Naujausios
***GYVENAU ŠIAULIUOSE
Jonas RUŠKUS:
„Pripažinimas — tai ne apdovanojimai...“
Buvęs šiaulietis profesorius Jonas RUŠKUS, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, 2006 metais buvo nominuotas geriausiu Šiaulių universiteto mokslininku. Profesorius prieš ketverius metus išvyko dirbti į Kauną, o Šiauliai neteko gero mokslininko ir ryškios asmenybės.
Su Šiaulių žeme — stiprus emocinis ryšys
Su trijų mokslo monografijų, publicistinių poleminių straipsnių autoriumi, per 60-ies straipsnių užsienio ir Lietuvos mokslo žurnaluose autoriumi ir bendraautoriumi, skaičiusiu paskaitas Prancūzijos, Portugalijos, Belgijos, Švedijos universitetuose kalbėjomės apie asmenybės poreikį keistis ir keisti, pripažinimą ir tai, kodėl žmonės išvažiuoja net iš ten, kur jie buvo pripažinti ir kur jiems puikiai sekėsi.
— Gimėte Kelmės rajone, keletą metų gyvenote Prancūzijoje, dirbote Šiaulių universitete, o prieš keletą metų Šiauliams pasakėte „sudie“. Ar dar jaučiate ryšį, nostalgiją miestui, kuriame prabėgo jūsų vaikystė?
— Iš tiesų, Šiaulių kraštas yra ta žemė, kuri man ypač brangi. Šaukėnai, Kelmė, Kurtuvėnai ir Bubiai, pagaliau Šiauliai, — tai tos vietovės, kurios man labai brangios, su jomis mane sieja stiprus emocinis ryšys.
Mano tėvai, gydytoja ir pedagogas, susipažino, vedė, dirbo Šaukėnuose, čia gimė mano sesuo, vėliau, šeimai persikėlus į Kelmę, gimiau aš. Dar vėliau tėvai atvyko dirbti į Šiaulius, tad užaugau Šiauliuose. Labai mėgau tiesiog būti Kurtuvėnų ir Bubių apylinkėse.
Prieš 20 metų, atsivėrus sienoms, vedamas noro pažinti pasaulį, ketveriems metams išvykau į Prancūziją. Teko laimė ketverius metus gyventi ir dirbti kartu su negalią turinčiais žmonėmis vieno didžiausių pasaulyje humanisto Žano Vanje įkurtoje bendruomenėje. Ten supratau, kiek daug ir nedidelis veiksmas, žmogiškumo pasireiškimas gali duoti visuomenei ir tau pačiam. Be to, tuo pačiu metu studijavau Compičgne universitete. Tai lėmė mano, kaip socialinio tyrėjo, profesinį apsisprendimą bei darbus.
Pribrendo pokyčiams
— Lietuva baigia išsivažinėti, o jūs sugrįžote. Tiesa, tai buvo gerokai anksčiau, kai emigracijos banga dar nebuvo tokia didelė. Kodėl nusprendėte kurti ateitį gimtinėje? Ar nekilo dvejonių dėl savo, kaip mokslininko, ateities?
— Apsispręsti grįžti į Šiaulius buvo nesunku, nes norėjome, kad Prancūzijoje gimusi dukra augtų Lietuvoje, turėtų senelius, be to, kvietė besikuriantis Šiaulių universitetas. Prisimenu, kaip profesoriai Vytautas Karvelis ir Jonas Ambrukaitis palaikė ir skatino mane siekti mokslininko karjeros, jiems — mano didžiulė pagarba.
Prisimenu, kaip tuo metu Šiaulių universiteto bendruomenė buvo atvira pokyčiams, naujoms idėjoms, kartu siekė akademinių ir pilietinių tikslų. Tai buvo nuostabus laikas, kai mus į priekį vedė idėjos, kūryba, universitete virė tikras akademinis gyvenimas, aktyviai dalyvavome sprendžiant ir miesto klausimus.
Vėliau laikai kiek pasikeitė, tapo gerokai pragmatiškesni ir konkurenciški. Be to, pajutau norą keistis ir keisti, vėl pažinti naujus žmones, patirti naujų iššūkių. Netrukus mane pakvietė Vytauto Didžiojo universitetas, o aš su džiaugsmu sutikau.
— Ar pritartumėte nuomonei, kad talentingi menininkai, mokslininkai Šiaulius linkę palikti?
— Manau, kad išvykimo ir parvykimo motyvai yra labai individualūs ir įvairūs. Šiauliai yra labai patogus miestas gyventi: čia vyko, vyksta, esu įsitikinęs, ir toliau vyks įdomiausi kūrybiniai projektai. Nereikia norėti grandiozinių įvykių, svarbūs įvykiai gali būti ir maži.
Menininkas ir mokslininkas gali kurti bet kur. Kita vertus, menininkai ir mokslininkai pagal savo prigimtį yra smalsūs, kūrybiški ir laisvi žmonės, jiems reikia erdvės, susitikimų, naujų veidų ir aplinkos, diskusijų, todėl ir jų migracija yra natūrali. Be to, jiems svarbus yra pripažinimas, nes jie yra kūrėjai.
Tam tikra migracija yra natūrali, bet jeigu išvažiuoja arba galvoja apie išvažiavimą dauguma, reiškia, kažkas yra negerai. Nes pripažinimas — tai ne apdovanojimai, tai tiesiog elementari pagarba, pastebėjimas, bendravimas, įvairovės pripažinimas ir laisvė. Ir jeigu aplinkoje klesti cinizmas, pavydas, intrigos, šmeižtas, tada nereikia tikėtis, kad laisvas ir kūrybingas žmogus leisis to valdomas ir veikiamas. Jis atsitrauks, išvyks ten, kur gali kurti.
Kiek svarbūs sau, tiek — ir pasauliui
— Kaip jums sekasi Kaune?
— Dirbu Vytauto Didžiojo universitete. Jame, vieninteliame Lietuvos universitete, suderintos ir puoselėjamos tautinės idėjos, istorija ir tarptautiškumas. Man tai atrodo ypač svarbus vertybinis universiteto pagrindas.
Šiaulių universitetas, man dirbant ir gyvenant Šiauliuose, buvo kitoks: jame virė kūrybinis gyvenimas, žmonės tikėjo regioninio ir miesto universiteto idėja. Ir dabar su malonumu vykstu į Šiaulių universitetą, čia dėstau socialinių tyrimų metodologijos, švietimo sociologijos dalykus. Šiauliuose yra mano tėvai ir sesuo, juos visada smagu aplankyti.
— Kuo šiandien save iš esmės pavadintumėte: kauniečiu, kelmiškiu, šiauliečiu, o gal pasaulio piliečiu?
— Esu lietuvis, gyvenęs užsienyje, moku kelias užsienio kalbas. Tai leidžia atsiverti pasauliui, suprasti kitokius žmones, pasaulio įvairovę, geriau įvertinti save, savo kilmę, tampti tolerantiškesniu. Man brangus mano gimtasis kraštas, bet svarbus ir kitoniškumas, skirtingos kultūrinės patirtys.
— Sakoma, jog kiekvienas miestas ir miestelis turi savo veidą. Kuo, jūsų akimis, kauniečiai skiriasi nuo šiauliečių: bendravimu, pilietiškumu, tolerancija, santykių kultūra, verslumu...? Ir apskritai, kokie Šiaulių ir Kauno pliusai bei minusai?
— Taip, kiekvienas miestas turi savo istoriją, kultūrą, ir, žinoma, ateities projekciją. Manau, ši yra labai svarbi: kokiais mes save matome, kokią savo, kaip kultūrinės bendruomenės, viziją turime. Nuo to, kaip sugebame aptarti, išgirsti vieni kitus, kartu įsisąmoninti savo tapatumą, istoriją, savo misiją, priklauso ir mūsų ateitis.
Kitas dalykas: akivaizdu, kad visai Lietuvai reikia idėjos — vardan ko čia gyventi.
Šiauliai, kaip ir Kaunas, yra labai savitas miestas — tiesiogiai susijęs su valstybingumu, čia glūdi moderniosios Lietuvos ištakos, gyveno istorinių asmenybių, buvo priimami istoriniai sprendimai. Čia stipri džiazo kultūra, taip pat akademiškumas. Šiandien Kaunas toliau ieško savo veido. O kuo saviti Šiauliai? Tą turi pasakyti patys šiauliečiai, įvardyti visų pirma ne tiktai sau, bet ir Lietuvai bei pasauliui.
Kalbėjosi Sigita STONKIENĖ
VERTYBĖS: Buvęs šiaulietis profesorius Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas: „Man brangus mano gimtasis kraštas, bet svarbus ir kitoniškumas, skirtingos kultūrinės patirtys.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.