Profesija tapo didžiausiu gyvenimo pomėgiu

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Apo­li­na­ras Damb­raus­kas pa­si­tin­ka prie sa­vo na­mų var­te­lių. Prieš dau­ge­lį me­tų ar­čiau ba­sei­no ga­vę ap­leis­tą na­me­lį Damb­raus­kai jį pa­ver­tė jau­kiais na­mais.
Il­ga­me­tis Šiau­lių plau­ki­mo mo­kyk­los (da­bar cent­ro) "Del­fi­nas" tre­ne­ris Apo­li­na­ras Damb­raus­kas ne­se­niai at­šven­tė 90 me­tų ju­bi­lie­jų. Tre­ne­ris ir šian­dien ak­ty­viai do­mi­si šiau­lie­čių plau­ki­kų pa­sie­ki­mais, se­ka Lie­tu­vos ir pa­sau­lio plau­ki­mo nau­jie­nas. "Su spor­tu iki pat stu­di­jų ne­tu­rė­jau nie­ko bend­ro, o pa­skui jis man ta­po di­džiau­siu ho­biu. Nie­kas ne­bu­vo sun­ku, nes už­siė­miau mėgs­ta­ma veik­la", – sa­ko ju­bi­lia­tas.

Rei­kia ži­no­ti, ka­da baig­ti kar­je­rą

Sve­tai­nė­je va­zo­je te­be­žy­di ju­bi­lie­jaus pro­ga sve­čių su­neš­tos gė­lės. Ant sta­lo gu­li pluoš­te­lis laik­raš­čių. "Taip įpra­tęs, kad laik­raš­čius nuo­lat pa­skai­tau", – sa­ko ju­bi­lia­tas.

Be­si­kal­bė­da­mi apie gy­ve­ni­mą, plau­ki­mą, su il­ga­me­čiu tre­ne­riu neap­len­kia­me ir pa­sku­ti­nės nau­jie­nos – tai, kad Rū­ta Mei­lu­ty­tė bai­gia plau­ki­kės kar­je­rą.

A. Damb­raus­kas R. Mei­lu­ty­tę ly­gi­na su Li­na Ka­čiu­šy­te, plau­ki­mo krū­ti­ne pa­sau­lio re­kor­di­nin­ke (1978 m.), olim­pi­ne čem­pio­ne ir re­kor­di­nin­ke (1980 m.).

"L. Ka­čiu­šy­tės kar­je­ra bu­vo trum­pa. Atp­lau­kė sa­vo ir bai­gė. Ant bal­to žir­go iš­jo­jo. O R. Mei­lu­ty­tė ne­sus­to­jo. Rei­kia baig­ti lai­ku, nes pa­skui nie­kas ne­be­ver­ti­na", – sa­ko tre­ne­ris.

Pa­sak A. Damb­raus­ko, mū­sų "auk­si­nė žu­ve­lė" ta­po per tvir­ta plauk­ti.

Ki­tos to­kios žvaigž­dės, kaip bu­vo L. Ka­čiu­šy­tė, R. Mei­lu­ty­tė, vėl rei­kės il­gai lauk­ti.

"Lie­tu­va – ma­ža ša­lis, ne taip, kaip Ru­si­ja, kur ga­li at­si­rink­ti ge­riau­sius iš ke­lių de­šim­čių mi­li­jo­nų, pa­dir­bė­ti 10 me­tų ir ieš­ko­ti ki­to ta­len­to. O pas mus ir taip ma­žai žmo­nių, o dar ir iš tų pa­čių, pa­žiū­rė­kit, ka­riuo­me­nei pu­sė vai­ki­nų ne­tin­ka­mi dėl svei­ka­tos, kū­no kul­tū­ros pa­mo­ko­je tik pu­sė kla­sės dir­ba, ki­ti sė­di ant suo­lo, nes li­go­ti", – sa­ko A. Damb­raus­kas.

Ne­leng­va šiais lai­kais ir tre­ne­riams ug­dy­ti jau­nus ta­len­tus, ne­dau­ge­lis ap­sii­ma, o jau­ni­mui trūks­ta sti­mu­lo, taip pat ir fi­nan­si­nio.

Bu­vo to­kie lai­kai, kad rei­kė­jo rink­tis – ar­ba į ar­mi­ją, ar­ba į miš­ką. Nei ten, nei ten ne­si­no­rė­jo, te­ko ieš­ko­ti ki­tos išei­ties.

Iš mo­kyk­los suo­lo – į dar­bą

A. Damb­raus­kas gi­mė 1929 me­tais ge­gu­žės 16 die­ną Ma­niū­šių kai­me ne­to­li Ver­bū­nų, Šiau­lių ra­jo­ne. Jo tė­tis ga­vo 25 me­tus la­ge­rio, mi­rė ba­du to­li­ma­me Si­bi­ro ka­lė­ji­me. Mo­ti­na li­ko vie­na su tri­mis paaug­liais sū­nu­mis.

Kai tė­vą areš­ta­vo, Apo­li­na­ras išė­jo iš gim­na­zi­jos, pe­rė­jo į Šiau­lių suau­gu­sių­jų mo­kyk­lą ir pra­dė­jo dirb­ti ko­mu­na­li­nia­me ban­ke pa­ja­mų ka­sos kont­ro­lie­riu­mi. Ta­čiau dėl ko­res­pon­den­to, ku­rio neap­tar­na­vo per pie­tų per­trau­ką, nei­gia­mo at­si­lie­pi­mo laik­raš­ty­je pa­rei­gas te­ko pa­lik­ti. Ta­da ge­le­žin­ke­lie­čių mo­kyk­lo­je įsi­dar­bi­no pa­ja­mų ka­sos kont­ro­lie­riu­mi ir ka­si­nin­ku, o va­ka­rais mo­ky­da­vo­si. Suau­gu­sių­jų mo­kyk­lą bai­gė 1949 me­tais.

"Bu­vo to­kie lai­kai, kad rei­kė­jo rink­tis – ar­ba į ar­mi­ją, ar­ba į miš­ką. Nei ten, nei ten ne­si­no­rė­jo, te­ko ieš­ko­ti ki­tos išei­ties. Ban­džiau sto­ti į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, eg­za­mi­nus iš­si­lai­kiau. Man­da­tų ko­mi­si­jo­je sė­dė­jo toks ge­ne­ro­las, krū­ti­nė me­da­liais, or­di­nais nu­ka­bi­nė­ta, jis tik vie­no pa­klau­sė: "Kur ta­vo tė­vas?" At­siė­miau do­ku­men­tus ir išė­jau", – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

Pa­si­se­kė Kau­ne įsto­ti į Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą, te­rei­kė­jo che­mi­jos eg­za­mi­ną iš­si­lai­ky­ti. Taip pra­si­dė­jo spor­ti­nis A. Damb­raus­ko ke­lias, nors iki tol su spor­tu nie­ko bend­ro ne­tu­rė­jo.

Ket­ve­rius me­tus A. Damb­raus­kas stu­di­ja­vo ir dir­bo Kau­ne. Iš pra­džių net ba­sei­no ne­bu­vo, vė­liau pa­sta­tė 12,5 met­ro il­gio ba­sei­ną. "Tik at­si­spi­ri nuo kraš­to ir jau ki­tam ga­le", – pri­si­me­na trum­pu­tį ba­sei­ną, ku­ria­me te­ko tre­ni­ruo­tis.

Ke­lias į Šiau­lius – per Turk­mė­ni­ją

Ins­ti­tu­tą A. Damb­raus­kas bai­gė 1953 me­tais, o ga­vus dip­lo­mą vėl ki­lo grės­mė bū­ti paim­tam į ar­mi­ją, te­ko ieš­ko­ti išei­ties, kaip nuo jos iš­si­suk­ti.

"Vi­sa­są­jun­gi­nia­me kū­no kul­tū­ros ko­mi­te­te Mask­vo­je kaip tik dir­bo bu­vęs Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to di­rek­to­rius. Jis bu­vo sa­kęs: "Bū­sit Mask­vo­je, užei­kit". Mes ir užė­jo­me tri­se: aš, sli­di­nin­kas Liaug­mi­nas ir im­ty­ni­nin­kas Ka­va­liaus­kas. Pa­ra­šiau, kad dėl svei­ka­tos no­rė­čiau dirb­ti kur nors šil­ta­me kraš­te. Ga­vau nu­krei­pi­mą į Aš­cha­ba­dą, Turk­mė­ni­jos sos­ti­nę", – ne­ti­kė­tą gy­ve­ni­mo po­sū­kį į to­li­mą kraš­tą pri­si­me­na A. Damb­raus­kas.

Į Turk­mė­ni­jos mies­to Čar­džau pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą A. Damb­raus­kas at­vy­ko kar­tu su Ka­va­liaus­ku. Liaug­mi­nui, kaip sli­di­nin­kui, te­ko ieš­ko­tis ki­tos vie­tos, kur bū­tų kal­nų ir snie­go.

Ta­čiau grei­tai Ka­va­liaus­kui to­li­mas kraš­tas pa­bo­do ir jis grį­žo į Kau­ną, o A. Damb­raus­kas Turk­mė­ni­jo­je dir­bo ket­ve­rius me­tus, iš pra­džių dės­ty­to­ju, vė­liau – Fi­zi­nio la­vi­ni­mo ka­ted­ros ve­dė­ju. Da­ly­vau­da­vo ir leng­vo­sios at­le­ti­kos var­žy­bo­se. Pui­kiai mė­tė ie­tį, dis­ką, stū­mė ru­tu­lį.

Ga­liau­siai ir A. Damb­raus­ką pra­dė­jo ka­muo­ti na­mų il­ge­sys, pra­dė­jo dai­ry­tis dar­bo Lie­tu­vo­je. Kaip tik at­si­ra­do vie­ta Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, pa­ra­šė pra­šy­mą ir ga­vo tei­gia­mą at­sa­ky­mą. Turk­mė­nai nors ir ne­no­riai, bet šiau­lie­tį iš­lei­do. Šiau­liuo­se A. Damb­raus­kas pa­dir­bo vos mė­ne­sį, kai pa­si­tai­kė pui­ki pro­ga gau­ti vie­tą Le­ning­ra­do moks­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­te.

Ta­čiau ins­ti­tu­te ne­bu­vo plau­ki­mo, tik žie­mos spor­to ša­kos, tad te­ko ieš­ko­tis dar­bo ki­tur. Vie­tą ga­vo pa­čia­me pra­sčiau­sia­me Le­ning­ra­do ba­sei­ne.

"Van­duo ne­chlo­ruo­ja­mas, chlo­ro pa­pil­ta į grio­ve­lius pa­lei ba­sei­no kraš­tą. Pa­si­len­ki plau­ki­kui nu­ro­dy­mų duo­ti, nuo ga­rų akys aša­ro­ja. Sep­ty­ne­rius me­tus ten ati­dir­bau. Lie­tu­vo­je tuo me­tu dar nė vie­no plau­ki­mo spor­to meist­ro ne­bu­vo, o aš ten jau tris bu­vau pa­ruo­šęs. Kai lie­tu­viai su­ži­no­jo, pra­dė­jo kvies­tis į Vil­nių, pa­ža­dė­jo bu­tą pir­ma­me ket­vir­ty­je", – pa­sa­ko­ja A. Damb­raus­kas.

Taip 1964 me­tais plau­ki­mo tre­ne­ris grį­žo į Lie­tu­vą ir įsi­dar­bi­no spor­to drau­gi­jos "Žal­gi­ris" Vil­niaus ba­sei­ne tre­ne­riu.

"Aš­tuo­ni tre­ne­riai, ke­tu­ri ta­kai, 45 mi­nu­tes ba­sei­ne dir­bam, 45 mi­nu­tes – lau­ke, ta­da ki­ta gru­pė, ir to­kiu kon­ve­je­riu kiek­vie­ną die­ną. Tre­jus me­tus lau­kiau to pir­ma­me ket­vir­ty­je pa­ža­dė­ti bu­to. Tai spor­tin­kams rei­kia, tai dar kam nors", – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris apie Vil­niu­je pra­leis­tus me­tus.

Šiau­liuo­se 1967 me­tais bu­vo bai­gia­mas sta­ty­ti nau­jas ba­sei­nas ir A. Damb­raus­kas nie­kam nie­ko ne­sa­kęs pa­si­pra­šė dar­bo Šiau­liuo­se. Iš kar­to ga­vo ne tik dar­bą, bet ir dvie­jų kam­ba­rių bu­to rak­tus.

Plau­ki­mo meist­rų kal­vis

"Ba­sei­nas bu­vo ką tik pa­sta­ty­tas, su­da­ri­nė­jom są­ra­šus no­rin­čių­jų plauk­ti, o jų bu­vo daug. Mo­kėm žmo­nes plauk­ti. Pas­kui at­si­ra­do ir spor­ti­nin­kų, vi­sai ge­ras gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo", – pa­sa­ko­ja A. Damb­raus­kas.

Tre­ni­ruo­tės pra­si­dė­da­vo 6 va­lan­dą ry­to, tad tre­ne­riui tek­da­vo kel­tis 4 va­lan­dą. Kai at­si­ra­do ge­rų spor­ti­nin­kų, Šiau­liuo­se bu­vo įkur­ta olim­pi­nio re­zer­vo gru­pė. 10 me­tų A. Damb­raus­kas dir­bo be ato­sto­gų tarp Šiau­lių ir sto­vyk­lų po vi­są Ta­ry­bų Są­jun­gą. 21 die­ną – dar­bas ba­sei­ne Šiau­liuo­se, 21 die­ną – sto­vyk­lo­se.

Kai vie­na iš jo ge­riau­sių plau­ki­kių Vio­le­ta Pen­kaus­kai­tė 1977 me­tais bu­vo at­rink­ta da­ly­vau­ti Eu­ro­pos čem­pio­na­te Šve­di­jos mies­te Jen­šio­pin­ge, vyk­ti kar­tu į ke­lio­nę ruo­šė­si ir tre­ne­ris, ta­čiau Šiau­lių vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te iš­gir­do: "Ne­vark, vis tiek ta­vęs neiš­leis dėl tė­vo."

Be­je, V. Pen­kaus­kai­tė bu­vo pir­mo­ji lie­tu­vė, da­ly­va­vu­si Eu­ro­pos plau­ki­mo čem­pio­na­te.

"Neiš­lei­do ma­nęs net į Len­ki­ją. Dir­bau, va­ži­nė­jau po Ta­ry­bų Są­jun­gą, o kai Lie­tu­va ta­po ne­prik­lau­so­ma, ta­da ir pa­sau­lio pa­ma­čiau. Taip kad pre­ten­zi­jų nie­kam ne­tu­riu", – šyp­so­si tre­ne­ris.

Per 1967–2006 dar­bo "Del­fi­ne" me­tus A. Damb­raus­kas pa­ruo­šė 16 plau­ki­mo meist­rų, 25 kan­di­da­tus į plau­ki­mo meist­rus ir per 700 at­sky­ri­nin­kų. Jis yra da­bar­ti­nių "Del­fi­no" tre­ne­rių Ro­ber­to Šui­pio, Emos Vie­la­vi­čiū­tės, bu­vu­sio di­rek­to­riaus Va­le­ri­jaus Be­lo­vo tre­ne­ris.

Dau­giau kaip 20 me­tų kas­met "Del­fi­no" ba­sei­ne ren­gia­mos tarp­tau­ti­nės A. Damb­raus­ko tau­rės var­žy­bos, ku­rio­se nu­ga­lė­to­jams ir pri­zi­nin­kams ap­do­va­no­ji­mus tei­kia pa­ts il­ga­me­tis tre­ne­ris.

Prieš še­še­rius me­tus A. Damb­raus­kas ne­te­ko žmo­nos, su ku­ria užau­gi­no sū­nų, da­bar su šei­ma (žmo­na ir dviem duk­te­ri­mis) gy­ve­nan­tį Lon­do­ne.

Kom­pa­ni­ją bu­vu­siam tre­ne­riui pa­lai­ko dvi gu­vios ir sar­gios ka­ly­tės, gar­siai pra­ne­šan­čios, kad į na­mus atė­jo sve­čias. O jų A. Damb­raus­kas su­lau­kia, ap­lan­ko ir bu­vę auk­lė­ti­niai, iš­si­bars­tę po vi­są pa­sau­lį, ir ko­le­gos, drau­gai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.