Naujausios
Trukdė rieduliai, lėta tėkmė ir seklumos
Daugelį vasarų Julius Kančiauskis keliaudavo autostopu po Europą. Šiemet dėl koronaviruso teko keisti planus. Nusprendė įgyvendinti seniai brandintą planą upėmis perplaukti nuo vieno Lietuvos krašto iki kito.
Julius nusipirko naudotą plastikinę baidarę. Stiklo puošto baidarės nenorėjo, nes netikėtai atsimušusi į akmenis ji gali įdužti.
Kelionę pradėjo nuo Ignalinos rajone esančio Kalpanėnų kaimelio, kur iš Žeimenio tvenkinio išteka Žeimena. „Tėkmė – lėta. Upė pasekusi. Buvo liepa, tad plaukia daugybė baidarininkų. Kol prasilenki, susidaro kamščiai. Per pirmąjį pusdienį sugebėjau nuplaukti vos 20 kilometrų“, – pirmosios dienos įspūdžiais dalijasi Julius.
Žeimenos upe kelmiškis plaukė apie 80 kilometrų. Kai įplaukė į Nerį, atsirado kitos problemos. Neryje labai daug riedulių. O prieš Jonavą išgėrė paskutinį gurkšnelį iš namų pasiimto vandens. Laimė, keliauninkas aptiko šaltinį, iš kurio pasipildė atsargas.
Kai įplaukė į Vilnių, pasipylė lietus. Skaudėjo dėl įdegio pūslėm nuėjusias rankas ir kojas. Jau buvo šiek tiek pavargęs nuo kasdienio irklavimo po 12 – 13 valandų. Jautėsi vienišas, nes į žygį, kaip ir į ankstesnius autostopu, leidosi vienas.
Nuotaiką taisė tik vaizdai. Iš upės labai gražiai atrodo Gedimino pilis ir kiti pakrantės pastatai.
„Staiga prie Baltojo tilto pamačiau kelis vyrus, panirusius į vandenį ir plaukiančius tolyn. Pagalvojau, kad jiems dar sunkiau negu man sėdinčiam baidarėje. Ta mintis padėjo toliau irkluoti, nors visą dieną pliaupė lietus“, – šiandien su šypsena savo nuotykius prisimena Julius.
Valstybės sienos apsaugos zona
Nerimi Julius plaukė 213 kilometrų, Nemunu – 207. Neryje trukdė akmenys, lėta tėkmė. Nemunas buvo nusekęs. Vidury upės išnirdavo ne viena salelė. Kartais baidarė užplaukdavo ant seklumos, tekdavo išlipti.
„Įdomiausia buvo plaukti Nerimi. Įdomu buvo klausytis upės šniokštimo. Kartais pasijusdavau lyg plaukčiau kokia Šveicarijos Alpių kalnų upe. Nemunas – nuobodesnis. Tik Sudargo piliakalnis plaukiant atrodė įspūdingai“, – lygina Julius.
Nuo Smalininkų plaukiant Nemunu reikėjo turėti specialų leidimą. Mat, baidarė atsidūrė valstybės sienos apsaugos zonoje. Julių instruktavo, kad, gink Dieve, nenuplauktų į kitą Nemuno krantą. Vienas baidarininkas dėl to Rusijos areštinėje turėjęs praleisti porą parų.
Vakare, baigęs plaukimą ir kokioje Nemuno saloje ar pakrantėje apsistojęs nakvynei turėdavo pranešti pasieniečiams, kad šiandien jau nebeplauks. Rytą vėl privalėdavo pranešti, kad plaukia toliau.
Savo kelionę kelmiškis baigė įplaukęs į Kuršių marias. Jį ir penkių metrų ilgio baidarę namo parvežė Juliaus draugė.
„Tikėjausi, kad kelionė bus lengvesnė, – dešimt dienų praleidęs ant vandens dalijasi įspūdžiais Julius. – Tik vieną kartą iki tol buvau plaukęs valtimi Dubysos upe. Patirtis buvo kitokia, nes ir upė – kita, ir kelionė – trumpesnė. Šiai reikėjo didesnio fizinio pasirengimo. Nakvodavau dažniausia kokioje nors Nemuno salelėje. Keldavau apie pusė penkių. Papusryčiaudavau, pasigrožėdavau gamta. Šeštą valandą jau leisdavausi į žygį. Irkluoti tekdavo po 12 – 13 valandų. Nustoji irkluoti – stovi vietoje. O viena diena Nemune buvo labai vėjuota. Teko plaukti prieš vėją. Smarkiai kabinti irklais, nes vėjas tiesiog nešė baidarę atgal.“
Nepaisant sunkumų vaikinas ateityje norėtų pakartoti panašų žygį. Tik plauktų jau kitomis upėmis.
Nuo Rusnės iki Ventės rago
Kiek pailsėjęs Julius nusprendė išnaudoti likusias atostogas – automobiliu apvažiuoti aplink Lietuvą visais jos pakraščiais ir pasieniais, tokiomis ribomis, kurios nurodytos žemėlapyje.
Perimetras sudarytų 1800 kilometrų. Tačiau teko įveikti 535 kilometrais daugiau, nes kai kur negalėdavo važiuoti per ūkininkų javus, tekdavo ieškoti kitų keliukų. Be to, atstumą didino kelionės į degalines pasipildyti degalų ir nusipirkti greito maisto.
Didesnio pravažumo, bet neypatingai galingu savo automobiliu vaikinas kelionę pradėjo nuo Rusnės salos. Kadangi dar prieš kelionę baidare buvo susižalojęs koją, mat ketino pėsčias įveikti Camino Lithuania kelią, bet pasiėmė per sunkią kuprinę, nelipo į piliakalnius, nelankė kitų objektų, domėjosi tik architektūra.
Teko važiuoti ir pievomis, ir per ražienų laukus, ir per mišką, ir visiška bekele. Rizikos buvo daug. Tačiau per savaitę Julius, laimingai apvažiavęs Lietuvą, pasiekė Ventės ragą.
Nors kelionei ruošėsi, bet pasitaikė staigmenų. Pavyzdžiui, prieš kelionę niekur nebuvo radęs informacijos, kad Ignalinos atominė elektrinė turi apsaugos zoną. Lenkijos pasienyje teko įveikti taip vadinamą rokadinį kelią, kuris geležine uždanga skyrė Lietuvą nuo Lenkijos. Iki šiol ten tebėra sukalti strypai ir spygliuota viela.
Kartais ir vietos gyventojai stebėdavosi, kad tais šunkeliais ir bekelėmis kažkas važiuoja. Tačiau jis buvo ne vienas toks. Aukštaitijoje, panašiose džiunglėse, kuriomis jis važinėjo, ir kur nėra absoliučiai jokios infrastruktūros, matė vokiečių kemperį.
Juliui ne kartą teko bendrauti su pasieniečiais. Jie patardavo, parodydavo, kokiu keliu galima pravažiuoti, kad būtų kuo arčiau savo kelionės tikslo – važiuoti tik pasieniais.
„Pasienio kaimai ir vienkiemiai – visi panašūs. Prasti keliai. Sena tarybinė arba netgi senovinė architektūra. Ypač įdomūs Dzūkijos kaimelių namai, pastatyti iš negrabiai sudėliotų rąstų, tačiau papuošti raižytomis, ryškiai nudažytomis langinėmis“, – pasakoja Julius.
Važiuodamas nedideliu greičiu keliaunininkas savo maršrutą įveikė per savaitę. Tačiau kasdien vairuodavo po 13–14 valandų.
Nakvodavo palapinėje. Maistą tiek plaukdamas baidare, tiek važiuodamas automobiliu gamindavosi pats. Iš namų pasiėmė kruopų, daržovių, konservų. Po valgio pasimėgaudavo kavos puodeliu.
Įveikti visus sunkumus padėjo šaulio patirtis. Julius nuo vaikystės priklauso Šaulių sąjungai. Įprato eiti į žygius, ugdytis ištvermę, kartais miegoti palapinėje, kai lauke 20 laipsnių šalčio.
Be baimės – autostopu
Iki šiol daug vasarų J. Kančiauskis keliaudavo po Europą autostopu. Šis keliavimo būdas taip pat reikalauja daug ištvermės ir drąsos. Bet Julius visuomet keliaudavo vienas. Taip paprasčiau, nes prie nieko nereikia derintis. Be to, vieną pakeleivį lengviau paima automobiliai. Dažnai sustoja ir sunkvežimiai, nes šalia vairuotojo yra dar viena laisva vieta.
„Pamatyti tai, ką nori, keliaujant autostopu daug sudėtingiau, – sako Julius. – Ant pečių tu tempi sunkų bagažą: palapinę, virtuvę, drabužius, vaistinėlę, viską, kas būtina kasdieniam gyvenimui. Visa tai privalai neštis su savimi, kai apžiūrinėji suplanuotus objektus. Beje, kelionę reikia labai kruopščiai suplanuoti. Bet nebūtinai viskas pavyksta pagal planą. Kartais sustojęs vairuotojas važiuoja visai ne ten, kur tau reikia. Privalai arba keisti planus, arba laukti kito. O kitas nebūtinai sustos, nes vairuotojui privalai atrodyti patikimas.“
Kad reikėtų kuo mažesnį atstumą tampyti savo mantą, Julius palapinę išsiskleisdavo maždaug apie šimtas metrų nuo kelio. Tai nėra labai saugu. Tačiau su rimtesniais pavojais vaikinas niekuomet nesusidūrė.
Problemų kildavo ir dėl to, kad ne visi vairuotojai kalba angliškai. Tuomet popieriniame žemėlapyje vaikinas parodydavo, kur jam reikia nuvažiuoti.
Bene labiausiai Julius išmaišęs Lenkiją. Ši šalis – palankiausia autostoperiams.
