įvairiausius darbus: kasti duobes, rugius rišti, karves ganyti. Gyvenimas išmokė, kad nieko nėra amžino — baigiasi ir bėdos, ir džiaugsmai.
„Teko išgyventi tabu, draudimus, susidurti su nenoru registruoti ir draudimais dirbti. Bet jei pro vienas duris išvaro, pro kitas įeini“, — sako tremtyje 16 metų praleidusi profesorė.
Politinis atspalvis — net grindų spalvoje
Tremtyje D. Klumbytė baigė rusų kalbos ir literatūros studijas Bijsko mokytojų institute, vėliau — Barnaulo pedagoginio institutą. Verch-Obsko ir Smolensko vidurinėse mokyklose dėstė rusų literatūrą bei vokiečių kalbą. Su džiaugsmu prisimena po 20 metų ant Obės kranto vykusį susitikimą su buvusiais mokiniais.
Nelengva buvo grįžus iš tremties. 1956 metais su seseria atvyko į Lietuvą: apsiklausinėjo, ar bus galima kur įsidarbinti. „Negalima, nežinom“, — laukė nesvetingi atsakymai.
Galiausiai atėjo žinia, kad įdarbinimo klausimas bus sprendžiamas sugrįžus į Lietuvą. Su draugėmis parvažiavusios į Vilnių, nuskubėjo į Švietimo ministeriją.
Nors buvo paskirta dirbti į Dotnuvą, durys čia neatsivėrė: pabūgta buvusios tremtinės. Profesorė sako nusispjovusi ir atvažiavusi į Joniškį, kur mokytojavo nusipelnęs mokytojas direktorius Pranas Samulionis, tėvo bičiulis nuo Švėkšnos laikų.
Jau kitą rudenį jauna, kūrybinga mokytoja tapo Kriukų vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėja. Kilo triukšmas — politiškai nepatikima! Profesorė atsimena ir absurdiškas situacijas: jai pavaduojant direktorių, buvo dažomos mokyklos grindys. Atvažiavusiai partijos komiteto atstovei užkliuvo, kodėl dažoma tamsiais dažais. D. Klumbytės paaiškinimas, kad dažo tokiais dažais, kokius gavo, buvo išverstas savaip: „Koks gyvenimas tamsus, tokie ir dažai“.
Neaprėpiamo neaprėpsi
Nuo 1968 metų D. Klumbytė pradėjo dirbti Šiauliuose. Nuveikta daug darbų — parašyta apie 200 straipsnių, išleisti rusų literatūros mokykliniai vadovėliai, keletas monografijų. Prisiminimai suguldė knygose „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ ir “Atgyja ir nukirstos šaknys“.
„Žiūrėdama į jaunus žmones, kurie išgyvena, jei kas nepasiseka, sakau: per daug apžiojai. Neaprėpiamo neaprėpsi. Reikia turėti perspektyvą — globalinius ir mažesniuosius tikslus. Tik nesiblaškant galima kažko pasiekti gyvenime. Jei nepasisekė, nekeik viso pasaulio: žiūrėk, ką galima dar padaryti“, — gyvenimo išminties moko profesorė. Ir pabrėžia: labai svarbu iš smulkmenų neužauginti skausmo, bėdos ir neapykantos.
Pusbroliai — misionieriai Pietų Amerikoje
Nors profesorei teko išgyventi daug skaudžių momentų — tremtį, artimų žmonių mirtis, kraupią avariją Kroatijoje, ji nenusimena ir mano nugyvenusi gana laimingą gyvenimą.
„Sulaukiau tokio amžiaus ir man norisi gyventi. Sutvarkyti archyvus. Man niekada nebuvo liūdna gyventi. Niekada. Aš visada buvau užimta. Turtų nesukroviau. Bet to ir nesiekiau. Turėjau dvi brangenybes — tėvus“, — teigia profesorė, kaupianti medžiagą apie savo gimines.
O giminėje būta įdomių asmenybių. Mamos tėvas Matas Butkus Liepojoje buvo išrinktas į Dūmą nuo darbininkų. Dirbo staliumi laivuose. Grįžęs į gimtąją Labūnavą (Kėdainių rajonas), rūpinosi mokyklos steigimu. Už tai, kad mokytojui reikės mokėti, vietos ūkininkai išdaužė langus.
Įdomiai susiklostė Šiauliuose gyvenusių pusbrolių kunigų Justino ir Romano Klumbių likimai. Vienas kunigavo šv. Petro ir Povilo, kitas — šv. Jurgio bažnyčioje. Berniukai buvo gimę Amerikoje: mamai mirus džiova, šia liga sergantis tėvas parvežė vaikus į Lietuvą — į Klumbių šeimą.
Abu kunigai buvo baigę mokslus Italijoje, vyresnysis Justinas vertė Šventąjį Raštą, mokėjo graikų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų kalbas. Romanas mokėjo keturias kalbas, buvo aktyvus skautų judėjimo narys.
Šviesius kunigų planus sujaukė karas: broliai buvo nubloškė dirbti misionieriais į Pietų Ameriką, pas indėnus. Justinas Gvadelupėje pastatė bažnyčią.
Medžiagą apie pusbrolius kaupianti D. Klumbytė gailisi taip susiklosčiusio gabių žmonių gyvenimo: abu buvo parengti dirbti sielovados darbą su europiečiais, o teko atsidurti nepažįstamoje kultūroje.
PATARIMAS: Profesorė Danutė Klumbytė moko: tik nesiblaškant galima kažko pasiekti gyvenime.
KŪDIKYSTĖ: 1928-ieji — pirmieji profesorės Danutės Klumbytės gyvenimo metai.
ŠEIMA: „Mamytė, tėvelis, Vytukas, Danutė. Danutė bijo fotografuotis“, — toks įrašas ant Švėkšnoje darytos nuotraukos. D. Klumbytei tuomet buvo 2,5 metų.
MOKYTOJA: Rusų kalbos pamoka Sibire. Mokytoja — Danutė Klumbytė.
SUTIKIMAS: 1938 metais, Vandžiogaloje minint Lietuvos nepriklausomybės 20-etį, Danutė Klumbytė sveikinimo žodį skaitė Ministrui Pirmininkui, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, kunigui Vladui Mironui.
MOTOCIKLAS: Danutė Klumbytė su broliu įsitaisė ant įbrolio kunigo Romano Klumbio motociklo.
Jono TAMULIO nuotr. ir repr.