Naujausios
Svajonė turėti savo namus
„Esu pievų vaikas, – pasakoti savą istoriją pradeda Vaiva Alijošienė. – Visada buvau prisirišusi prie savo kaimo. Kai mokykloje reikėdavo užrašyti savo svajonę, visuomet rašydavau: „Turėti savo namus“. Mat, bendro gyvenimo pradžioje mano tėvai dar neturėjo savo būsto. Gal todėl ta svajonė buvo tokia svarbi?“
Matyt, ryšys su gamta, meilė gėlėms Vaivą nuvedė į Šiaulius studijuoti floristikos. Studijos patiko, bet visuomet laukdavo savaitgalių, kai galės grįžti į kaimą ir suleisti rankas į žemę.
Mantas Alijošius tuo metu studijavo agronomiją Vytauto Didžiojo universitete, A. Stulginskio žemės ūkio akademijoje. Laisvu laiku padėjo ūkininkauti tėvams. Nesikratė darbo, o atvirkščiai visuomet laukdavo savaitgalių, kai galės grįžti prie žemės darbų. Akademijoje susidomėjo ne tik augalais, bet ir bitininkyste, kurios turiningose paskaitose mokė dr. Algirdas Amšiejus.
Mantas taip pat turėjo svajonę sukurti savo ūkį. Todėl baigus universitetą, nereikėjo ieškoti darbo. Grįžo ūkininkauti su tėvais ir tuo pačiu kurti savo ūkį. Dar studijų metais pagal mainų programą išvykęs padirbėti į Ameriką už gautus pinigus, nusipirko pirmuosius savo nuosavos žemės hektarus.
Beje, kad svajonės pildytųsi greičiau, Mantas buvo išvykęs ir pasidarbuoti Anglijoje. Tačiau neilgam. Tėviškės trauka buvo stipresnė už norą uždirbti kuo daugiau pinigų.
Vaiva emigrantės duoną išbandė Olandijoje, vėliau Škotijoje. Bet irgi ištvėrė tik pusmetį. „Dirbdama Olandijoje, daržovių fabrike, nuolatos grauždavausi, kad veltui gaištu laiką. Geriau jau dirbčiau Lietuvoje, kokioje nors gėlių parduotuvėje,“– emigrantės savijautą mena jauna moteris.
Škotijoje porą mėnesių skynė braškes tik tam, kad, sugrįžusi namo, turėtų iš ko gyventi, kol ras darbą.
Tiek Vaiva, tiek Mantas, paragavę emigranto duonos, suvokė, jog svetimoje šalyje tu visuomet būsi svetimas ir vargu ar kada nors turėsi savo namus.
Grįžusi į Lietuvą Vaiva kūrė puokštes vienoje Šiaulių, o po to Radviliškio gėlių parduotuvėje. Mantas kūrė ūkį.
Vestuvės daržinėje
Kai Vaiva ir Mantas vėl susitiko Maironiuose ir suvokė, jog juodu sieja stiprus ryšys ir daugybė bendrų dalykų, užgimė draugystė. Po kurio laiko pora apsigyveno kartu ir ėmė planuoti vestuves.
Mantas nusivežė Vaivą parodyti savo nusipirktą žemės sklypą, kurio viduryje rėpsojo ir buvusių šeimininkų daržinė. Tai buvo pirmasis vaikino ūkinis pastatas. Vaiva išsitarė, jog būtent čia norėtų atšokti savo vestuves.
Kai tėvai ir kiti artimieji sužinojo, kokį pokštą ketina iškrėsti jų vaikai, ėmėsi už galvos, sakė: „Jūs išprotėjote“, „Ar neužgrius vestuvininkų ta sena, išsižergusi daržinė?“.
Tačiau būsimieji jaunikis ir nuotaka laikėsi savo: kam tūkstančius mokėti už salės nuomą, kai yra 400 kvadratinių metrų erdvė, kurioje paprastai, kaimišku stiliumi galima surengti šventę?
Likus keletui mėnesių iki vestuvių, ėmėsi darbo. Pirmiausia suvaržė daržinės sienas lynais, kad nekiltų grėsmė. Užlopė stogo skyles. Nusipirko lentų. Sudėjo grindis. Iš tų pačių lentų Mantas sumeistravo didelius, ilgus stalus.
„Mantas moka viską. Ką ima – tą padaro“, – su pasididžiavimu apie vyrą kalba Vaiva.– Man beliko rūpintis patalpų puošyba. Ir čia jis gelbėjo suvirindamas arkas ir kitokias konstrukcijas, ant kurių prikabinome daugybę lempučių.“
Vaiva iš tėvų, močiučių, tetų ir pažįstamų susinešė ąsočius. Į juos pamerkė lauko gėlių. Iš lauko gėlių paskutinį vidurnaktį prieš vestuves ir sau susikomponavo nuotakos puokštę.
Daržinei, virtusiai originalia pokylių sale tiko ir šiaudų ritiniai, ir kitokie žemdirbiški akcentai. Tik indai, kuriuos parūpino maistą tiekusi įmonė, buvo standartiniai, pagal šiuolaikinę madą.
Kaip ir pridera, užkandžių stalas buvo paruoštas lauke. Tačiau teko per lauką padaryti taką į vestuvių vietą, ir kiemą, nupjaunant ir paaukojant keletą arų žydinčių Manto rapsų. Mat, daržinė stovėjo viduryje rapsų lauko. Žemė ariama iki pat pastato sienų. Nupjovęs rapsą, taką ir kiemą apsėjo žole, kuri prieš pat vestuves sužaliavo.
Dar ilgai jauni ir seni kalbėjo apie jaunųjų Alijošių vestuvių puotą. Tik jau ne sukdami pirštą ties smilkiniu, o stebėdamiesi jaunos poros kūrybingumu. Nes pamatę kaip galima išpuošti paprastą ūkinį pastatą buvo apstulbę.
Koks skanus šulinio vanduo!
Nuo tų garsiųjų, daug kalbų ir svarstymų sukėlusių Vaivos ir Manto vestuvių praėjo treji metai. Dabar pora augina dvejų metukų sūnelį Ąžuolą.
O maironiškiai nesiliauja stebėtis šios šeimos keistumu, originalumu, kūrybingumu ir darbštumu. Visi tik ir laukia: „Ką dar tie jaunieji Alijošiai sugalvos?“
Ir sugalvoja! Pro kuklius jų namelius pravažiuojantys automobiliai pristabdo greitį, kad galėtų pasigrožėti gėlynais ir stebėtinomis kiemo erdvėmis.
Tiek Vaivos, tiek Manto troškimas kuo greičiau turėti savo namus neleido metų metus taupyti ir laukti, kol galės įsigyti padorų būstą. Atrado krūmais apaugusią, daug metų negyvenamą sodybą pačiame Maironių kaimo gale.
Nedidelis apleistas rąstinis namelis. Visai šalia –Šepečio upelis. Patys pakeitė langus. Išsitapetavo sienas. Atsivedė vandenį, iškasė nuotekų duobę. „Namelis – nedidelis, kuklus, bet šiltas, o svarbiausia – savas. Ir koks skanus šulinio vanduo! Trys hektarai žemės aplink namus. 50 arų apsodinome gėlynais. Ir kitoje žemėje aplink namus gali eksperimentuoti. Pavyzdžiui, auginti saulėgrąžas, arba apsėti kukurūzų lauką,“ – džiaugiasi Vaiva.
Aplinkos sutvarkymui jauna šeima skyrė daug jėgų. Miškelį pavertė gražiu parku, kurį žiemą papuošia šviečiančiomis žvaigždėmis.
Vasarą aplinką puošia įvairiausios gėlės. Zinijos, kosnėjos, šilokai, kraujažolės, lelijos, jurginai ir daugybė kitokių gėlių, žydinčių įvairiais pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiais.
Iš tų lentų, kurias suklojo ant grindų daržinėje, kai vyko judviejų vestuvės, Mantas pastatė namelį su čiuožykla ir laipyne sūnui Ąžuolui. Simboliška. Namelis primena tas keistąsias vestuves, sukūrusias tvirtą Vaivos ir Manto ryšį, iš kurio gimsta vaikai. Vaiva ir Mantas norėtų turėti gausią šeimą. „Plečiasi ūkis. Reikės daug darbininkų“, – juokauja Mantas.
O kol kas džiugina mažojo Ąžuolo išdaigos, kartu su mama mažomis rankutėmis sodinamos gėlės, nevaikiškas domėjimasis ūkiu ir technika. Ir naujojo namo pamatai, kuriuos kas rytą jauna šeima mato pro senosios trobos langą, teikiantys patogesnio gyvenimo viltį.
„Mantas moka absoliučiai visus darbus. Ir betonuoti, ir medžio bei suvirinimo darbus, jo rankoms paklūsta metalas. Ir apie elektrą nusimano, nes jo tėvelis – elektrikas, „ – Vaiva tiki, jog ir namas per kelerius metus atsistos.
Sukišti rankas į žemę
Manto ūkis plečiasi. Agronomas verčiasi pagal specialybę – užsiima augalininkyste. Šiuo metu dirba apie porą šimtų hektarų savos ir nuomojamos žemės. Sėja kviečius, rapsus, žirnius, avižas, pupas. Įsigijo kombainą, kitos technikos.
Vaiva taip pat svajoja apie savą floristės verslą, kai pati perki sėklas arba daigus, augini gėles, iš jų komponuoji puokštes, puoši šventes.
Kol augina mažąjį Ąžuolą, puokštes dovanoja draugams gimtadienių ir kitomis progomis, kaip dekoratorė pagelbsti draugams per jų šventes. Šiek tiek augalų susidžiovina, kad ir žiemai turėtų iš ko sukomponuoti puokštę.
Alijošių šeima įsitikinusi, jog savomis rankomis įmanoma padaryti viską. Užuot sėdėję prie televizoriaus ar maigę telefoną, jie visą laiką leidžia gamtoje, tvarkydami ir tobulindami aplinką.
Net žiemą, kai laukuose nėra darbų, Mantas kasdien važiuoja į savo ūkį kaip į samdomą darbą. Remontuoja techniką, kerta mišką, rūpinasi kitais dalykais.
„Kai išvažiuojam į miestą, skubam kuo greičiau namo, kad galėtume sukišti rankas į žemę, ką nors sugalvoti ir įgyvendinti savo idėjas. Padarome – ir džiaugiamės! Toks mūsų laisvalaikis – pats geriausias. Pabuvoti medelynuose, gėlynuose – man pati maloniausia pramoga.
Mėgstame pakeliauti. Skridome ir į Prancūziją, Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, buvome kelionėse Lenkijoje, Latvijoje. Smagu praplėsti akiratį. Bet visuomet traukia atgal į Maironis“, – mintimis dalijasi Vaiva.
