Naujausios
Pirmoji aktoriaus scena — Meškuičių bažnyčia
Su 23-trejų metų aktoriumi Simu Lindešiu, kilusiu iš Meškuičių, kalbėjomės prieš Šiauliuose vykusį spektaklį „Meilė ir taika“.
J. Janonio gimnazijos ir teatro studijos „Kompanija šauni“ auklėtinis prisipažįsta, kad pirmojo jo scena buvo Meškuičių bažnyčia.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Tarp kunigo ir aktoriaus
„Dvylika metų tarnavau Meškuičių bažnyčioje, buvau klapčiukas. Aš jau buvau paženklintas eiti į seminariją“, — prisipažįsta Simas.
Tačiau dabar jis galvoja, kad bažnyčia irgi buvo tam tikra aktorystės mokykla. Į bažnyčią ėjo skaityti skaitinius, šventąjį raštą — tai irgi išėjimas prieš auditoriją. Tada ir balsas atsirado, ir stotas.
Vaikino planus sujaukė šiauliečių Dalės ir Virginijaus Dargių vadovaujama vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“, leidusi pajusti tikros aktorystės skonio. Nors ir banaliai skamba, sako Simas, bet vienuoliktoje klasėje teko rinktis tarp aktorystės ir kunigų seminarijos.
Teatro studija, anot Simo, buvo pati geriausia gyvenimo mokykla. „Ten nemokė raudonkepuraičių vaidinti, bet mokė gyventi ir suprasti pasaulį, mokė gyvenimo tiesų, atsakomybės, scenoje nemeluoti, būti savimi“, — negaili gerų žodžių savo buvusiems vadovams jaunasis aktorius.
Būti aktoriumi
Kai Simas pareiškė norą stoti į aktorinį, iš aplinkinių daug susižavėjimo šūksnių nesulaukė. Ir studijos vadovai perspėjo, kad, baigęs, nežinai, ką darysi. Buvo atkalbinėjančių, sakančių: žinok, kur eini.
Simas prisimena, kaip viename skaitovų konkurse jį pastebėjusi amžiną atilsį režisierė Dalia Tamulevičiūtė. O kai po trejų metų jie susitiko Muzikos ir Teatro akademijos koridoriuje, D. Tamulevičiūtė Simo tiesiai paklausė: „Kodėl tu tai darai?“
„Aš neidealizuosiu, savęs menininku nelaikau, esu normalus žmogus. Kaip santechnikas vamzdžius tvarko, taip aš vaidinu ir šoku. Tačiau žinau, kad ramiai negalėčiau išgyventi.“
Simas tvirtina, kad jam pasisekė nuo pirmojo kurso. Viena, tai buvęs unikalus kursas, kurio studentai jau pirmaisiais metais pradėjo vaidinti teatre.
Antra, jam pavyko prisiliesti prie kino. Dar būdamas pirmakursis, Simas nuėjo į Lietuvoje filmuoto septynių Europos šalių bei Rusijos mini serialo „Karas ir taika“ pagal L. Tolstojaus romaną atranką epizodiniam vaidmeniui. Tačiau filmo režisierius Robertas Dornhelmas vietoj epizodinio jam davė vieną pagrindinių — Petios Rostovo — vaidmenų. Simas viliasi, kad šis 2007 metų televizijos filmas bus parodytas ir Lietuvoje.
„Tris mėnesius buvau šalia garsių aktorių, nuo to laiko pajutau skonį: kaip gera dirbti, matyti, važiuoti, daryti, o nesėdėti diena po dienos auditorijoje“, — prisipažįsta Simas.
Išvažiavo į Londoną
Po trijų kursų Simas pasiėmė akademines atostogas ir išvažiavo į Londoną pamatyti pasaulio, nes čia pasidarė sėslu.
Pradėjo nuo nulio, dirbo padavėju, valė patalpas, tačiau greitai susirado, anot jo paties, vieną prestižiškiausių Britanijos šokių mokyklų ir įstojo mokytis šiuolaikinio šokio choreografijos su stipendija.
Būdamas Londone, lankėsi garsiausiuose operos ir teatro spektakliuose, malėsi po įvairius kultūrinius renginius.
„Kai beveik po metų grįžau į Lietuvą didelėmis akimis ir pajutau, kad esu niekam nereikalingas ir neįdomus, supratau, ką sakė D. Tamulevičiūtė“, — prisimena Simas.
Viskas yra gerai
Tačiau netrukus Simą pakvietė vaidinti į vieną spektaklį, po to sutikta choreografė pakvietė šokti, tada atsirado reklama televizijoje, ir, anot jo, „pasirodė, kad esi reikalingas“.
Šią vasarą Simas sukūrė Mirties Angelo vaidmenį Trakų pilies kieme Valstybės dienos proga rodytoje A. Ponchielli operoje „Lietuviai“. Netrukus J. Jurašas pakvietė vaidinti spektaklyje “Dvejonė“ (tai pirmasis šio režisieriaus darbas Lietuvos dramos teatre po beveik 20 metų trukusios pertraukos), kurio premjera įvyko lapkričio 15-tąją Vilniaus mažajame teatre.
Tris praėjusio savaitgalio dienas Simas šoko dešimtą kartą į nacionalinę operą grįžtusiame G. Bizė šedevre „Karmen“, kuriame dirbo su italų choreografu Gianni Santucci..
„Darbo iš tikrųjų yra. Aš tuo tikiu, ir aš jo turiu“, — tvirtina Simas ir pacituoja išvakarėse perskaitytą mintį esą blogas amatininkas, kuris sako, kad nėra darbo.
Simas prisipažįsta, kad jam patinka tai, ką jis daro, tačiau jo norai ir svajonės dar didesni. „Nepaleidžiu minties pastatyti savo spektaklį. Galbūt nueisiu vieną dieną mokytis filosofijos, o gal imsiu ir išvažiuosiu pasimokyti režisūros. Noriu mokytis, daryti, o ne turėti diplomą“, — sako Simas ir prisipažįsta, kad diplomo taip ir neturi. Po Naujųjų metų ketina tęsti mokslus Menų ir Teatro akademijoje.
Paklaustas apie pagrindinį gyvenimo siekį, Simas atsako maksimalistiškai: „Noriu būti pats laimigiausias ir žinau, kad būsiu. Nenoriu nuleisti rankų, nenoriu galvoti apie buitį.“
Gal galėtų ir kitiems pasakyti gero gyvenimo receptą? „Aš kaip idiotas sakau, kad viskas yra gerai. Svarbiausia — tikėjimas. Visom prasmėm“, — sako jaunuolis.
Teigiamas pokalbis
Simas tvirtina niekada neatsisakęs minties, kad grįš atgal į Londoną ar Nyderlandus, kur jam priimtinas požiūris į meną. O kol kas, sako, ir čia, Lietuvoje, labai gerai.
„Kai pagalvoji, kiek čia yra neišnaudotų galimybių ir nišų. Aš nuoširdžiai sakau“, — dievagojasi Simas. Anot jo, ieškoti tų galimybių užsienyje nėra didelės prasmės, juk Didžiojoje Britanijoje apie 45 procentai aukštųjų mokyklų absolventų neranda darbo ir sėdi namie.
O kokios čia neišnaudotos nišos? „Čia — Lietuva, čia ateina pinigai iš Europos Sąjungos, yra pilna fondų, pasėdi prie kompiuterio savaitę, mėnesį ir surandi — rašai gerą projektą ir gauni pinigus“, — pasakoja Simas.
Pokalbio pabaigoje perklausia: „Ar teigiamai kalbėjau?“. “Teigiamai“, — sakau. “Tai su teigiama emocija ir parašykite“, — paprašo.
GYVENIMAS: „Mokesčius sumoki, po to — nuostabus gyvenimas“, — tokia gyvenimo tarp buities ir būties formulę vadovaujasi Simas Lindešis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.