Naujausios
Spontaniška idėja
Aivara pilsto arbatą iš mamos sukurto arbatinuko. Neabejoja: arbata ar kava skaniausia geriama iš rankų darbo puodelių.
Lentynose nuo žemės iki lubų išrikiuoti keramikos dirbiniai – puodeliai, vazos, sviestinės, cukrinės, saldaininės... Nuo viršutinės lentynos į jaukią erdvę žvelgia angelai, jų laikas – Kalėdos.
Apie kiekvieną dirbinį mama su dukra gali papasakoti atskirą istoriją. D. Stanišauskienė – kaip keramikos gaminys gimė, Aivara – kaip jis pateikiamas pirkėjui.
Mamos dienos užimtos kūryba keramikos dirbtuvėse, dukters – elektroninėje svetainėje. Aivara tvarko užsakymus, klientams išsiunčia gaminius, fotografuoja, suteikia vardus – taip Provanso stiliumi dvelkiantis arbatinukas-kavinukas tampa „Fleur de Lis“, puodelis – „Paris“ ar „Madmuazelė“, o saldaininė – „Provansas“.
„La Veranda“ atsirado neplanuojant – 2019 metais Aivara su šeima grįžo namo, į Šiaulius, po ilgų emigracijos metų Anglijoje.
„Pradėjau ieškoti veiklos, darbo, ką darysime. Esu fotografė, fotografuodavau vestuves, naujagimių fotosesijas. Subrendau kitai krypčiai. Taip išėjo – norėjau daryti kažką kito.“
D. Stanišauskienei keramika jau keturis dešimtmečius – ir specialybė, ir mylimas darbas. Dirbiniais prekiaudavo mugėse, kitose parduotuvėse, tad pasvarstė, kodėl nepabandžius įkurti šeimos verslą?
Taip ir gimė „La Veranda“ – labai spontaniškai, be verslo planų ir tikslų.
Pavadinimą padėjo sugalvoti artima siela – pusseserė. Aivara iš pradžių siūlė pavadinti tiesiog „Veranda“. Netiko. „Gal „Balta veranda“?“ Bet lietuviškų prekių ženklų su žodžiu „balta“ labai daug. O gal kokia... „La Veranda?“ Labai gerai skamba! Tiko ir liko.
„Nėrėme į gilųjį baseino galą ir sakome, arba išnersime, arba neišnersime“, – verslo pradžią prisimena Aivara.
Daug neinvestavo: patalpas parduotuvei Dvaro gatvėje išsinuomavo metams. Sulaukdavo nemažai pirkėjų ir gerų atsiliepimų, klientai specialiai atvažiuodavo ir iš kitų miestų. Parduotuvėje organizuodavo keramikos pamokėles.
Prasidėjus pandemijai, sako Aivara, vartotojų įpročiai pasikeitė – dėmesys nukrypo į internetinę prekybą. Tad antrais gyvavimo metais „La Veranda“ irgi atidarė internetinę svetainę.
„Mamos darbas yra pilnas etatas, mano darbas irgi yra pilnas etatas, – sako dukra. – Parduotuvėje žmonės išsakydavo, ko labiau nori, rinkosi tai, ką savo akimis mato. Kai atidarėme svetainę, nežinojome, veiks, neveiks, pirks, nepirks, kaip prekę siųsti? Atsimenu pirmąjį siuntinį, jį galėjai mesti į sieną, nieko nebūtų atsitikę, viską taip buvau supakavusi!“ Dabar ši procedūra Aivarai tapo įprasta, kasdien iškeliauja 4–5 siuntiniai.
Iki šiol fotografė truputį jaudinasi ir klausia žmonių, ar matę nuotraukas svetainėje ir pamatę gyvai, nenusivylė. „Gyvai dar gražiau!“ – nudžiugina atsakymas.
Kai iš Dvaro gatvės persikraustė į A. J. Greimo gatvę, galvojo, kad veiklą paliks tik internetinėje prekyboje. Bet persigalvojo, nes žmonės nori prekę ir gyvai pamatyti. Tad per vasarą buvusį ūkinį pastatą pavertė originalia ir jaukia erdve.
„Pasimatuokite“, – visuomet paragina Aivara pirkėjus, kviesdama patyrinėti, pakilnoti, įsitikinti, kad puodelis ar kitas gaminys ne tik patinka, bet ir tinka.
Gebėjimą į klientus žiūrėti lanksčiai, aptarnavimo kultūrą Aivara sako parsivežusi iš Anglijos. Jei pirkėjui kažkas nepatiko, ragina būtinai informuoti, nelikti nepatenkintais, nes sprendimą visada galima rasti.
„Labai svarbu, kad tai – vietinė produkcija, vietiškiau nebūna, Šiauliuose gimęs, šiaulietiškas daiktas,“ – taip mamos kūrybą pristato dukra.
Tikras šeimos verslas
Aivara iš Anglijos į Šiaulius grįžo dėl šeimos: „Vaikai augo ten, o vaikai auga labai greit – žiūri, kad jau jie nebe maži, o auga ten kaip anglai. Ilgėjomės lietuviško identiteto, bet labiausia šeimos, norėjome, kad vaikai augtų su seneliais, kad labiau pažintų lietuvišką kultūrą. Kol kas nesigailime. Kartais mamai sakau, kad šiuo momentu nei įsivaizduoju savęs, nei norėčiau kur kitur būti.“
O kodėl prieš keliolika metų išvažiavo iš Lietuvos? „Spontaniškai! – juokiasi Aivara. – Vyras važiavo, tai ir aš važiuoju! Taip gavosi, kad be jokios priežasties – laimės ieškoti.“ Pasirodo, kad laimė laukė namie.
„Buvo labai liūdna ir ilgu, kai vaikai išvažiavo, – prisimena ponia Dalia. – Neliko tėvelių, viena dukra Norvegijoje, kita Anglijoje, liko tik trečia dukra. Kai grįžo vaikai, vėl užsipildė viskas, nieko nebetrūko. Bendros šventės, bendras verslas – labai smagu!“
Aivara įsitikino: visada buvo ir bus šnekėtojų: nieko tau neišeis, ką čia pradedi, kas čia pirks. Panašiai buvo ir su „La Veranda“.
„Mama – šimtaprocentinė optimistė, aš gal labiau realistė. Pradėjau galvoti, juk gali būti, kad neišeis. Bet kas bus blogiausia? Gailėsiesi, kad nepabandei?“ – svarsto dukra.
„Ir va, susikūrėme darbo vietas ir viskas pavyko,“ – apibendrina mama.
Aivara vardija privalumus: dirba mylimą darbą, gyvena Lietuvoje su tėvais, jaučiuosi laiminga. Ir pasidžiaugia, kad šalia yra dar vienas „nepataisomas optimistas“ – vyras, kuris drąsino nuo pat pradžių ir neabejojo sėkme.
„Jeigu ne tie mūsų vyrai! Ir tėtis kiek padeda – su krosnimi ir gaminiais, ir su viskuo! Vyras irgi į paštomatus laksto, jei aš nespėju. Tikras šeimos verslas!“ – užtvirtina Aivara.
Sėkmę atnešė drugeliai
Ponia Dalia keramiką pamėgo nuo mažens – užteko kartą pamatyti, kaip lipdomas molis, ir viskas – prilipo, nieko kito nebenorėjo.
Stoti kartu į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą po 8 klasių pasiūlė draugė. Ponia Dalia prisimena: tėveliai tuo metu buvo išvykę į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – red. past.), pati susitvarkė dokumentus ir pranešė savo sprendimą. Nors konkursas buvo didelis, įstojo. Baigusi keramikos mokslus, liko Kaune, ištekėjo, bet vėl sugrįžo į Šiaulius.
„Traukia namai, tėveliai buvo fantastiniai žmonės“, – švelniai susigraudina.
Keramikos verslą pradėjo nuo... drugelių. Pirmąkart į Kaziuko mugę nuvyko gal 1983 metais. Drugeliai, segami į atlapą, sulaukė neįtikėtino populiarumo.
„Pirmoji mugė buvo kažkoks kosmosas! – juokiasi prisiminusi. – Žmonių pilna, meta pinigus ir šaukia: „Mesk drugelį!“ Mano pirmieji gaminiai buvo papuošalai – karoliai, sagės, auskarai, jie žmonėms labai patiko. Juk buvo ir toks laikas, kai nieko nebuvo, ką duodi, viskas tinka.“
Paskui dirbiniai išsirutuliojo į buitinę keramiką – puodelius, dubenėlius.
„Nebespėjau gaminti“, – prisimena. Tuomet padėti pasisiūlė mama. Išmoko. Galiausiai įsijungė visi: ne tik mama, bet ir tėtis bei vyras.
Keramikė skaičiuoja bene penkis gaminių etapus, pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius itin populiarūs buvo suvenyrai, angeliukai. Dabar daugiausia kuria balto molio puodelius.
„Mama kruopštukė“, – apie D. Stanišauskienės stilių sako dukra.
Keramikė patvirtina: galbūt kantrybės kartais pritrūksta, bet dirbant su moliu jos visada užtenka.
„Man patinka, kad truputį saldžiau būtų, su gėlytėmis, ant kojelių. Patinka glazūruota apačia“, – pakelia puodelį.
Tebegamina ir suvenyrų. Legendinėmis vadina kates, jos ypač mėgstamos. „Pastatai katę ant stalo ir viskas, interjeras išspręstas“, – prisimena atsiliepimą. Kartą vienoje šventėje sulaukė klausimo, kodėl šunų nekuria? Kelis nulipdė, bet susidomėjimo nebuvo – visiems reikia kačių!
Žiesti ir lipdyti
Ponia Dalia atlaidžiai šypsosi: nė viena jos atžala nepaveldėjo pomėgio keramikai.
„Aš neturiu kantrybės, man neišeina, – juokdamasi pasiteisina dukra. – Lankiau dailės mokyklą: keramika, skulptūra buvo. Kažką darai – nesigauna!“
„Tik ne prie molio, mamukai“, – dukros prašymą prisimena mama. Ir pasidžiaugia – į keramiką linkusi anūkė. O Aivara yra puiki idėjų generatorė – jos dėka mama ėmė gaminti vazas.
Dabar Aivara turi naują sumanymą – lietuviškos, kaimiškos indų linijos. Jau įsivaizduoja, kokia būtų fotosesija. Tik mama kol kas neskuba, nes stilius keistųsi iš esmės, reikia sumanymą „per save perleisti“, kad būtų savas daiktas.
Pačiai kūrėjai labai patinka vonios kambario gaminiai – muilinės, indeliai šepetukams, papuošalams, stovai muiliukams, dušo želei. Nepatinka gaminti didelius gaminius. Kas kita – viskas, kas maža.
„Kartais susitinku kurso drauges, sako, tu tokius mažus darbus darai! Sakau, man jie tokie mieli, man taip gera. O bliūdas man net nelimpa!“
D. Stanišauskienė prisimena: kai mokėsi technikume, krosnis reikėdavo su malkomis kūrenti, o dabar technologijos ištobulintos, tad rezultatu nusivilia retai.
Vieni jos puodeliai žiesti, kiti lipdyti.
„Kai pradėjome lipdyti puodelius, mano vyras sakė: „Nedarykite tokių kreivų!“ O aš sakau, jie dar „fainesni“, kai truputį kreivi, kai į vieną ar kitą pusę pasvirę.“
Ponia Dalia džiaugiasi balto molio savybe – išlaikomais labai gražiais spalvų deriniais. Išglazūravus rudą molį, spalvos dviem ar trimis tonais suduslėja, o ant balto nekinta – suskamba.
Dabar „ant bangos“ – pastelinės spalvos, neutralūs tonai. Nors yra norinčių žaismingų akcentų – skanių ryškių uogų.
Aplikacijos ant gaminių, sako keramikė, natūraliai „prilimpa“. Pirmasis puodelis buvo su rožytėmis. Paskui kažkas iš draugų užsimanė karūnos. Paskui atsirado kiti dekorai – levandos, paukšteliai, lapės, bitės.
Žentui prireikė puodelio espreso kavai – lentynos pasipildė nedidukais puodeliais. Atneša idėjų ir pirkėjai – taip gimė serija su raidėmis.
Skųstis neįdomu
„Džiaugiuosi savo verslu, iš jo galima gyventi, papildomo darbo nereikia. Esi pats sau šeimininkas. Nori, dirbi nuo ryto iki vakaro nesustodama, nori išvažiuoji atostogauti“, – sako D. Stanišauskienė.
„Sakydavau, kad nenoriu dirbti nuo 8 iki 5 valandos, tai dirbu dabar 24 valandas“, – juokiasi dukra.
Aivarai su mama dirbti lengva, tik kartais reikia susitaikyti su kūrybiniais kaprizais.
„Yra toks posakis: nedirbk su gyvūnais ir vaikais. Aš dar pridedu – ir su menininkais. Nes vieną dieną – gerai, kitą dieną – nenoriu“, – šypsosi Aivara.
„Būna ir tokia situacija, man sako: „Mamyte, ką tu su tais puodeliais padarei? Jie visiškai nebe tokie, kokie buvo!“ O man tokia buvo nuotaika, visiškai nebenorėjau tokių daryti“, – su dukra sutinka keramikė.
„Gal dėl to ir mūsų veikla tokia sėkminga – mama nenori daug bendrauti, būna dienų, kai nenori su niekuo kalbėtis. O man – patinka“, – apie išlaikomą pusiausvyrą sako Aivara.
Parodose D. Stanišauskienė nedalyvauja – mano, kad mažiausiai pusmetį vien tik tam reikėtų skirti save. Pasvarsto – gal dar neatėjo tas laikas? „O kūryba man labai patinka. Kai darai tai, kas tau patinka, laikas išnyksta, rytas-vakaras, rytas-vakaras, žiūrėk, jau penktadienis.“
Aivara šiems metams turi nemažai planų: pristatyti mamos gamintų keramikos papuošalų liniją, norėtų pabandyti dirbti ir su užsienio rinka – rankų darbo gaminys visur vertinamas. Kol kas dažniausiai dirbinius siunčia į Olandiją, Vokietiją.
D. Stanišauskienės mintyse – nauji gaminiai, būtų įdomu pagaminti žvakidžių.
Idėjų, geros nuotaikos ir optimizmo duetui nestinga.
Aivara tiki: ką transliuoji, tą pritrauki, jei ištisai skųsiesi, niurzgėsi, pritrauksi nelaimes. O tiek daug pasaulyje įdomių dalykų, kūrybos, įkvėpimo, kad laiko nelieka neigiamiems dalykams. Viskas bus gerai, tik svajoti reikia!
„Aš tik už pozityvą, jokiais būdais nezirsti, nesakyti, kad blogai. Visada sakau: nėra to blogo, kas neišeitų gera“, – gyvenimo moto pasidalija ponia Dalia.
Ir sutartinai patvirtina: „Neįdomu skųstis!“
