Naujausios
Po Europą — iškelta ranka
Keliauti autostopu — vienas iš įdomiausių būdų aplankyti pasaulį, įsitikinęs Andrius Skuolis, Šiaulių universiteto, Humanitarinio fakulteto, istorijos specialybės ketvirto kurso studentas. Vaikinas yra išmaišęs beveik visą Europą, svajoja pakeliauti ir po Afriką bei Pietų Ameriką.
Kristina KAROŠAITĖ
Pirmiausia — po Lietuvą
Andrius pasakoja, kad pirmoji kelionė buvo sulaukus 15 metų. „Tada iš Smalininkų (Jurbarko rajone) vykau į pogrindinės muzikos koncertą Vilniuje. Muzikos festivalių bei koncertų lankymas iki šiol išliko viena iš pagrindinių priežasčių keliauti. Taip keliauti man daug patogiau, nei autobuse susirangius sėdėti“, — teigia A. Skuolis.
Pirmosios studento kelionės buvo daugiausia po Lietuvą.
„Lietuvos sieną peržengiau 2002 metais, kada pirmą kartą nuvykau į Varšuvą. Tada buvau dar nepilnametis, tad reikėjo mamos raštiško sutikimo, o kai sulaukiau 18 metų, didesnių problemų nebekilo“, — pasakoja Andrius.
Kartais keliaudamas naudojasi pigių skrydžių pasiūlymais.
Tranzuodamas vaikinas aplanko muzikos festivalius ir koncertus, susipažįsta su kitų šalių kultūra ir tradicijomis, kulinariniu paveldu.
„Dėl tokio kelionės būdo labiausiai pergyvena mama. Ją raminu, kad keliauju saugiai, supažindinu su maršrutu“,— pasakoja vaikinas.
Keliauja vienas
Andrius dažniausiai keliauja vienas.
„Geriau keliauti vienam, nes taip keliauti yra didelis psichologinis ir fizinis krūvis — niekada nežinai, ar pavyks greitai įlipti į pakeleivingą mašiną“.
Kartais jam tenka keliolika valandų laukti sustojančios mašinos, dažnai nežino, kur teks nakvoti. „Tokiomis sąlygomis visada gali kilti nesutarimų“, — paaiškina studentas.
Vaikinas nejaučia baimės keliauti autostopu. Gal dėl to, kad niekad nebuvo patekęs į sudėtingas situacijas.
„Esu girdėjęs keletą merginų istorijų, kad joms yra tekę susidurti su įžūliais vairuotojais. Buvo atvejų, kada merginoms teko bėgti iš smurtautojo mašinos, bet tokių atvejų nėra daug“ , — pasakoja keliautojas.
Sustojus mašinai, vaikinas visada atkreipia dėmesį, ar vairuotojas yra blaivus. Stengiasi niekuomet nerizikuoti ir nevažiuoti su vairuotoju, kuris atrodo įtartinas ar išgėręs.
„Manau, kad kelionė tokiu būdu yra viena saugiausių pasaulyje“, — įsitikinęs studentas.
Patirti nuotykiai
Kelionėse patirtus nuotykius vaikinas prisimena su šypsena.
„Kartą važiavau iš Prahos į Brno. Atstumas tarp miestų apie 220 km. Iš Čekijos sostinės išvykau jau vakarop. Pradėjus keliauti autostopu, greitai sustojo pora pusamžių vyrukų. Jie angliškai nekalbėjo. Pusiau rusų ir laužyta čekų kalba paaiškino, kad vyksta už Prahos link Brno, tačiau jų kelionė esanti trumpa — važiuos apie 40 km. Pamaniau, jau geriau važiuosiu su jais, negu toliau stovėsiu trasoje“, — pasakoja keliautojas.
Pakeliui sužinojo, kad nuo gyvenvietės maždaug už 2 km yra degalinė, kurioje toliau galės ieškotis kitų automobilių.
„Ėjau nurodyta kryptimi degalinės link. Pradėjo temti, tačiau degalinės negalėjau rasti. Sutemo. Pradėjau stabdyti mašinas greitkelyje — supratau, kad šansų nedaug“.
Sustojo arabas, kuris mokėjo tik arabiškai ir čekiškai, sakėsi, kad moka truputėlį lenkiškai.
„Šiaip ne taip, pasitelkęs savo laužytą lenkų kalbą išsiaiškinau, kad važiuoja į Brno. Likus pusiaukelei iki Brno vairuotojas pasakė, kad yra daugiau nei parą nemiegojęs, tad labai nori miego. Užsukom į degalinės kavinę, kurioje man pasiūlė išsirinkti kokių tik noriu patiekalų iš kavinukės meniu ir pavakarieniauti jo sąskaita, kol jis miegos. Mano vakarienė užtruko apie pusę valandos, po to arabas atsikėlė ir važiavome toliau“, — pasakoja A. Skuolis.
Brno arabas autostopininkui padėjo susirasti ir nakvynės vietą. Dėkojo musulmonui už pagalbą, tačiau arabas paaiškino, jog jis tik ištiesė pagalbos ranką, reikia dėkoti ne jam, o Alachui, nes dėl jo mokymo jis ir sustojęs.
„Prie Vokietijos sienos susistabdžiau Liuksemburgo parlamentarę. Ji dėl manęs pakeitė savo maršrutą. Nuvežė į Liuksemburgo sostinę, aprodė įžymias vietas. Mieste trims valandoms mane paliko pasivaikščioti. Vėliau, kaip ir buvome susitarę, ji grįžo ir nuvežė į nakvynės vietą Belgijos pasienyje“, — dalijosi įspūdžiais keliautojas.
Išlaidos — maistui
Kelionėse Andrius daugiausiai išleidžia maistui. „Kas čia kainuoja litus, tas dažniausiai Vakarų Europoje eurais. Pavyzdžiui, Lietuvoje sumuštinis kainuoja 3 litus, tuo tarpu, Austrijoje, Romoje, Paryžiuje — 5 eurai, alus Romoje, Florencijoje 4 — 6 eurai. Būna tokių atvejų, kad gaila pinigų sumuštiniui, tai po kelias paras pabadauti“, — lygina kainų skirtumus vaikinas.
Jam tenka sutikti ir tokių vairuotojų, kurie sušelpia 5 — 10 eurų, suteikia nemokamai nakvynę, galiausiai vaišina maistu iš šaldytuvo.
Nakvynę dažniausiai susiranda naudodamasis internetinės bendruomenės paslaugomis, kurių esmė — priimti keliautojus nakvynei.
Taip A. Skuolis susipažįsta su daugybe žmonių, kurie tampa gerais draugais, bendraminčiais, kartu vyksta į koncertus ir festivalius.
„Autostopininkui visuomet reikia turėti ir palapinę, nes niekada nežinai, kaip seksis keliauti“, — pataria studentas. Kartais jis susiranda ir kokį apleistą namą.
Svajonės
Andrius svajoja pakeliauti po Kiniją, Indiją, Japoniją, Pietų Ameriką ir Afriką.
„Šiuose žemynuose — visai kita kultūra, o svarbiausia — nestabili politinė padėtis, bet kada gali kilti koks nors konfliktas, iš kurio gali būti sunku pavykti ištrūkti“, — teigia studentas. Vis dėl to vaikinas yra įsitikinęs, po 5— 10 metų nuvyks ir į šiuos žemynus.
Paprašius išvardinti Europos valstybėse, kurias jau yra palankęs, studentas susimąstė. Jam lengviau išvardinti, kur nėra buvęs.
Šiemet ketina nuvykti į Ukrainą, pasiekti Balkanų šalis. „Artimiausiu metu numatęs surasti laiko aplankyti Olandiją ir Daniją“, — planuoja A. Skuolis.
Vaikinas norėtų kitais metais išvykti į JAV, kur žada ieškoti darbo.
KELIAUTOJAS: Šiaulių universiteto studentas Andrius Skruolis sako, kad keliaudamas autostopu, jis sutaupo pinigų, be to, taip keliauti daug įdomiau: Susipažįstu su įvairių tautų, tikėjimų ir kultūrų žmonėmis, girdžiu skirtingas kalbas, dialektus„. Berlyne — šalia paminklo sovietiniam kariui.
Asmeninio albumo nuotr.