Prie Kūčių stalo – su šaukštu

Prie Kūčių stalo – su šaukštu

Prie Kū­čių sta­lo – su šaukš­tu

Ar ži­no­jo­te, kad se­no­vės lie­tu­viai Kū­čių va­ka­rie­nę val­gy­da­vo tik su šaukš­tu, ku­rio vi­są va­ka­rą ne­pa­leis­da­vo iš ran­kų, o mer­gi­nos pa­tin­kan­tiems vai­ki­nams do­va­no­da­vo rie­šu­tų? Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro an­samb­lio „Si­dab­ri­nė gi­ja“ va­do­vė Vi­ta Tau­čie­nė-Rez­gie­nė sa­ko, kad nie­kas prie Kū­čių sta­lo ne­vyk­da­vo šiaip sau, vis­kas tu­rė­jo pra­smę ir reikš­mę, net kiek­vie­nas val­gis.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Sie­los ir kū­no šva­ra

Pas­kai­tą apie Kū­čių tra­di­ci­jas V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė šią sa­vai­tę skai­tė Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus bū­si­mie­siems so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jams.

Sa­lė­je, ku­rio­je vy­ko pa­skai­ta, bu­vo pa­deng­tas Kū­čių sta­las, su ke­le­tu tra­di­ci­nių val­gių: ka­lė­dai­čiais, kū­čiu­kais, obuo­liais, rie­šu­tais. Virš sta­lo su­ko­si di­džiu­lis šiau­di­nis so­das. V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė sa­ko, kad se­no­vės lie­tu­vio tro­bo­je vi­sa­da virš sta­lo ka­bė­jo so­das, kaip har­mo­ni­jos, lai­mės sim­bo­lis.

Pa­si­tik­ti Ka­lė­das la­bai svar­bu šva­riems – tiek vi­du­mi, tiek išo­re. Vi­sa­da bū­da­vo pra­de­da­ma nuo vi­di­nio šva­ri­ni­mo­si: pri­si­pa­ži­ni­mo (vi­sų pir­ma sau), at­si­pra­šy­mo ir at­lei­di­mo. Pa­sak V. Tau­čie­nės-Rez­gie­nės, tai vie­nas sun­kiau­sių da­ly­kų lie­tu­viams bu­vo ir ta­da, ir da­bar. Iš­pa­žin­ties priei­ti bu­vo svar­bu, bet dar svar­biau bu­vo tie­siai at­si­pra­šy­ti to, ku­riam pra­si­kal­tai, taip pat ir at­leis­ti tam, ant ku­rio py­kai.

Kū­čių die­ną vi­sa šei­ma ei­da­vo praus­tis. Tai vie­nin­te­lė die­na per me­tus, kai mo­te­ris ga­lė­da­vo va­no­ti, nu­praus­ti vy­rą (pa­pras­tai vy­rai ir mo­te­rys su vai­kais mau­dy­da­vo­si at­ski­rai). Prau­sia­ma­si bu­vo ne tik dėl to, kad šva­rūs at­si­sės­tų prie sta­lo, bet tam, kad ki­tais me­tais vi­si svei­ki bū­tų.

Mo­te­riai tą die­ną bū­da­vo daug dar­bo. Rei­kė­da­vo ne tik iš­praus­ti vi­są šei­mą, šva­riai ap­reng­ti, bet ir la­bai šva­riai, kruopš­čiai iš­kuop­ti na­mus, pri­ruoš­ti val­gių ir Kū­čioms, ir Ka­lė­doms.

Ne­pa­dė­da­vo šaukš­to

Ant Kū­čių sta­lo tu­rė­jo bū­ti dvy­li­ka pa­tie­ka­lų. Duo­na, rie­šu­tai, obuo­liai, ki­sie­lius, ka­lė­dai­čiai ir­gi bu­vo lai­ko­mi pa­tie­ka­lais. Val­giai – tik pa­sni­nko: be mė­sos, gy­vu­li­nių rie­ba­lų, pie­no pro­duk­tų, kiau­ši­nių.

V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė sa­ko, kad da­bar ant kai ku­rių lie­tu­vių sta­lo ga­li­ma vis­ko iš­vys­ti: ir bal­tos miš­rai­nės su kiau­ši­niais bei ma­jo­ne­zu (jo su­dė­ty­je taip pat yra kiau­ši­nių), ir ke­pi­nių su kiau­ši­niais, ir žu­vies su grie­ti­nė­lės pa­da­žu.

„Sa­ko, kad ki­taip ne­ska­nu. Ska­nu! Rei­kia tik šei­mi­nin­kės iš­mo­nės“, – įsi­ti­ki­nu­si mu­zi­kos mo­ky­to­ja.

Prie sta­lo šei­ma su­sės­da­vo dan­gu­je įsi­žie­bus Va­ka­rei žvaigž­dei. Ga­le sta­lo at­si­sės­da­vo vy­riau­sias šei­mos vy­ras (tė­vas, se­ne­lis). Vi­si at­si­sto­da­vo, su­kal­bė­da­vo po­te­rius, per­si­žeg­no­da­vo ir vie­nas ki­tam lin­kė­da­vo ge­rų me­tų.

Vie­nuo­se re­gio­nuo­se ap­link sta­lą bū­da­vo siun­čia­ma už­deg­ta žva­kė. Per­duo­da­mas žva­kę gre­ta esan­čiam tu­rė­jai ko nors pa­lin­kė­ti. Žva­kė bu­vo siun­čia­ma pa­sau­liui (pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę). Ki­tuo­se re­gio­nuo­se vie­toj žva­kės ap­link sta­lą siųs­da­vo puo­de­lį su šal­ti­nio van­de­niu: pa­lin­ki, gurkš­te­li van­dens ir per­duo­di ki­tam.

Tik po šios apei­gos lau­žy­da­vo ka­lė­dai­tį. Ant­ras val­gis, ku­rio at­si­kąs­da­vo – juo­dos duo­nos ga­ba­lė­lis, po to val­gy­da­vo kū­čią – pa­tie­ka­lą iš ja­vų (kvie­čių, mie­žių, ru­gių ar ki­tų grū­dų), su­mai­šy­tų su me­du­mi sal­din­tu van­de­niu.

Tą va­ka­rą vi­si so­čiai pri­si­val­gy­da­vo, mat die­ną bu­vo ga­li­ma val­gy­ti tik šu­tin­tų žir­nių, to­dėl bū­da­vo išal­kę.

Vi­sus pa­tie­ka­lus val­gy­da­vo tik šaukš­tu ir jo ne­pa­leis­da­vo iš ran­kų, kol ne­baig­da­vo va­ka­rie­nės (kad ki­tais me­tais „ne­pa­dė­tų šaukš­to“, tai yra ne­nu­mir­tų). O pa­val­gę su šaukš­tu ran­ko­je dar tris kar­tus apei­da­vo ap­link sta­lą, kad pil­vas ge­rai virš­kin­tų.

„Mums ne­bū­ti­na val­gy­ti su šaukš­tu, bet se­no­vė­je bu­vo taip. Šian­dien tur­būt ne­mo­kė­tu­me žu­vies ar ki­tų val­gių val­gy­ti su šaukš­tu“, – sa­ko et­nog­ra­fė.

Po va­ka­rie­nės vai­kai pa­dė­ko­da­vo tė­vams, pir­miau­sia pa­bu­čiuo­da­vo ma­mą, pa­skui – tė­vą.

Val­gių reikš­mės

V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė sa­ko, kad lie­tu­viai be rei­ka­lo ir be pra­smės nie­ko ne­da­rė, taip ir val­gius ant sta­lo dė­jo su tam tik­ru tiks­lu.

Pa­vyz­džiui, me­dus sim­bo­li­za­vo svei­ka­tą, švie­są, sau­lė­tus me­tus, žir­niai ir pu­pos – der­lių ir kad ki­tais me­tais ne­bū­tų aša­rų.

Ti­kė­ta, kad laz­dy­nų rie­šu­tai pa­de­da už­megz­ti mei­lę, sim­bo­li­zuo­ja vie­ny­bę, to­dėl mer­gi­nos šven­čių pro­ga rie­šu­tų do­va­no­da­vo pa­ti­ku­siems vai­ki­nams.

Obuo­liai sim­bo­li­za­vo Ado­mo ir Ie­vos nuo­dė­mę, ge­rus vy­ro ir mo­ters san­ty­kius.

„Vy­ras su žmo­na tu­rė­jo obuo­lį be pei­lio, ran­ko­mis, per­skel­ti pu­siau ir su­val­gy­ti sa­vo pu­se­lę nie­ko neiš­mes­da­mi“, – sa­ko V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė. Šios gra­žios tra­di­ci­jos ji lai­ko­si ir sa­vo šei­mo­je.

Ki­tuo­se re­gio­nuo­se bu­vo tra­di­ci­ja obuo­lį pa­da­lin­ti (ga­li­ma pjaus­ty­ti pei­liu) į tiek da­lių, kiek šei­mo­je yra na­rių, kad kiek­vie­nam bū­tų po skil­te­lę. Ti­kė­ta, kad tai šei­mai pa­dės bū­ti vie­nin­gai.

Se­no­vės lie­tu­viai ti­kė­jo, kad span­guo­lės ir jų ki­sie­lius pa­dės ki­tais me­tais iš­lik­ti ne­pa­žei­džia­miems, pa­dės ap­si­sau­go­ti nuo ma­žų ir di­de­lių prie­šų.

Kū­čiu­kai sim­bo­li­za­vo pa­sku­ti­nę va­ka­rie­nę, tai tar­si ma­ži duo­nos ke­pa­liu­kai.

Vi­sa­da ant lie­tu­vių Kū­čių sta­lo bū­da­vo kvie­čių – kad ki­ti me­tai der­lin­gi bū­tų, kad ne­trūk­tų šei­mai mais­to.

Sil­kė, ki­ta žu­vis ant lie­tu­vių Kū­čių sta­lo at­si­ra­do daug vė­liau.

Bur­tai

Po va­ka­rie­nės pra­si­dė­da­vo sma­gio­ji da­lis – bur­tai. Pir­miau­sia iš po stal­tie­sės trauk­da­vo šiau­dą. Jei­gu jis il­gas, sto­ras, tai ir gy­ve­ni­mas bus il­gas, svei­kas.

Tė­vas ant sta­lo pa­ber­da­vo sau­ją grū­dų ir vi­si skai­čiuo­da­vo, ar po­ri­nis grū­dų skai­čius, ar ne. Jei po­ri­nis, me­tai bus ge­ri, der­lin­gi.

Mer­gi­noms la­biau­siai rū­pė­jo ar tais me­tais iš­te­kės. Tam bu­vo net ke­le­tas bur­tų. Im­da­vo sau­ją kū­čiu­kų (de­ši­ne ran­ka) ir skai­čiuo­da­vo, ar ly­gi­nis skai­čius. Jei taip – iš­te­kės.

Ki­tas bur­tas – nu­si­su­kus nu­ga­ra į du­ris per pe­tį mes­ti sa­vo ba­tą. Jei­gu ba­to no­sis žiū­ri tie­siai į du­ris, mer­gi­na iš­te­kės.

Bur­da­vo­si ir lau­ke, ap­glėb­da­vo tvo­ros sta­ti­nius ir skai­čiuo­da­vo, ar ly­gi­nis skai­čius. Taip pat klau­sy­da­vo­si iš ku­rios pu­sės šuo su­los – iš ten su­lauks pirš­lių.

Kar­tais pa­na­šius bur­tus iš­ban­dy­da­vo ir vai­ki­nai. Tik ba­tą mes­da­vo ne link du­rų, o per na­mo sto­gą. Jei­gu ba­to no­sis žiū­rė­da­vo į na­mus, tais me­tais dar ne­ves.

Jei­gu šei­mo­je bu­vo ke­lios mer­gi­nos, ku­rioms lai­kas te­kė­ti, jos pa­siim­da­vo po kū­čiu­ką ir pa­šauk­da­vo šu­nį. Ku­rios kū­čiu­ką šuo pir­ma suės­da­vo, ta pir­ma ir iš­te­kės.

Iš nau­jes­nių bur­tų – ant la­pe­lių su­ra­šy­ti var­dus (mer­gi­noms – vy­riš­kus, vai­ki­nams – mo­te­riš­kus) su­lanks­ty­ti ir pa­si­dė­ti po pa­gal­ve Kū­čių va­ka­rą, o ry­te vos pra­bu­dus trauk­ti vie­ną la­pe­lį. Koks var­das iš­kris, toks ir bus ant­ro­sios pu­sės var­das.Vie­ną bur­tą da­ry­da­vo vi­sa šei­ma.

Po sep­ty­niais vie­no­dais puo­de­liais pa­vož­da­vo pi­ni­gą, ro­ži­nį, duo­nos ga­ba­lė­lį, že­mės grums­te­lį, žie­dą, ža­lu­my­no ša­ke­lę, kū­di­kio čiulp­tu­ką. Žie­das reiš­kia ve­dy­bas, ža­lu­my­nas – bū­si lais­vas ir svei­kas vi­sus me­tus, pi­ni­gas reiš­kia tur­tą, pel­ną, ro­ži­nis – li­gas, var­gus, rū­pes­čius, duo­na – bus ge­ri, so­tūs me­tai, kū­di­kio čiulp­tu­kas reiš­kė ne­pla­nuo­tą nėš­tu­mą (šis bur­tas bu­vo blo­gas ženk­las ne­te­kė­ju­sioms mer­gi­noms), že­mės grums­te­lis reiš­kė mir­tį. Šio bur­to, pa­sak V. Tau­čie­nės-Rez­gie­nės, dau­ge­lis bi­jo­da­vo, dėl to že­mės ne vi­sa­da dė­da­vo.

Dar vie­nas bur­tas – pa­si­ruoš­ti ne­di­de­lių me­džio ga­ba­lė­lių, į ku­riuos kiek­vie­nas „iš­kal­ba“ vi­sus sa­vo rū­pes­čius, ne­gan­das, li­gas ir su­me­ta į pra­stą me­ta­li­nį du­be­nį. Kai vi­si su­me­ta, me­džio ga­ba­liu­kai su­de­gi­na­mi.

Pap­ro­čiai ke­liau­ja iš kar­tos į kar­tą

„Tai yra se­no­sios tra­di­ci­jos. Įdo­mu pa­gal jas pa­si­žais­ti, pa­bū­ti, nes da­bar jau kar­tais ne­be­mo­ka­me žais­ti, kiek­vie­nas į sa­vo te­le­fo­ną prie sta­lo žiū­ri­me. Juk ne­sun­ku kar­tą per me­tus pa­si­da­ry­ti šven­tiš­ką sta­lą, ir sa­vo se­ne­lių, tė­vų tra­di­ci­jas per­duo­ti sa­vo vai­kams, anū­kams“, – sa­kė pra­ne­šė­ja.

V. Tau­čie­nė-Rez­gie­nė šei­mo­je lai­ko­si Kū­čių tra­di­ci­jų, jas pe­rė­mė iš sa­vo tė­vų. Kai su­kū­rė sa­vo šei­mą, pa­ti pra­dė­jo ruoš­ti Kū­čių va­ka­rie­nę. Džiau­gia­si, kad tra­di­ci­jas tę­sia ir jos duk­ros. Vie­nos duk­ros vy­ras yra po­rtu­ga­las, jį ypač ža­vi lie­tu­viš­kos Kū­čių tra­di­ci­jos, nes Por­tu­ga­li­jo­je šven­čia­mos tik Ka­lė­dos.

„Vy­ras su žmo­na tu­rė­jo obuo­lį be pei­lio, ran­ko­mis, per­skel­ti pu­siau ir su­val­gy­ti sa­vo pu­se­lę nie­ko neiš­mes­da­mi.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po Kū­čių sta­lo stal­tie­se de­da­ma šiau­dų.

Virš sta­lo se­no­vės lie­tu­vio tro­bo­je vi­sa­da su­kda­vo­si so­das.

Kū­čiu­kai sim­bo­li­zuo­ja pa­sku­ti­nę va­ka­rie­nę. Jie tar­si ma­ži duo­nos ke­pa­liu­kai.

Per Kū­čias vy­ras ir žmo­na lauž­da­vo per pu­sę obuo­lį ir val­gy­da­vo – kad šei­mo­je bū­tų san­tar­vė.

Ant Kū­čio sta­lo de­da­mas ir kry­že­lis.

Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro an­samb­lio „Si­dab­ri­nė gi­ja“ va­do­vė, mu­zi­kos mo­ky­to­ja Vi­ta Tau­čie­nė-Rez­gie­nė ne tik do­mi­si Kū­čių pa­pro­čiais, bet ir sa­vo šei­mo­je jų lai­ko­si.