Pirmoji kapitono basedlė

Pir­mo­ji ka­pi­to­no ba­sed­lė

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rio vy­res­ny­sis ins­pek­to­rius, vi­daus tar­ny­bos ka­pi­to­nas Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius su­de­ri­no mu­zi­ką, šo­kį, dai­ną, meist­rys­tę ir ug­nia­ge­sio tar­nys­tę.

Iki šiol iš me­džio dro­žęs šaukš­tus, įvai­rius de­ko­ra­ty­vi­nius dir­bi­nius, būg­nus, šie­met įsto­jo į kraš­to ba­sed­li­nin­kų di­nas­ti­ją ir iš­mo­ko ga­min­ti se­no­vi­nį inst­ru­men­tą  ba­sed­lę. To­kių meist­rų – vie­ne­tai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ba­sed­lės iš­ly­dė­tu­vės

Kai lan­kė­mės Do­na­to ir jo žmo­nos Jū­ra­tės na­muo­se Rad­vi­liš­ky­je, pir­mo­ji Do­na­to pa­ga­min­ta be­sed­lė na­mie „nak­vo­jo“ pa­sku­ti­nį kar­tą. Kitą die­ną ji iš­va­žia­vo į Aly­taus ra­jo­ną.

„Ma­no pir­mo­ji ba­sed­lė iš­va­žiuo­ja ten, iš kur aš kaž­ka­da at­va­žia­vau į Rad­vi­liš­kį“, – sa­kė meist­ras.

Ba­sed­lė, dar va­di­na­ma ba­sed­la, ba­set­la, ba­set­le, – liau­diš­ka kont­ra­bo­so at­mai­na, tra­di­ci­nis liau­diš­kas mu­zi­kos inst­ru­men­tas. Ba­sed­lė ma­žes­nė už kont­ra­bo­są.

Do­na­tas ba­sed­lę pra­dė­jo ga­min­ti per­nai va­sa­ros pa­bai­go­je, bai­gė prieš šias Ve­ly­kas. Dro­žė, šil­dė, len­kė, kli­ja­vo, dai­li­no me­dį, tem­pė sty­gas iš plo­nų­jų kiau­lės žar­nų. Pir­mo­je sty­go­je su­suk­tos, iš­temp­tos ir iš­džio­vin­tos pen­kios žar­nos, ant­ro­je – sep­ty­nios, o tre­čio­je – de­vy­nios.

„Pra­kal­bo“, – ne­daug­žo­džiau­ja Do­na­tas apie tai, ko­kį jaus­mą pa­ty­rė, kai ban­dė pa­gro­ti sa­vo pa­ga­min­ta ba­sed­le.

Pir­mą­ją ba­sed­lę Do­na­tas ga­mi­no sau, bet paaiš­kė­jo, kad ji bus ne pa­sku­ti­nė. Sus­to­ti jau ne­be­ga­lės nei pa­ts, nei jam kas leis – Lie­tu­vo­je la­bai ma­žai to­kių meist­rų, ga­lin­čių pa­ga­min­ti šį se­no­vi­nį inst­ru­men­tą.

Pa­te­ko į di­nas­ti­ją

Prieš ke­lerius me­tus Do­na­tas su sa­vo va­do­vau­ja­mu ko­lek­ty­vu bu­vo pa­kvies­tas gro­ti Šiau­lė­nų vai­kų folk­lo­ro an­samb­liui, va­do­vau­ja­mam Džiul­je­tos Ra­gaus­kie­nės. Ji Šiau­lė­nuo­se kaip tik pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti at­ran­ki­nius tu­rus į ša­lies mo­ki­nių folk­lo­ri­nių šo­kių var­žy­tu­ves „Pat­rep­sy­nė“, jau dau­giau nei de­šimt­me­tį ren­gia­mas Šiau­liuo­se.

„Folk­lo­ris­tai vie­ni ki­tus trau­kia, nes gy­ve­ni­mo, pa­sau­lio su­pra­ti­mas yra pa­na­šus, po­mė­giai pa­na­šūs, spin­du­liuo­ja­ma ši­lu­ma pa­na­ši“, – sa­ko Do­na­tas.

Bū­tent per šiau­lė­niš­kių vai­kų „Pat­rep­sy­nę“ Do­na­tas su­si­pa­ži­no su ži­no­mu se­no­vi­nių mu­zi­kos inst­ru­men­tų meist­ru, „Pat­rep­sy­nės“ da­ly­viu ir or­ga­ni­za­to­rių pa­gal­bi­nin­ku šiau­lie­čiu tau­to­dai­li­nin­ku Al­ber­tu Mar­ti­nai­čiu.

Taip Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius ta­po ži­no­mo ba­sed­lių meist­ro, švie­saus at­mi­ni­mo An­ta­no Na­vic­ko, ku­rio šimt­me­tį ne­se­niai mi­nė­jo jo pa­se­kė­jai, di­nas­ti­jos na­riu. Di­nas­ti­ja – są­ly­gi­nis pa­va­di­ni­mas, nes ke­lias ba­sed­lių meist­rų kar­tas sie­ja ne krau­jo ry­šys, o ba­sed­lių ga­my­ba.

An­ta­nas Na­vic­kas, jau bū­da­mas ga­na gar­baus am­žiaus, pa­ska­tin­tas Ža­lių­jų ju­dė­ji­mo pra­di­nin­ko Šiau­liuo­se Ri­man­to Bra­ziu­lio ir tau­to­dai­li­nin­ko Al­ber­to Mar­ti­nai­čio, pa­ga­mi­no net 75 ba­sed­les. Kai jau A. Na­vic­kas į am­žiaus pa­bai­gą ne­be­tu­rė­jo svei­ka­tos, jo ama­tą pe­rė­mė A. Mar­ti­nai­tis. Jis jau yra pa­ga­mi­nęs per 50 ba­sed­lių.

A. Mar­ti­nai­tis sa­vo ba­sed­lių meist­rys­tės pa­tir­tį per­da­vė dar pen­kiems meist­rams: Al­ber­tui Bar­ta­šiui iš Pas­va­lio, Vla­dui Kaz­laus­kui iš Pa­ne­vė­žio, Va­ris Au­zinš iš Lat­vi­jos, šiau­lie­čiui Arū­nui Stan­kui ir Do­na­tui Stak­vi­le­vi­čiui.

To­kio inst­ru­men­to ga­my­bos ne­mo­ko jo­kia mo­kyk­la, to ga­li­ma iš­mok­ti tik iš meist­rų, pe­rė­mu­sių pa­tir­tį iš kar­tos į kar­tą.

Aka­de­mi­ją bai­gė su vie­nu šaukš­tu

Do­na­tas – dip­lo­muo­tas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, bai­gęs tuo­me­ti­nę Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją. „Ko­dėl ve­te­ri­na­ri­ja? To­dėl, kad iš kai­mo“, – juo­kia­si Do­na­tas.

Sto­da­mas į aka­de­mi­ją Do­na­tas aiš­kiai ži­no­jo, kad „brau­sis“ į stu­den­tų folk­lo­ro an­samb­lį „Ku­po­lė“, va­do­vau­ja­mą An­ta­no Ber­na­to­nio.

Bū­tent „Ku­po­lė­je“ Do­na­tui ir at­si­vė­rė vi­sas pla­tu­sis ir gi­lu­sis folk­lo­ro pa­sau­lis, pri­gim­ti­niai tau­tos klo­dai.

Kai­me gy­ven­da­mas Do­na­tas pri­va­lė­jo tė­vo pa­mo­ky­tas kir­viui ko­tą nu­si­ta­šy­ti, dal­gia­ko­tį pa­si­da­ry­ti. Aka­de­mi­jo­je Do­na­tas nu­si­dro­žė šaukš­tą. Juo vie­nin­te­liu ir val­gė vi­sus pen­ke­rius stu­di­jų me­tus. Do­na­tas sa­ko, kad me­di­nio šaukš­to ga­li už­tek­ti vi­sam gy­ve­ni­mui – iki kol jį pa­dė­si am­ži­nai. Bet at­si­ti­ko taip, kad bend­ro­je stu­den­tų vir­tu­vė­je penk­ta­me kur­se šaukš­tas din­go. Te­ko drož­ti ki­tą, tre­čią, pen­kias­de­šim­tą, kol skai­čių pa­me­tė.

Vė­liau ki­bo drož­ti būg­nus nak­ti­mis bu­dė­da­mas aka­de­mi­jos kli­ni­ko­je.

Pir­ma­sis pa­ties pa­si­ga­min­tas mu­zi­kos inst­ru­men­tas  būg­nas taip pat iš­drož­tas be­si­mo­kant aka­de­mi­jo­je.

Do­na­tas į aka­de­mi­ją įsto­jo 1988 me­tais. Pats tau­tos at­gi­mi­mas, folk­lo­ro, tau­tos tra­di­ci­jų pa­ki­li­mas.

„Ku­po­lė­je“ Do­na­tas iš­mo­ko gro­ti ar­mo­ni­ka, ta­čiau tarp bend­ra­min­čių bu­vo ne vien dai­nos ir šo­kiai, bet ir pa­šne­ke­siai prie ar­ba­tos apie tau­tos sa­vas­tį, tra­di­ci­jas.

„Na­muo­se bu­vo pa­sė­ti dai­gai: mo­čiu­tė gies­mes gie­do­jo, tė­ve­lis tu­rė­jo gra­žų bal­są, gie­do­da­vo šer­me­ny­se. Cho­rai, šven­tės. Su tė­ve­liu dai­na­vau ko­lū­kio vo­ka­li­nia­me an­samb­liu­ke. O „Ku­po­lė­je“ su­vo­kiau sa­vo tau­tos tra­di­ci­jų gel­mę, su­pra­tau, kad rei­kia puo­se­lė­ti tau­tos pa­vel­dą na­tū­ra­liai, sa­vo gy­ve­ni­me“, – sa­ko Do­na­tas.

Į Rad­vi­liš­kį at­ve­dė šei­ma, su­lai­kė – mu­zi­ka

Dzū­kas at­va­žia­vo gy­ven­ti į ge­le­žin­ke­lininkų mies­tą su šei­ma, nes čia bu­vo pir­mo­sios žmo­nos tė­viš­kė. Šei­mos iš­sau­go­ti ne­pa­vy­ko, bet Rad­vi­liš­ky­je Do­na­tas li­ko. Čia bu­vo dar­bas, na­mai. Čia su­ti­ko ir sa­vo Jū­ra­tę. Juo­du su­ve­dė mu­zi­ka ir Rad­vi­liš­kis, nors abie­jų šak­nys – iš Dzū­ki­jos, nuo Aly­taus, to­dėl ir na­muo­se tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si tar­miš­kai.

Do­na­tas ir Jū­ra­tė Stak­vi­le­vi­čiai gy­ve­na la­bai pra­ban­giai – abu tu­ri po va­do­vau­ja­mą liau­diš­kos mu­zi­kos ko­lek­ty­vą. Rad­vi­liš­kio mies­to kul­tū­ros cent­ro liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Rad­vi­ja“ – Jū­ra­tės va­do­vau­ja­ma, bet jo­je ar­mo­ni­ka gro­ja ir Do­na­tas. O Rad­vi­liš­kio mies­to kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lis „Ai­di­ja“ – Do­na­to va­do­vau­ja­mas ko­lek­ty­vas, ta­čiau jo veik­lo­je da­ly­vau­ja ir Jū­ra­tė.

Ve­te­ri­na­ri­jos dip­lo­mą Do­na­tui kaž­ka­da te­ko pa­si­dė­ti į stal­čių, nes stam­bių­jų gy­vu­lių, ku­rių dak­ta­ras jis bu­vo, ra­jo­ne vis ma­žė­jo. Iš pra­džių Do­na­tas bu­vo ug­nia­ge­sys. Vė­liau su­ka­rin­ta Prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba kū­rė­si ir ieš­ko­jo žmo­nių gais­rams tir­ti.

Do­na­tas iš ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo ta­po gais­rų ty­rė­ju, vi­daus tar­ny­bos ka­pi­to­nu pa­kvies­tas ko­le­gos ir Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros po­sky­rio vir­ši­nin­ko Vir­gi­ni­jaus Ivoš­kos. O Do­na­tas praė­jus ke­le­riems me­tams Vir­gi­ni­jų pa­kvie­tė į mu­zi­kos pa­sau­lį. V. Ivoš­ka da­bar gro­ja kont­ra­bo­su Jū­ra­tės va­do­vau­ja­mo­je ,,Rad­vi­jo­je“ ir lau­kia nau­jos ba­sed­l4s.

Dzū­kiš­kas prie­sko­nis

„Ai­di­jai“ šį ru­de­nį bus 30 me­tų, pen­ke­rius me­tus ko­lek­ty­vui va­do­vau­ja Do­na­tas. „Ai­di­ja“ da­bar vie­ni­ja 15–17 rad­vi­liš­kie­čių.

„Ko­lek­ty­ve yra tie, ku­riems folk­lo­ro la­bai rei­kia. Čia mu­zi­kuo­ja ir sen­jo­rai, ir bu­hal­te­riai, ir te­kin­to­jai. Žmo­nėms rei­kia at­gai­vos“, – apie „Ai­di­jos“ bend­ra­min­čius sa­ko D. Stak­vi­le­vi­čius.

Do­na­tas ar­mo­ni­ka gro­ja iš klau­sos, nors skai­to ir na­tas.

Jo va­do­vau­ja­mo­je „Ai­di­jo­je“ gre­ta aukš­tai­tiš­kų, Rad­vi­liš­kio, Še­du­vos kraš­to me­lo­di­jų vis dau­giau at­si­ran­da ir dzū­kiš­kų.

„Dzū­kiš­kos dai­nos, mu­zi­ka tu­ri dau­giau mi­no­ri­nių at­spal­vių – liūd­nų, il­ge­sin­gų. Dzū­ki­jo­je juk že­me­lės pra­stos ir gy­ve­ni­mas  žmo­nių var­gin­gas, to­dėl, ma­tyt, ir dzū­kiš­ka­me folk­lo­re at­si­spin­di tai“, – ly­gi­na Do­na­tas.

Že­mai­tiš­kos dai­nos Do­na­to au­siai smar­kes­nės, dau­gia­bal­sės. Dar aka­de­mi­jos „Ku­po­lė­je“ iš­mo­ko ke­le­tą že­mai­tiš­kų dai­nų.

„Bet su že­mai­čiais jų dai­nas dai­nuo­ti jau rei­kia daug svei­ka­tos tu­rė­ti ir pa­tai­ky­ti į jų cha­rak­te­rį“, – Lie­tu­vos re­gio­nų bruo­žus var­di­jo Do­na­tas.

Do­na­tas ma­to, kad nors ir skir­tin­gas re­gio­nų folk­lo­ras, bet jis tu­ri es­mi­nį bend­rą bruo­žą –  mo­ko žmo­nes pa­pras­tu­mo, tik­ru­mo, pa­ro­do, kad eg­zis­tuo­ja gi­ja, ri­šan­ti dau­gy­bę mū­sų tau­tos kar­tų, gy­ve­nu­sių šio­je že­mė­je, prie sa­vo šak­nų, su sa­vo dai­no­mis, dar­bais ir cha­rak­te­riu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

DI­NAS­TI­JA: Tau­to­dai­li­nin­kas Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis (dešinėje), iš­mo­kęs ga­min­ti ba­sed­les iš da­bar jau švie­saus at­mi­ni­mo meist­ro An­ta­no Na­vic­ko, per­da­vė sa­vo pa­tir­tį jau pen­kiems meist­rams, vie­nas jų – Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius.

PA­SI­RIN­KI­MAS: Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius, iš­mo­kęs ga­min­ti se­no­vi­nį inst­ru­men­tą  ba­sed­lę, sa­ko, kad žmo­gus ga­li rink­tis – tą pa­tį me­džio ga­ba­lą pa­vers­ti ir mal­ko­mis, ir mu­zi­kos inst­ru­men­tu. „Į mal­kas ati­de­du tik ta­da, kai vi­siš­kai nie­ko neį­ma­no­ma be­pa­da­ry­ti iš pliaus­kos“, – juo­kia­si D. Stak­vi­le­vi­čius.

ŠAUKŠ­TAS: Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius yra iš­dro­žęs šim­tus šaukš­tų. Kai ku­rie jų yra iš­ke­lia­vę ir už At­lan­to van­de­ny­no.

BA­SED­LĖ: Tra­di­ci­nis lie­tu­vių inst­ru­men­tas ba­sed­lė yra liau­diš­ka kont­ra­bo­so at­mai­na

BŪG­NAS: Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius būg­nus ga­mi­na nuo stu­den­tiš­kų lai­kų.

TVAR­KA: Do­na­tas Stak­vi­le­vi­čius se­na­me ka­len­do­riu­je pa­ma­tė, kaip rei­kia pa­to­giai lai­ky­ti vi­nu­tes be jo­kių len­ty­nų: dang­te­lius, ku­rie lai­ko vi­są tal­pą, pri­suk­ti prie lu­bų.