Po Žagarę – iš paukščio skrydžio

Po Ža­ga­rę – iš paukš­čio skry­džio

Šiau­liuo­se gi­męs ir au­gęs Dai­nius Me­rec­kis su šei­ma dau­giau kaip prieš de­šimt­me­tį gy­ven­ti pa­si­rin­ko Ža­ga­rę, ku­ri pa­trau­kė ra­my­be, vi­lio­jan­čia gam­ta, se­no­ve dvel­kian­čia ar­chi­tek­tū­ra. Da­bar vy­ras Ža­ga­rę at­ran­da iš nau­jo, fo­tog­ra­fuo­da­mas ją dro­nu iš aukš­tu­mų. Kiek­vie­nas pa­si­vaikš­čio­ji­mas – kaip nuo­ty­kis, nes net ta pa­ti vie­ta kiek­vie­nu me­tų ar pa­ros lai­ku at­ro­do skir­tin­gai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Po pir­mo ban­dy­mo – šla­pia nu­ga­ra

Dai­nius Me­rec­kis fo­tog­ra­fuo­ti dro­nu pra­dė­jo prieš po­rą me­tų. Iki tol bu­vo au­to­mo­bi­lių su dis­tan­ci­niu val­dy­mu pe­rio­das. Kar­tu su sū­nu­mi Lu­ku ma­ši­nė­les gai­nio­da­vo skve­re, ban­dė ir tuo be­si­do­min­čių­jų klu­bą mies­te­ly­je su­bur­ti, pa­skel­bęs apie ini­cia­ty­vą so­cia­li­nia­me tink­le.

Su­si­do­mė­ju­sių bu­vo, ta­čiau toks už­siė­mi­mas – ne­pi­gus ma­lo­nu­mas, bet ku­ria­me pre­ky­bos cent­re nor­ma­laus au­to­mo­bi­liu­ko neį­si­gy­si. O ir Ža­ga­rės mies­to aikš­tės skal­dy­tas gra­ni­tas ne­la­bai ti­ko va­ži­nė­ji­mams, nes per ne­ly­gu­mus ra­tai strig­da­vo, mo­de­liu­kai lū­ži­nė­jo.

Kai ką iš tu­rė­tų au­to­mo­bi­liu­kų pa­do­va­no­jęs, da­lį par­da­vęs Dai­nius nu­ta­rė įsi­gy­ti dro­ną. Juo la­biau, kad fo­tog­ra­fi­ja vi­sa­da ža­vė­jo, ne kar­tą mies­te­lį bu­vo apė­jęs su fo­toa­pa­ra­tu, fik­suo­da­mas gam­tą, ar­chi­tek­tū­rą ar tie­siog ap­lin­kos de­ta­les: už­ša­lu­sio le­do plu­tą, nu­kri­tu­sį me­džio la­pą, pa­mes­tą pa­ga­lį.

„Pir­ma­sis dro­niu­kas bu­vo toks vai­kiš­kas. Iš­pa­ka­vęs iš dė­žės sku­bė­jau iš­ban­dy­ti, bet ne­bu­vo leng­va, grį­žau na­mo šla­pia nu­ga­ra. Kai ma­niau, kad jis dar ky­la, iš tik­rų­jų jau lei­do­si, tik ar­tė­da­mas di­dė­jo, kai ki­lo, tu­rė­jau su­si­kaup­ti sek­da­mas aki­mis, kur le­kia. Jau skrai­din­da­mas iš­siaiš­ki­nau, kaip pa­suk­ti jį į de­ši­nę, į kai­rę. Ku­rį lai­ką ma­ty­da­vau tik pa­tį dro­ną, bet ne­su­sek­da­vau, kur nu­kreip­ta ka­me­ra ir ką jis fo­tog­ra­fuo­ja. Tik grį­žęs na­mo ir me­džia­gą per­kė­lęs į kom­piu­te­rį ga­lė­da­vau rea­liai per­žiū­rė­ti re­zul­ta­tą. Ga­li­ma daug pa­ta­ri­mų ras­ti in­ter­ne­te, bet val­dy­mą per­pran­ti tik pa­ts tuo už­siim­da­mas“, – apie pra­džią pa­sa­ko­ja D. Me­rec­kis.

Nuot­rau­kos žmo­nėms pa­ti­ko

Nuot­rau­kas po tru­pu­tį jis pra­dė­jo kel­ti į so­cia­li­nia­me tink­la­py­je su­si­kur­tą pa­sky­rą, kur su­lauk­da­vo pa­tik­tu­kų, pa­ska­ti­ni­mo, pa­dė­kos, ypač iš bu­vu­sių ir esa­mų ža­ga­rie­čių, ku­riems vaiz­dai iš paukš­čio skry­džio tar­si at­vė­rė Ža­ga­rę iš nau­jo: ko­kia ji ža­lia, ru­de­nį – spal­vin­ga, ko­kie gra­fiš­ki vaiz­di­niai žie­mą pa­sni­gus ir op­ti­nė ap­gau­lė, kai ap­link bal­ta, o pa­grin­di­nė ke­li­nin­kų nu­va­ly­ta gat­vė juo­duo­ja tar­si pla­čios upės juos­ta. O dar jei­gu jo­je ne­ti­kė­tai su­sto­ja bal­tas au­to­mo­bi­lis, tar­si lai­ve­lis prie­plau­ko­je...

Ir ta pa­ti upė – Švė­tė – lyg vin­giuo­tas kas­pi­nas, per­juo­sęs mies­tą, ar­ba šim­tus kar­tų ma­ty­tas par­kas, „nu­gink­luo­jan­tis“ veš­liais me­džių la­jos ki­li­mais, Žvel­gai­čių tven­ki­nio, vie­ti­nių va­di­na­mo eže­ru, „lie­žu­vis“. Kiek­vie­nam bran­gus ir nuo­trau­ko­je iš vir­šaus ma­to­mas gim­to­jo na­mo, dau­gia­bu­čio sto­gas, mo­kyk­la.

„In­ter­ne­to drau­gai ir „vel­nių duo­da­vo“, prie­kaiš­tau­da­mi, kad nuo­trau­kų neap­do­ro­ju, rei­ka­lau­da­vo: „Tie­sink ho­ri­zon­tą“. Aš jų klau­sau, rea­guo­ju, ta­čiau kai ku­rios pa­svi­ru­sios fo­tog­ra­fi­jos, ku­rios at­ro­do pa­da­ry­tos neįp­ras­tu kam­pu, man įdo­mios, – sa­kė eks­pe­ri­men­tus mėgs­tan­tis vy­ras, iš­ban­dęs ke­le­tą pro­gra­mė­lių, ku­rio­mis ga­li­ma su­kur­ti ne­ti­kė­tu­mo efek­tą, pa­vyz­džiui, gau­tą pa­no­ra­mi­nį vaiz­dą su­suk­ti į gaub­lį. – Ža­ga­rė tik­rai įspū­din­ga iš vir­šaus. Tur­būt nė­ra sa­vai­tės, kad bent kar­tą nei­šei­čiau fo­tog­ra­fuo­ti dro­nu“.

Vos neuž­ki­bo už kry­žiaus

Pa­tir­ta ir nuo­ty­kių. No­rė­da­mas pa­kar­to­ti to­kį pat kad­rą, kaip prieš dau­gy­bę me­tų Ža­ga­rė bu­vo už­fik­suo­ta iš mies­to baž­ny­čios bokš­to (tą nuo­trau­ką jis pa­ma­tė "Vi­ki­pe­di­jo­je" – aut. pa­st.), dro­no pi­lo­tas pa­ki­li­mui pa­si­rin­ko šven­to­rių. Dro­nas sėk­min­gai nė­rė aukš­tyn, bu­vo nu­tai­ky­tas pui­kus ra­kur­sas, tik ma­nev­ruo­jant jis vos neuž­si­ka­bi­no už bokš­to kry­žiaus. Vy­ras ap­gai­les­tau­ja ne­ži­nan­tis ir ne­ran­dan­tis tiks­lios in­for­ma­ci­jos, ko­kio aukš­čio tas bokš­tas, nes no­rė­tų mies­tą ap­rėp­ti vi­są iš aukš­čiau­sio taš­ko.

Nors Ža­ga­rė at­ro­do mirš­tan­ti, žmo­nių net vi­dur­die­nį ne­daug, ta­čiau dro­nas trau­kia vi­sus, kaip mu­ses me­dus. Dai­nius pa­sa­ko­ja, no­rin­tis iš­ban­dy­ti vaiz­dus anks­tų ry­tą ar­ba va­ka­re. Ta­čiau vos dro­nas pa­ky­la, iš kaž­kur at­si­ran­da smal­suo­lių, ku­rie pri­si­gre­ti­na tei­rau­tis, kaip šis daik­tas val­do­mas ar­ba tai­ko­si per pe­tį žvilg­tel­ti į pul­te­lį, kur ma­to­mas fik­suo­ja­mas vaiz­das.

Tai – nau­jes­nio­jo dro­no pri­va­lu­mas. Se­nes­nia­me apie vaiz­dus ga­lė­da­vo tik nu­spė­ti, o da­bar val­dy­mo pul­te­ly­je įsta­to te­le­fo­ną ir vis­ką iš kar­to ma­to, nu­sta­to jo skry­džio tra­jek­to­ri­ją. Ta­čiau dro­ną vis tiek bū­ti­na sek­ti aki­mis, kad ne­nuk­lys­tų, to­dėl to­kie klau­si­nė­to­jai kar­tais ga­li „rei­ka­lą pa­ga­din­ti“.

Kar­tą su dro­nu išė­jo pa­si­vaikš­čio­ti už mies­to, nu­kly­do link smė­lio kar­je­ro. Ta­čiau ir ten stai­ga su­sto­jo ma­ši­na, o per lan­gą iš­lin­do pa­žįs­ta­mo gal­va: „Dai­niau, kur čia vaikš­ti­nė­ji?“

Ki­tą sy­kį fo­tog­ra­fa­vo prie re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos, kai pa­ste­bė­jo at­va­žiuo­jan­čią po­li­ci­jos ma­ši­ną. Paaiš­kė­jo, kad pa­rei­gū­nas pa­ste­bė­jo skrai­dan­tį apa­ra­tą, ku­ris ju­dė­jo ta pa­čia kryp­ti­mi, ku­ria jis va­žia­vo, tad nu­ta­rė pa­sek­ti iki šei­mi­nin­ko. Ne baus­ti, tie­siog pa­kal­bin­ti ir ge­ros die­nos pa­lin­kė­ti, nes Dai­nius įsta­ty­mams ne­nu­si­žen­gia, ne­skrai­di­na dro­no virš žmo­nių mi­nios, ke­lia jį tik į leis­ti­ną 50–120 met­rų aukš­tį.

Per dro­no pi­lo­ta­vi­mą Vyš­nių fes­ti­va­ly­je Ža­ga­rės en­tu­zias­tas su­si­ra­do daug nau­jų pa­žįs­ta­mų, įsi­jun­gė į dro­nų pi­lo­tuo­to­jų gru­pę so­cia­li­nia­me tink­la­py­je.

Fo­tog­ra­fi­jos at­si­dū­rė lei­di­niuo­se

Dai­niaus Me­rec­kio ir jo sū­naus Lu­ko Ža­ga­rės fo­tog­ra­fi­jos jau at­si­dū­rė spaus­din­tuo­se lei­di­niuo­se. Jos pa­puo­šė kny­gą „Jo­niš­kio kraš­tas. Žy­mūs žmo­nės“, re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos ka­len­do­rius. Kar­tais nuo­trau­kų pa­pra­šo ne tik or­ga­ni­za­ci­jos, bet pa­vie­niai žmo­nės, no­rin­tys tu­rė­ti jiems bran­gaus kam­pe­lio at­vaiz­dą.

Į Ža­ga­rę Dai­nius Me­rec­kis maž­daug prieš 12 me­tų su šei­ma at­si­kė­lė iš Šiau­lių. Ko­kių pri­va­lu­mų tu­ri ma­žas mies­te­lis?

„Šiau­liuo­se triukš­mas, eis­mas, jei no­ri gam­tos, rei­kia to­liau va­žiuo­ti au­to­bu­sais. Ža­ga­rė­je vai­kai su­ma­nė pa­si­va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais – sė­da­me ir mi­na­me, ki­lo no­ras iš­si­mau­dy­ti, le­kia­me į pa­plū­di­mį prie Švė­tės ar­ba į poil­si­avie­tes gre­ta Žvel­gai­čio eže­ro. Mies­te­ly­je ma­žiau iš­lai­dų, nes nė­ra pre­ky­bos cent­rų, ak­ro­po­lių, į ku­riuos nu­vy­kus ne tiek mais­to pre­kėms pi­ni­gų iš­lei­di, kiek pri­rei­kia pra­mo­goms, lais­va­lai­kio už­siė­mi­mams“, – Ža­ga­rė­je at­ras­tus pri­va­lu­mus dės­tė Dai­nius.

Au­to­rės nuo­tr.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Nau­jo­sios Ža­ga­rės baž­ny­čia bal­ta­me žie­mos fo­ne.

Dai­nius Me­rec­kis fo­tog­ra­fuo­ti dro­nu pra­dė­jo prieš po­rą me­tų ir da­bar bent kar­tą per sa­vai­tę šiuo po­mė­giu už­sii­ma.

Nuos­ta­bios gam­tos spal­vos iš paukš­čio skry­džio.

Ža­ga­rė tu­ri upę Švė­tę ir Žvel­gai­čio tven­ki­nį, tad pei­za­žas įgau­na sa­vi­tą spal­vi­nę ga­mą.

Kar­tą dro­nas vos neuž­ki­bo už Ža­ga­rės baž­ny­čios bokš­to.

Ža­ga­rės poil­sio zo­na, ku­rio­je pa­vė­si­nių sto­gai at­ro­do deg­tu­kų dė­žu­tės dy­džio.

­

Va­ka­re ap­švies­ta Ža­ga­rė at­ro­do kaip gra­fi­nė švie­sų ins­ta­lia­ci­ja.

Rū­ko ap­gaub­tas pa­sie­nio pu­šy­nas ties Latvijos–Lietuvos pa­ri­biu.

Va­sa­rą iš vir­šaus Ža­ga­rė at­ro­do tie­siog pa­sken­du­si ža­lia­me rū­be.