Naujausios
Pinigų kolekcionierius pinigui negodus
Želvių kaime (Kelmės rajonas) gyvenantis Leonardas Pleikys visą gyvenimą kolekcionuoja pinigus. Seniausias ir vertingiausias monetas atiduoda muziejams arba, jo žodžiais, rimtesniems kolekcininkams. Didžiąją gyvenimo dalį buhalteriu dirbusiam Leonardui įdomiausia ne pats pinigas, o jo istorija.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Potraukis istorijai
Jaukūs Ievos ir Leonardo Pleikių namai Želviuose. Ant stalo dar nenuvytusi Leonardo jubiliejaus puokštė. Jam jau aštuoniasdešimt. Pro langą Leonardas mato seną trobą, kurioje užaugo. Likimas susiklostė taip, kad gimtinėje liko gyventi pamotė. Ieva ir Leonardas savo namus statėsi šalia tėvų sodybos.
„Turiu potraukį istorijai, — pasakoja Leonardas. — Įdomų laikotarpį gyvenau. Šioje vietoje gyveno mano seneliai ir proseneliai. Pasakojimus apie juos dėjausi į galvą. Žinau, kad senelis iš tėvo pusės žuvo Amerikoje anglių kasyklose. O prosenelis buvo baudžiauninkas. Kadangi Želviuose ponai pristatė karčemų, baudžiauninkai gerdavo. Girdėjau, kad mano prosenelis buvo išdykęs. Išgerdavo karčemoj, paskui šokdavo prieš dvaro ūkvedį ar patį poną — ieškodavo teisybės.“
Mama mažai pasakodavo apie savo giminę. Leonardas atsimena tik vieną istoriją. Mamos broliui tėvas buvo nupirkęs bajoro dokumentus. Tie dokumentai išgelbėdavo jaunus vyrus nuo rekrutų. Mat dvaro savininkai atiduodavo į rekrutus tuos vyrus, kurie jiems neįtikdavo.
„Tik blogai jam ta istorija baigėsi. Kažkas įskundė, o jis ir prisipažino, kad dokumentai pirkti. Visi vyrai mūsų giminėj žmonas rinkosi iš kaimyninių kaimų ir parsivedė į Želvius. Ir aš, žinodamas, kad geras vyras devintoj parapijoj žmonos neieško, nusižiūrėjau mergaitę iš gretimo kaimo.“
Žmona Ieva šypsosi vyrui. Spintelėje suranda melsvos medžiagos skrynutę su monetomis. Visą gyvenimą žmonos, motinos ir darbininkės pareigas derinusi moteris buvo bibliotekininkė, paštininkė, dailės kombinato mezgėja.
Seną pinigą nešdavo buhalteriui
Leonardas baigė šešis skyrius, o paskui — sąskaitybos mokyklą Kaune. Nors vėliau technikume įsigijo ir zootechniko specialybę, didžiausią savo gyvenimo tarpsnį praleido dirbdamas buhalteriu. Kolūkiečiai, radę kur nors seną pinigą, nešdavo buhalteriui.
„Želviuose kažkoks nemokša arė žemę. Per giliai suleido plūgus. Išvertė pinigus, — mena Leonardas. — Monetas atnešė man. Pamatęs, kad tai septynioliktojo amžiaus pinigai, pasiunčiau į Šiaulių “Aušros“ muziejų. Pagalvojau, kad man išsaugoti jų gali ir nepavykti. O muziejus tikrai išsaugos. Įdėjau tarp storų popierių į voką ir išsiunčiau. Tik paprašiau, kad mainais man atsiųstų žinių apie tuos pinigus ir mano kaimą.“
Tada Leonardas sužinojo, jog viena moneta — tai Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero 1663 metų grašis, kita — Brandenburgo elektoriaus Friedricho Vilhelmo 1685 metų reichstaleris.
Muziejininkai atsiuntė žinių ir apie Želvių kaimą. Netoli kaimo esantys miškai, pasirodo, buvo laikomi šventaisiais miškais. Juose yra Perkūnkalnis, taip pavadintas dar pagonių laikais, ir Kartuvių kalnas, kuriame korė sukilėlius.
Želvių dvaras valdė tūkstantį dešimtinių žemės. Turėjo degtinės varyklą ir keletą karčemų. Degtinė karčemose buvo pigi — penkiolika kapeikų už kvortą. Todėl daugelis baudžiauninkų gėrė, norėdami pamiršti vargus.
Leonardas sako daug monetų ir banknotų išsiuntinėjęs Šiaulių ir Kauno muziejams. Dalį pinigų atiduodavo didesnes kolekcijas turintiems žmonėms.
Dabar dar tebeturi medžiaginę skrynelę, kurion suberia anūkų iš svetimų šalių parvežtas monetas. Mat mokytojų profesijas įgijusios Leonardo anūkės su savo vyrais išvažiavo uždarbiauti į Londoną. Kur gavusios kokį pinigėlį veža seneliui. Leonardas kartais pasiberia ant stalo monetas, ir, paėmęs lupą, jas apžiūrinėja, lygina, kuri gražiausia, skaitinėja, kokios šalies tas pinigas. Dar išlaikė ir vieną kitą seną pinigėlį. Dukra nupirktoje sodyboje, palėpėje rado senų Vokietijos markių. Padovanojo tėvui.
Žemė nedega ir neskęsta
Ieva ir Leonardas dar dirba 19,5 hektaro žemės. Ta žemė gimtosiose vietose jam labai brangi. Augina bulves, vasarinius miežius, kviečius. Kalvotas vietas ketina apsodinti mišku. Ūkininkauti Pleikiams padeda dukra. Leonardas — kooperatyvo „Kuršių kraštas“ narys. Kooperatyvo technika apdirba jo žemę.
Besišnekučiuojant į duris pasibeldžia sėklintojas. Pasirodo, Pleikiai dar laiko keturias karves, paukščių. „Dar visai neseniai laikydavom po dvylika ožkų ir vienuolika galvijų, — sako Leonardas. — Galėtume žemę parduoti. Bet kas iš to pinigo? Žiūrėk vieną rytą per radiją pasakys, kad litas devalvuotas, ir visas tavo pinigas pavirs į nieką. O žemė — vienintelis turtas, kuris nei dega, nei skęsta.
— Ar pikta, kad žada mažinti pensijas?
— Sumažins, bet vis tiek dar liks. O ką daryti tam, kuris iš valstybės nieko negauna? Juk dabar neatims iš dirbančio ir nepridės pensininkui. Reikia solidarizuotis su visais.
Pensiją sunkiai užsidirbau. Mūsų karta vogė kolūkio bulves, kad išmaitintų vaikus. Dabar vagia milijonus, namus, automobilius. Tai ar prilygsta viena kitai tos vagystės?
Ir iš tiesų kartais pikta, kai vienas prieš kitą sustoja keli politikai. Trys šneka. Trys šnekantiems prieštarauja. Mano galva, reikėtų susitarti ir rūpintis, kaip racionaliau valdyti valstybę. O jie kaip senovinio kaimo bobos gavendas varinėja.
Ir už savo namų tvoros matau daug neteisybės. Žmogų į talką prisišauksi tik tada, kai jį badas prispiria. Nenori dirbti, nes pašalpas ir taip gauna. Aš, gavęs pensiją, nevažinėju taksi. O jie — tik atnešė pašalpą, išsikviečia taksi ir važiuoja pas gimines, į svečius.
IŠMINTIS: Leonardas Pleikys, kolekcionuoja pinigus tik kaip istorinį dokumentą, pinigo kaip turto nevertina.
PINIGAI: Piniguose Leonardas Pleikys studijuoja savo ir kitų tautų istoriją.
DRAUGYSTĖ: Ieva ir Leonardas penkiasdešimt metų drauge. Jie džiaugiasi santarve, draugyste, vaikais, anūkais ir jaukiais namais.
Autorės nuotr.