Poeto laiškuose sūnui – tylios gyvenimo pamokos

Poeto laiškuose sūnui – tylios gyvenimo pamokos

Poe­to laiš­kuo­se sū­nui – ty­lios gy­ve­ni­mo pa­mo­kos

„Mie­la­sis ma­no sū­nau. Ge­riau­sia bus, kad rū­ky­ti ne­prip­ra­si ir al­ko­go­li­nių gė­ri­mų ma­žai te­gerk, ta­da užaug­si la­bai pro­tin­gas ir svei­kas žmo­gus“, – taip sa­vo de­šim­ties me­tų sū­nui Gied­riui 1948 me­tų lie­pos 5 die­ną ra­šė ži­no­mas knyg­ne­šys, poe­tas Jo­nas Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras. Tuo me­tu ma­ža­sis Gied­rius su se­se­ri­mi Auš­ra gy­ve­no Kal­niš­kių kai­me prie Ža­džiū­nų (Šiau­lių r.), o tė­vas, jau su­lau­kęs 68-erių, bu­vo Šiau­liuo­se – rū­pi­no­si, kaip at­sta­ty­ti su­bom­bar­duo­tą na­mą, ku­ria­me ga­vo lei­di­mą įsi­kur­ti. Laiš­kai sū­nų ly­dė­jo iki pat tė­vo mir­ties.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pas­ka­ti­no bi­čiu­lis

Ke­liau­to­jas, ko­lek­ci­nin­kas, aukš­čiau­sios ka­te­go­ri­jos me­ta­lo ap­dir­bi­mo spe­cia­lis­tas Gied­rius Krikš­čiū­nas šian­dien šven­čia 80-me­tį. Prieš 70 me­tų ra­šy­tas jo tė­vo laiš­kas gal taip ir bū­tų li­kęs na­mų ar­chy­ve, jei­gu ne bi­čiu­lis kraš­to­ty­ri­nin­kas Da­nie­lius Bal­čiū­nas. Ap­lan­kęs bu­vu­sį ko­le­gą, su ku­riuo dir­bo Šiau­lių pre­ci­zi­nių stak­lių ga­myk­lo­je, „Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ke, ir pa­ma­tęs ži­no­mo poe­to laiš­kus, pa­ska­ti­no bent vie­ną iš jų – apie ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio var­to­ji­mą – iš­spaus­din­ti. Juk ar 1948-ie­ji, ar 2018-ie­ji – šios pri­klau­so­my­bės, ypač al­ko­ho­lio, ne­nu­li­pa nuo ak­tua­li­jų vir­šū­nės.

J. Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras laiš­ką pa­ra­šė ant la­po „Šiau­lių Mies­to Dar­bo Žmo­nių De­pu­ta­tų Ta­ry­bos De­pu­ta­tas“. Sū­nus pri­si­me­na, kad tė­vas bu­vo iš­rink­tas į ta­ry­bą. Ki­ta ver­tus, tas lai­ko­tar­pis šei­mai bu­vo vie­nas skur­džiau­sių pe­rio­dų, gal tė­vas pa­si­nau­do­jo tuo, ką tu­rė­jo: ma­ma bu­vo mi­ru­si, ką tik žu­vu­si vie­na se­suo, o tė­vas iš kuk­lių lė­šų ban­dė su­kur­ti na­mus šei­mai.

Iš pra­džių ma­žą ūki­nį pa­sta­tė­lį su­ren­tė kie­me, ten pri­si­glau­dė sta­ty­bų lai­ko­tar­piu. Iki ka­ro na­mas pri­klau­sė K. Žu­kaus­kui, ku­ris 1927 me­tais čia įstei­gė sal­dai­nių fab­ri­ką „Auš­ra“. Ka­rui bai­gian­tis, Žu­kaus­kai pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, na­mas bu­vo su­nio­ko­tas bom­bar­da­vi­mų.

„Tė­vas bu­vo tie­siog įklim­pęs į tas sta­ty­bas“, – pri­si­me­na poe­to sū­nus. Na­mą poe­tas at­sta­ti­nė­jo kar­tu su Dap­šių šei­ma: ji įsi­kū­rė pir­ma­ja­me aukš­te, poe­tas – ant­ra­ja­me. Šia­me na­me da­bar vei­kia „Auš­ros“ mu­zie­jaus pa­da­li­nys – Poe­to Jo­va­ro na­mas.

Tė­vas vai­ką ug­dė ir laiš­kais

Da­lis Jo­va­ro laiš­kų ati­duo­ta mu­zie­jui, da­lį sau­go sū­nus.

„Sū­nau Gied­riau, svei­ki­nu (su) va­sa­ros gro­žiu ir lin­kiu daug links­mo gy­ve­ni­mo ir skaid­rios dva­si­nės nuo­tai­kos, – sa­vo laiš­ką 1948-ųjų lie­pos 5 die­ną pra­de­da J. Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras. – Man pa­sa­ko­jo, kad nuo Al­gio mo­kais ta­bo­ką ir pa­pi­ro­sus rū­ky­ti. Jei­gu tas teisybė – tai bū­tų blo­ga nau­jie­na... iš­mok­ti ir pri­pras­ti rū­ky­ti – tai di­de­lė ne­lai­mė... Ta­bo­kos rū­ky­mas nai­ki­na svei­ka­tą... silp­ni­na ner­vus... pa­da­ro žmo­nes pik­tus ir nai­ki­na pro­tin­gu­mą... ir tam svei­ka­tos nai­ki­ni­mui rei­ka­lin­ga vi­są sa­vo am­žių be­rei­ka­lin­gai daug pi­ni­gų iš­leis­ti...“

Tė­vo pa­lik­ti daug­taš­kiai – tar­si pau­zės, lei­du­sios paaug­liui sū­nui ap­mąs­ty­ti, kas ra­šo­ma.

„Rū­ky­mas su­si­lpni­na plau­čius ir nuo to jau­ni vy­rai gau­na džio­vą ir pa­čia­me gy­ve­ni­mo žy­dė­ji­me užau­gę nuo džio­vos mirš­ta... Rū­ky­ti pri­pras­ti leng­va, bet kaip rū­ky­to­jai nu­si­skun­džia, kad at­pras­ti la­bai sun­ku... Nuo rū­ky­mo žmo­nės jau­ni bū­da­mi pa­sens­ta...

Ka­da man sta­ty­bai pi­ni­gų ne­be­rei­kės, aš tau ga­lė­čiau duo­ti pi­ni­gų po 50 rub. ir dau­giau kny­goms ir ki­tiem ge­riem daik­tam nu­si­pirk­ti, o ži­nant, kad pi­ni­gus lei­si ta­bo­kai – rū­ky­mui, ta­da jo­kiu bū­du tau pi­ni­gų duo­ti ne­ga­lė­siu“, – ra­šo poe­tas ir pa­ta­ria į atei­tį ei­ti „švie­siais ir šva­riais ke­liais“, nes „al­ko­go­lio ir ni­ko­ti­no nuo­dai ne­tu­ri terš­ti mū­sų pa­žan­gaus jau­ni­mo kū­no ir sie­los“.

„Gied­ru­ti! Šį ma­no raš­tą pa­si­dėk sa­vo ži­nioj, sau­gioj vie­toj, kad nie­kas jo ne­su­nai­kin­tų, už kai ku­rio lai­ko, ka­da aš bū­siu jau mi­ręs, tą ma­no raš­te­lį pas sa­ve at­ra­si – per­skai­ty­si ir su­pra­si, kad aš tau ir vi­siems – ge­ro no­rė­jau. Jei­gu šių ma­no žo­džių pa­klau­sy­si – atei­ty­je džiaug­sies, o jei­gu ne­pak­lau­sy­si – rū­ky­si, gir­tuok­liau­si ir ki­to­kiais ne­tei­sin­gais, su gam­tos dės­niais ne­su­de­ri­nan­čiais ke­liais ei­si – gai­lė­sie­si ir ap­si­verk­si... Nuo­šir­džiai lin­kiu tau vi­so ge­ro – ge­riau­sio ir lai­min­gai vi­są gy­ve­ni­mą tei­sin­gai ir sie­los gro­žy­je svei­kai gy­ven­ti. Ta­vo tė­vas – Krikš­čiū­nas Jo­va­ras Jo­nas.“

Laiš­kas pa­ra­šy­tas tar­si ir be pro­gos, bet lai­ku – tė­vas, ma­tyt, su­ži­no­jo apie sū­naus ban­dy­mą pa­rū­ky­ti. G. Krikš­čiū­nas pa­sa­ko­ja, kad kai­my­nas Al­gis yra tik me­tais už jį vy­res­nis, jo šei­ma kai­me au­gi­no ta­ba­ką: at­min­ty­je iš­li­kę lip­nūs la­pai, ku­riuos su­kda­vo, ko­čio­da­vo, da­ry­da­vo sa­vo­tiš­ką „ma­chor­ką“.

„Pa­ban­dė­me pa­trauk­ti, bet man vi­sai ne­pa­ti­ko. Ko­sė­jo­me“, – juo­kia­si pri­si­mi­nęs vai­kiš­ką smal­su­mą G. Krikš­čiū­nas. Nei jis, nei jo vai­kys­tės drau­gas Al­gis ne­pra­si­rū­kė, at­virkš­čiai – kai­my­nas ta­po chi­rur­gu, ta­len­tin­gu me­di­ku, o pa­ts vi­są gy­ve­ni­mą yra ak­ty­vus ir spor­tiš­kas. Drau­ge su bi­čiu­liu D. Bal­čiū­nu ke­liau­ja dvi­ra­čiais po Lie­tu­vą – ir šį ba­lan­dį su­pla­na­vę ke­lio­nę į Drus­ki­nin­kus. O kur dar šo­kiai, dai­na­vi­mas įvai­riuo­se ko­lek­ty­vuo­se, žy­giai sli­dė­mis, orien­ta­ci­nis ir ki­tas spor­tas! Jo žmo­na Sil­va spor­tuo­da­vo kar­tu ir iki šiol ne­rims­ta – daug vaikš­to, ke­liau­ja.

Va­di­na­si, tė­vo pa­ta­ri­mai dėl svei­ko ir il­go gy­ve­ni­mo pra­ver­tė?

„Tė­vas pa­ts ne­rū­ky­da­vo, ne­ger­da­vo, nie­ka­da ne­si­ko­lio­da­vo, vis­ką ap­tar­da­vo ra­miai“, – pa­sa­ko­ja G. Krikš­čiū­nas. Jis pa­me­na tė­vo įpro­tį už­si­ra­ši­nė­ti min­tis bet ka­da ir bet kur – tam tu­rė­da­vo blok­no­tą ar po­pie­riaus la­pe­lių.

Kny­gos bu­vo di­džio­ji knyg­ne­šio ir poe­to aist­ra – na­mie bu­vu­si bib­lio­te­ka pra­vers­da­vo vi­sai apy­lin­kei. Kny­gų te­ma­ti­ka – nuo že­mės ūkio iki dai­lės, pa­sau­lio žvė­rių ir paukš­čių al­bu­mai. Neat­si­tik­ti­nai laiš­ke tė­vas už­si­me­na sū­nui apie kny­gas, kaip „ge­rą da­ly­ką“.

Laiš­kai at­spin­di poe­tą

Sū­naus ir tė­vo san­ty­kiai bu­vo šil­ti, nors daug me­tų gy­ve­no at­ski­rai: tė­vas – Šiau­liuo­se, o sū­nus – kai­me su se­se­ri­mi. Ant­ro­je san­tuo­ko­je J. Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras tu­rė­jo ke­tu­ris vai­kus, Gied­rius bu­vo vie­nas tarp se­se­rų. Jis ke­tu­rias kla­ses bai­gė Ža­džiū­nuo­se, Kai­riuo­se – sep­tyn­me­tę, vė­liau mo­kė­si Šiau­liuo­se. Čia jį dai­lės mo­kė ži­no­mas dai­li­nin­kas, pe­da­go­gas Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius.

Su tė­vu vėl iš­si­sky­rė, kai iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Vil­nių, į Tech­ni­kos mo­kyk­lą Nr.1 – mo­kė­si „me­ta­lis­tu“. Po po­ros me­tų bu­vo iš­siųs­tas ati­dirb­ti į Ro­kiš­kį. Vė­liau – tre­ji me­tai ka­riuo­me­nės: iš pra­džių So­viets­ke, pa­skui tai­go­je už Ura­lo.

Vi­są tą lai­ką sū­nų ly­dė­jo tė­vo laiš­kai – tai, ko jis ne­ga­lė­da­vo pa­sa­ky­ti sa­vo at­ža­lai į au­sį, tar­si su­dė­jo į šir­dį.

„Dirbk ir aš pa­dė­siu“, – ku­ni­gai sa­ko, kad taip die­vas pa­sa­kęs, – ir tai yra la­bai tei­sin­gas po­sa­kis. Kad ir ne die­vas – ir žmo­nės tą pa­tį sa­ko. Ir aš tą pa­tį žo­dį sa­kau: Dirbk ir aš pa­dė­siu, – vie­na­me iš 1953 me­tų rug­sė­jo 24 die­nos laiš­kų ra­šė Jo­va­ras sa­vo sū­nui į Kal­niš­kių kai­mą. – Rei­kia dirb­ti ran­ko­mis ir pro­tu – ir ma­no žmo­na, ir val­džia – vy­riau­sy­bė ir vi­si tą pa­tį sa­ko ir vi­si tą pa­tį da­ro (...) Dirbk tą, ką ga­li. Tik rei­kia no­rė­ti dirb­ti, o ga­lė­ji­mas pa­ts sa­vai­me – ne­ju­čio­mis atsiras. Kiek ga­lė­da­mas ga­li Auš­re­lei (Gied­riaus se­se­riai – red. pa­st.) pa­dė­ti ir dar bus lai­ko pa­mo­koms iš­mok­ti. Auš­re­lės gy­vu­liams ir vir­tu­vei van­dens par­neš­ti ga­li (bend­rai su­si­ta­rę, ga­li­te ir sa­vo šul­nį pa­si­re­mon­tuo­ti).“

Ki­ta­me laiš­ke tė­vas svei­ki­na sū­nų su „gied­rin­gą­ja va­sa­ra ir skais­čiai­siais sau­lės spin­du­liais“ ir pra­šo at­va­žiuo­ti ap­lan­ky­ti jo mies­te.

„Jei ne­ga­lė­si at­va­žiuo­ti – tai kai ka­da Auš­re­lė į Šiau­lius va­žiuos, pa­rauk man iš dar­že­lio Kal­niš­kių pri­si­mi­ni­mui nors ke­le­tą ma­no my­li­mų gė­le­lių: sau­lu­čių pil­na­žie­džių bal­tų, raus­vai rau­do­nų, gal ko­kią ne­pap­ras­tą ypa­tin­gai gra­žią naš­lai­tę, gal yra pri­dy­gu­sių ma­žų šių­me­ti­nių var­pe­lių, gal ko­kių va­sa­ri­nių gra­žių tu­ri­te“. Dar tė­vas pra­šo per­duo­ti „švie­žiai pa­skin­tų juo­dų­jų ser­ben­tų“, kad iš­si­vir­tų žie­mai „vais­tų“.

Jo­va­ro sū­nus pa­sa­ko­ja, kad tė­vas la­bai do­mė­jo­si au­ga­lais, gė­lė­mis. „Kai­me ap­link na­mą bū­da­vo gė­ly­nai, tė­vas kiek­vie­nos gė­lės lo­ty­niš­kus pa­va­di­ni­mus pa­sa­ky­da­vo, iš­mo­kė ir ma­ne. Tu­rė­jo įvai­rių rū­šių obe­lų, ku­rių gau­da­vo iš ag­ro­no­mo Po­vy­liaus. So­dy­bo­je iš­li­ku­sios se­nos obe­lys, nors ka­mie­nai iš­pu­vę, bet obuo­lių dar duo­da.“

„My­li­mas sū­nau Gied­riau! Dė­ko­ja­me už laiš­ką ir fo­tog­ra­fi­ją, – 1958 me­tų spa­lio 31 die­ną Jo­va­ras ra­šė sū­nui, tuo me­tu bu­vu­siam ka­riuo­me­nė­je. – Mes sens­ta­me, sens­ta­me... o se­nat­vei dar ne­pa­si­duo­da­me – lai­ko­mės, ko­vo­ja­me (...) Lai­ko ra­tai grei­tai rie­da... Lai­kas skren­da grei­čiau ir stip­riau už to­bu­liau­sius lėk­tu­vus, – nors lai­ko spar­nai ir ne­ma­to­mi... bet jie ga­lin­ges­ni už ga­lin­giau­sius or­lai­vius (...) Pa­ra­šyk mums lais­vai-lais­va­min­tiš­kai. Lin­ki­me vi­so­kio ge­ro!“

Poe­to laiš­kai – tik da­lis pa­li­ki­mo, ku­riuo ga­li pa­si­da­ly­ti jo šei­ma. Iš­li­kę Jo­va­ro kny­gų, as­me­ni­nių daik­tų.

„Jei­gu su­si­do­mė­tų sa­vi­val­dy­bė, so­dy­bo­je Kal­niš­kiuo­se ga­li­ma bū­tų įkur­ti tė­vo mu­zie­jė­lį“, – svars­to poe­to sū­nus. Da­bar so­dy­ba tuš­čia, ją šei­ma pri­žiū­ri, pa­so­di­na „ko­kį kra­pą“. So­dy­bo­je ga­lė­tų at­gy­ti poe­zi­jos skai­ty­mai, ku­rie anks­čiau vyk­da­vo Šiau­liuo­se, poe­to na­mų kie­me.

O gal ir laiš­kų skai­ty­mas tap­tų tra­di­ci­ja? G. Krikš­čiū­nas kuk­liai šyp­so­si: ran­ka ra­šy­ti laiš­kai yra ne tik as­me­ni­nė is­to­ri­ja, tai laik­me­čio, žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mo at­spin­dys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gied­rius Krikš­čiū­nas sa­ko, kad ran­ka ra­šy­ti tė­vo laiš­kai jam yra bran­gūs. Šian­dien to­kių laiš­kų ra­šo­ma la­bai ma­žai, o ir pa­ties kam­ba­ry­je sto­vi vai­kų do­va­no­tas kom­piu­te­ris. „Pra­ti­nuo­si“, – šyp­so­si aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis šiau­lie­tis.

Tė­vo laiš­ke sū­nui – pa­mo­ky­mai, kad ni­ko­ti­nas ir al­ko­ho­lis ter­šia ir kū­ną, ir sie­lą.

Net ir ant at­vir­laiš­kių poe­tas Jo­va­ras kruopš­čiai su­ra­šy­da­vo sa­vo lin­kė­ji­mus, pra­šy­mus ir pa­ta­ri­mus sū­nui Gied­riui.

Siųs­da­mas per­lai­dą be­si­mo­kan­čiam sū­nui, tė­vas ne­pa­mirš­da­vo pa­svei­kin­ti su pa­va­sa­riu ir pa­lin­kė­ti „vi­so­kio ge­ro“.

Poe­to Jo­no Krikš­čiū­no-Jo­va­ro sū­nus Gied­rius sau­go ne vie­ną tė­vo laiš­ką, ak­tua­lų ir šian­dien.

Trum­pai apie...

Jo­nas Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras gi­mė 1880 m. sau­sio 12 d. Kal­niš­kiuo­se, Šiau­lių vals­čiu­je. Mi­rė 1967 m. sau­sio 21 d. Šiau­liuo­se.

Pa­lai­do­tas Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se.

1897–1904 m. bu­vo vie­nas ak­ty­viau­sių drau­džia­mos spau­dos pla­tin­to­jų, ca­ro žan­da­rų per­šau­tas. 1905–1907 m. re­vo­liu­ci­jos da­ly­vis, slė­pė Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos spaus­tu­vė­lę. Už ak­ty­vią vei­klą ne kar­tą po­li­ci­jos per­se­kio­tas, suim­tas. 1911–1945 m. gy­ve­no Kal­niš­kiuo­se, ver­tė­si že­mės ūkio dar­bu. Lai­kė kny­gy­nė­lį jau­ni­mui.

Ei­lė­raš­čius pra­dė­jo ra­šy­ti pa­ska­tin­tas Po­vi­lo Vi­šins­kio. Ei­lė­raš­čiai „Ko liū­di, ber­že­li?“, „Ty­lus, ty­lus va­ka­rė­lis“ ta­po liau­dies dai­no­mis.

1986 m. rug­sė­jo 25 d. Šiau­liuo­se du­ris at­vė­rė me­mo­ria­li­nis poe­to J. Krikš­čiū­no-Jo­va­ro mu­zie­jus. Pir­ma­ja­me aukš­te vei­kė poe­tui skir­ta eks­po­zi­ci­ja, ant­ra­ja­me – at­kur­ti du me­mo­ria­li­niai kam­ba­riai.

1992–1994 m. mu­zie­jus bu­vo už­da­ry­tas pir­ma­jai eks­po­zi­ci­jų re­konst­ruk­ci­jai. 1995 m. va­sa­rio 10 d. pir­ma­ja­me aukš­te ati­da­ry­ta eks­po­zi­ci­ja „Li­te­ra­tū­ros kū­rė­jų pa­sau­lis ir li­ki­mai“ (au­to­rė doc. D. Strio­gai­tė).

2010 m. ba­lan­dį mu­zie­jus bu­vo už­da­ry­tas ant­ra­jai eks­po­zi­ci­jų re­konst­ruk­ci­jai. Bu­vo at­lik­tas ei­na­ma­sis pa­sta­to re­mon­tas: per­da­žy­tos sie­nos, lu­bos, lan­gai, įsta­ty­tos nau­jos lau­ko du­rys. At­nau­jin­ti poe­to J. Krikš­čiū­no-Jo­va­ro me­mo­ria­li­niai kam­ba­riai ir pa­reng­ti in­for­ma­ci­niai sten­dai apie poe­to gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą. Pir­ma­me aukš­te su­kur­ta nau­ja eks­po­zi­ci­ja „XX a. I p. kny­gy­nas“.

Pa­gal „Auš­ros“ mu­zie­jaus inf.

G. Krikš­čiū­no as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Jo­nas Krikš­čiū­nas-Jo­va­ras prie sa­vo na­mo Šiau­liuo­se apie 1952 me­tus.