Naujausios
Kalno pilve
Postojnos ar Škocjano urvai? Izola ar Piranas? Šie klausimai kamuoja pirmą kartą keliaujančius po Slovėniją.
Jau buvusieji ir vietiniai sufleruoja, kad abu urvai labai skirtingi, tad verta ir abu pamatyti. Izolą nakvynei renkamės dėl dviejų priežasčių. Pirma – mažiau turistų (žinoma, ne dėl to, kad jų padaugintume). Antra – Pirane apribotas automobilių eismas.
Į Postojnos urvus bilietus internetu perkame iš anksto – tai dar viena iš Slovėnijos TOP vietų. Galimi keli variantai – lankyti tik urvus ar pridėti vivariumą, Predjamos pilį, karstinių urvų ekspoziciją.
Į garsųjį objektą reikia atvykti prieš pusvalandį, o „vartai atsidarys“ likus 15 minučių iki ant bilieto nurodyto laiko. Ištikus bėdai, yra galimybė už priemoką pasikeisti laiką.
Postojnos urvas Dinarų kalnyne – Slovėnijos garsenybė, skaičiuojanti milijoninius turistų srautus, reklamuojama šūkiais „Pasaulinio garso atrakcija“, „Stebuklų pasaulis egzistuoja“. Vietos populiarumą iškart išduoda didelės, kelių sektorių mokamos automobilių aikštelės.
Įvairiakalbiai keliautojai sotinasi kavinėse, renkasi suvenyrus – sukasi turizmo pramonė. Nurodytu laiku, kone kaip oro uoste, rikiuojamės prie bilietų patikros. Nuskenavęs bilietus vaikinas turistus suskirto pagal kalbas. Ekskursija truks 90 minučių – lankyti pritaikyti 5,3 kilometro.
Greita šypsena fotografei, įamžinančiai visus įeinančius, ir jau laikas trauktis šiltesnius rūbus – jei lauke buvo per 30, urve, įspėta iš anksto, tebus apie 10 laipsnių.
Pirmoji pramoga – apie 2 kilometrų kelionė traukinuku. Geležinkelis urve įrengtas dar 1872 metais. Žinoma, dabar viskas modernu. Atviras traukinukas bilda įmantriausiomis požemio salėmis. Kad ir lankytas ne vienas urvas, Postojna vis tiek stebina dydžiu, stalaktitų, stalagmitų, stalagnatų figūromis, raštais, spalvomis – visgi nėra geresnio skulptoriaus už gamtą.
Ekskursija kalno pilve tęsiasi pėsčiomis – tai kylant, tai leidžiantis urvo takais. Spagečių salė, Baltoji salė, Raudonoji salė... Pakeliui „sutinkame“ ir Postojnos urvyno bei Slovėnijos karsto simbolius – „Briliantą“, savo vardą pateisinantį 5 metrų stalagmitą, ir šalia jo stovinčią gausiai ornamentuotą koloną. Emblema su šiais gamtos stebuklais yra ir ant gido aprangos.
Ekskursijai einant į pabaigą, gidas paprašo tylos. Pritemdytame akvariume gyvena Postojnos garsenybė – europiniai protėjai, dar vadinami žmogiškąja žuvimi ar net drakonu.
Slovėnija šventė, kai 2016 metų gegužės 30 dieną išsirito pirmoji vada, sulaukusi pasaulinio dėmesio. Itin saugoma varliagyvių rūšis iki 10 metų gali išgyventi be maisto, o gyvenimo trukmė – apie 100 metų.
Šis „drakonas“ – vienas iš įkvėpimo šaltinių suvenyrų gamintojams. Pliušinių žaislų ir kitos įvairovės siūloma įsigyti ne tik lauke, bet ir suvenyrų parduotuvėje pačiame urve. Dar viena įdomybė – iš čia galima išsiųsti atvirlaiškį iš vienintelio pasaulyje požemių pašto, veiklą skaičiuojančio nuo 1899 metų.
Pilis urve
Už 9 kilometrų nuo Postojnos – Predjamos pilis. Pavadinimas sufleruoja, kad pilis bus prie urvo. Išties – viduramžiais statyta tvirtovė, mūsų laikus pasiekusi jau renesanso formų, tarsi išaugusi iš uolos. Į Gineso rekordų knygą ji įrašyta kaip didžiausia pasaulyje pilis urve.
Nenuostabu, kad ši fotogeniška pilis tapo ne vieno garsaus meninio ir dokumentinio filmo įkvėpimu, įspūdingas ir ją lankiusių garsenybių sąrašas. Pilies istorijai prieskonių prideda maištingo barono Erazmo Predjamiečio, vietinio Robino Hudo iš XV amžiaus, legenda. Jo vaiduoklis neva dar ir dabar pasigirsta – o gal tai šikšnosparniai, gyvenantys urve.
Pilies istoriją pasakoja ginklinė, koplyčia, virtuvė, kankinimų rūsys ir kitos kasdienybei ir šventėms skirtos patalpos. Čia vykusį gyvenimą atkartoja vaškinės figūros, pasodintos soste, prie stalo, besidarbuojančios ar besimeldžiančios. Vienas „eksponatas“ priverčia stabtelėti ilgiau ne tik mus: gal katinas ant lovos su baldakimu tikras? Į ksss, ksss, ksss gudrus gyvūnas nereaguoja, bet įsižiūrėjus išduoda kiek gilesnis įkvėpimas – pasikilnoja kailis. Ramybės – pilies gyventojas miega.
Vyndariai iš XIV amžiaus
Slovėnijos Adrijos jūros pakrantė driekiasi apie 47 kilometrus. Portorožas, Piranas, Izola, Koperis, Ankaranas ir visai nebetoli – Italija bei jos uostas Triestas. Čia jau oficiali slovėnų ir italų dvikalbystė, o gamtovaizdis įprastas Viduržemio jūros šalims.
Stiebiasi kiparisai, spygliuotas kepures prilaiko pušys, sirpsta figos, žiedais puikuojasi spalvingi oleandrai, vėduoklėmis mojuoja datuliniai finikai. Meniu karaliauja žuvys, kalmarai, aštunkojai, midijos, krevetės ir kitos jūros gėrybės, o rodyklės rodo į alyvuogių aliejaus ir vyno ūkius. Populiariausios Istrijos regiono vynuogių veislės – „Malvazija“, „Refošk“, čia galima paragauti ir oranžinių vynų.
Nakvynės vietos šeimininkė Arianna sutinka plačia šypsena. Ant stalo laukia dovana – Zaro šeimos gaminamas vynas, o virtuvėje galima paragauti jų spaudžiamo ypač tyro alyvuogių aliejaus.
Arianna trumpai papasakoja apie Zaro šeimos ūkį – ji yra Matej Zaro mergina. Vynininkų iš Izolos šeimos šaknys siekia net 1384 metus, o jų vynų galima paragauti Izolos senamiesčio širdyje veikiančioje kavinėje. Iš apartamentų matomi alyvuogių laukai, sako Arianna, kaimynų, jų alyvuogių giraitė auga aukščiau – kad nebūtų taršos. Pageidaujantiems organizuojamos ekskursijos į ūkį ir degustacijos. Mergina pabrėžia, kad visi jų gaminiai – ekologiški, su „bio“ ženklu.
Laikas susipažinti su pakrante. Adrijos jūra pasitinka žydinčių oleandrų gyvatvorėmis. Šalia jūros įsikūręs visas atostogautojų miestelis „avtokamp„– palei krantą tęsiasi kemperiuose įrengtų poilsio vietų virtinė. Kiekvienas gyvena savaip: kažkas kukliau, kažkas susikūręs stilingus vasaros namus. Užstalės, žaidimai, maudynės – didelė, smagi saulės ir jūros mėgėjų bendruomenė.
Vakarėjančioje Izoloje ilsisi jachtos, o senamiesčio kavinėse, senkant vyno taurėms, vis daugiau klegesio. Siauros žaismingos gatvelės, meno galerijos, laiptų kaskados, vaizdai į miesto stogus ir jūrą iš varpinės – gėrėkis ir žavėkis. Mintis dūžiu patvirtina varpas.
Gražiosios uolos
Europoje tik Bosnija ir Hercegina bei Monakas turi trumpesnius pajūrius už Slovėniją. O pasaulio trumpiausių jūros pakrančių rikiuotėje Slovėnija užima garbingą septintą vietą.
Maždaug 47 kilometrų pajūrio ruožas nugulęs akmenukais, vieninteliame Portorožo kurorte supiltas dirbtinis smėlio pliažas.
Dienos planas paprastas, bet neprastas – maudynės. Netoli Izolos driekiasi įspūdingas Bele Skale (Gražiųjų uolų) paplūdimys.
Paplūdimys, palikus mašiną, pasiekiamas įveikus gal 20 minučių pėsčiųjų žygį – ne tik patogiu taku gėrintis Adrijos akvamarinu ir baltais jachtų taškeliais, bet ir leidžiantis stačiu šlaitu.
Paplūdimio ruožas gana siauras, nuklotas balšvais vandens ir vėjo nugludintais akmenukais. Į išraiškingas uolas nuo jūros žvalgosi jachtos, lengvai sūpuodamos savo šeimininkus. Vandenyje plūduriuoja poilsiautojai ir medūzos. Vietos pakanka visiems.
Laimė už eurą
Piranas – ko gero, populiariausias Slovėnijos pakrantės miestas. Teko skaityti, kad vietiniai jau skundžiasi turistų pertekliumi – dauguma apartamentų nuomojami. Paradoksalu, bet turistų pertekliumi skundžiasi ir patys turistai.
Atvykus į Piraną automobilį reikia palikti vienoje iš keliaaukščių mokamų priemiesčio aikštelių-garažų. Likusi kelio dalis iki senamiesčio – pėsčiomis, stebint pakrantės gyvenimą.
Tartinio aikštė, viduramžius menantis senamiestis, vis įspūdingesni vaizdai, atsiveriantys nuo Šv. Jurgio bažnyčios ar Pirano miesto sienos. Nors karštą dieną kopti, kopti ir vėl kopti nėra lengva, bet verta. Ant pastatų pritvirtinti defibriliatoriai – jų gausu ne tik Pirane.
„Laimės akmenukai – 1 euras“. Ant laiptų išdėlioti Pirano vaizdais išpiešti akmenukai – smagus vaikų verslas. Belieka į dėžutę įmesti monetą, kai laimė tiek nedaug kainuoja.
Pietauti išsirenkame originalią šeimos kavinukę „Fritolin pri Cantini“, pagirtą keliatojų. Prie langelio pateikus užsakymą, malonus vyrukas paduoda kriauklę su numeriu, belieka klausytis, kada suskambės skambutis ir ant virvutės bus pakabinta spalvota medinė žuvis su užsakymo skaičiumi – ženklai, kad patiekalai paruošti. Vieta ne tik originali ir turinti savo dvasią – maistas irgi vertas pagyrų.
Atsisveikinimui su Piranu – maudynės šiltutėlėje Adrijoje.
Kanjonas urve
Vakaro planas Izoloje palydėti saulę į jūrą kiek pasikoreguoja, nes saulė gula į debesį. Naktį nušniokščia lietus, lydimas griaustinio. Garsas, atsimušęs į kalną, toks griausmingas ir galingas, kad, atrodo, sujuda net lova.
Rytą lyg nieko nebuvę – žemė lietų kaip uogą prarijo. Vėl saulėta ir karšta.
Prieš išsukdami į Italiją nepaliekame nepamatytų Škocjano urvų. Automobilių aikštelė čia – pagaliau nemokama. Užrašas prie kasų informuoja, kad į artimiausią turą bilietų nebėra – geras jausmas, kai bilietai jau kišenėje.
11 valandą į susitikimo vietą atėjusi energinga gidė padaro savotišką apšilimą ar atranką – sportišku tempu apie 1 kilometrą veda iki įėjimo. Čia grupė bus išskirstyta į tris dalis: dvi slovėnų ir vieną užsieniečių. Jau kita, šmaikšti angliakalbė kelionės vadovė įspėja, kad netrukus laukia rimta kardiotrentiruotė su 400 laiptelių. Pasiteirauja, ar yra bijančių aukščio, nes teks įveikti 45 metrus virš upės kabantį tiltą – bijantiems geriau likti prie įėjimo nei amžiams urve. Sakinį gidė užtvirtina staigia plačia šypsena – ženklas, kad tai tik pokštas.
Išties Škocjano urvai, saugomi UNESCO, visiškai kitokie nei Postojnos. Paslaptingeni. Išgraužti upės, pavadintos, juokiasi gidė, labai originaliai – Reka (Upė). Kone didžiausią pasaulyje požeminį kanjoną puošia stalaktitų ir stalagmitų varvekliai, o prie uolų prigludusio tako apšvietimas primena mistišką žibintų ar žvakių kelią – dar viena kerinti patirtis žemės gelmėje. Fotografuoti urve draudžiama, bet ne vienas keliautojas, nutaikęs progą, slapta traukiasi kameras.
Išėjus iš urvo, kaip pasakoje, galima rinktis tris kelius. Gidė primygtinai nerekomenduoja kilti funikulieriumi – nebent tikrai nebelaiko kojos. Jos patarimas – eiti ilgiausiu. Nemeluoja – maršrutas veda prie krioklių, lenda į olas, išnyra vaizdinguose slėniuose.
Karštą dieną kažkas išklauso slaptus keliauninkų norus – kelias užsuka į improvizuotą lauko bariuką, kuriame jaunieji verslininkai prekiauja ledais, naminiu limonadu ir slovėnišku alumi.
Nuovargio kaip nebūta.
(Bus daugiau)
