Piešiniais išgarsėjęs vaikinas iššūkių ieško ir sportuodamas

Piešiniais išgarsėjęs vaikinas iššūkių ieško ir sportuodamas

Pie­ši­niais iš­gar­sė­jęs vai­ki­nas iš­šū­kių ieš­ko ir spor­tuodamas

Spor­tas ir dai­lė, svar­me­nys ir švel­ni pieš­tu­ko te­ra­pi­ja, „Cross­fit“ var­žy­bos ir tūks­tan­čiai va­lan­dų prie dar­bo sta­lo. Ro­dos, la­bai skir­tin­gos veik­los, bet Ma­tas Do­vi­dai­tis jas pui­kiai su­de­ri­na. He­rak­liš­ka vai­ki­no iš­vaiz­da, kaip ir jo pieš­ti po­rtre­tai, ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Sa­va­moks­liu dai­li­nin­ku ža­vi­si tūks­tan­čiai ger­bė­jų, da­li­ja­si feis­bu­ke jo dar­bais. Ma­tas sa­ko, kad at­ga­li­nis ry­šys jam la­bai svar­bus – įkve­pia ne­sus­to­ti.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

– Kaip ga­lė­čiau jus pri­sta­ty­ti: ar kaip sim­pa­tiš­ką spor­tuo­jan­tį vai­ki­ną, ku­ris ta­len­tin­gai pie­šia po­rtre­tus, ar kaip sa­va­moks­lį dai­li­nin­ką, ku­ris sie­kia to­bu­lė­ti ir kurdamas, ir spor­tuodamas, ar kaip sa­vo pa­šau­ki­mą jau at­ra­du­sį žmo­gų, ar kaip...

– Ne­ži­nau, kaip dėl sim­pa­tiš­ko, bet vi­sa ki­ta tin­ka api­bū­din­ti ma­ne.

Ma­nau, kad kant­rus ir kon­cent­ruo­tas dar­bas at­sve­ria ta­len­tą. Bū­nant sa­va­moks­liu dai­li­nin­ku pri­rei­kė daug lai­ko iš­to­bu­lin­ti jau įgim­tus ge­bė­ji­mus. Sa­ky­čiau, kad tik­rai esu sa­vo pa­šau­ki­mą at­ra­dęs žmo­gus ir esu pa­si­ry­žęs skir­ti la­bai daug lai­ko, ban­dy­da­mas tap­ti ge­riau­sia sa­vo ver­si­ja.

Dvi pa­grin­di­nės sri­tys, ku­rio­se no­riu la­biau­siai to­bu­lė­ti – kū­ry­ba ir spor­tas.

– Koks bu­vo pir­ma­sis pie­ši­nys, ku­riuo pa­si­da­li­jo­te su ki­tais ir ko­kios su­lau­kė­te reak­ci­jos? Ku­ris po­rtre­tas ap­skri­tai su­lau­kė di­džiau­sio dė­me­sio?

– Pir­mas pie­ši­nys, ku­riuo pa­si­da­li­jau sa­vo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je, bu­vo vie­nos mer­gi­nos iš ma­no mo­kyk­los po­rtre­tas. Nors da­bar jį pa­ma­čius bū­tų la­bai juo­kin­ga, ta­čiau tuo me­tu su­lau­kiau daug tei­gia­mų ko­men­ta­rų ir dė­me­sio. Tai bu­vo vie­nas iš pa­ska­ti­ni­mų ne­sus­to­ti.

Pir­mas kar­tas, kai su­lau­kiau di­džiu­lio dė­me­sio feis­bu­ke bu­vo ta­da, kai nu­pie­šiau ak­to­rių Vy­tau­tą Šap­ra­naus­ką. Tai pa­da­riau prieš pat sa­vo gim­ta­die­nį, de­ja, po ke­lių die­nų jis iš­ke­lia­vo iš šio pa­sau­lio ir žmo­nės pra­dė­jo ma­siš­kai da­ly­tis tuo po­rtre­tu. Per trum­pą lai­ką jis su­rin­ko 30 000 pa­spau­di­mų „Pa­tin­ka“. Ta­da su­pra­tau, ko­kią ga­lią tu­ri so­cia­li­niai tink­lai.

– At­ga­li­nis ry­šys yra svar­bus?

– Man la­bai svar­bus. Be ga­lo ge­ra ma­ty­ti, kiek daug ši­lu­mos ir gė­rio yra ko­men­ta­ruo­se po ma­no pie­ši­niais. Ko­men­ta­rų su­lau­kiu šim­tais, bū­na net tūks­tan­čiais. La­bai tai ver­ti­nu. Iš to se­miuo­si ener­gi­jos ir no­ro ste­bin­ti žmo­nes to­iau.

– Feis­bu­ke da­li­ja­tės ir pie­ši­mo pro­ce­su, esa­te nu­fil­ma­vęs, kaip gims­ta po­rtre­tas. Ku­ris eta­pas pie­šant svar­biau­sias?

– Ma­nau svar­biau­sia, kad nu­pieš­tas po­rtre­tas kel­tų ge­rą emo­ci­ją, su­si­ža­vė­ji­mą. To­dėl svar­bu vis­kas, ypač pieš­ti su mei­le ir no­ru.

– Pie­šia­te po­rtre­tus ir pa­gal už­sa­ky­mą, bet jei­gu ne­tu­ri­te nuo­tai­kos pieš­ti? Gal ta­da da­ro­te at­si­spau­di­mus ant ran­kų aukš­tyn ko­jo­mis? Ma­čiau to­kį jū­sų įra­šą...

– Pra­lei­dus tūks­tan­čius va­lan­dų pie­šiant, iš­si­tre­ni­ra­vau sa­ve, bet ka­da ga­liu įei­ti į tin­ka­mą bū­se­ną pro­duk­ty­viam dar­bui. Ta­čiau lei­džiant il­gas va­lan­das prie sta­lo, kar­tais tik­rai no­ri­si at­si­trauk­ti ir pra­si­mankš­tin­ti. Ne­re­tai su­gal­vo­ju ir ant ran­kų pa­vaikš­čio­ti.

– Dau­giau­sia pie­šia­te ne­spal­vo­tu pieš­tu­ku. Ko­dėl tep­tu­kas ne­su­lau­kia sa­vo ei­lės?

– Tai ma­no mėgs­ta­miau­sia ir la­biau­siai įval­dy­ta pie­ši­mo tech­ni­ka, ku­rią no­riu dar la­biau to­bu­lin­ti. Ta­čiau po tru­pu­tį iš­ban­dau ir nau­jas įvai­res­nes tech­ni­kas, atei­ty­je tik­rai pa­teik­siu ne­ma­žai nau­jo­vių.

– Bend­rau­jant su žmo­gu­mi daug pa­sa­ko akys, tar­si mū­sų emo­ci­jų iš­da­vi­kės. Ar jums akys yra rak­tas į žmo­gaus po­rtre­tą?

– Pie­šiant po­rtre­tą tik­rai daug dė­me­sio krei­piu į akis. Jos su­tei­kia gy­vu­mą ir tik­ru­mą. Per jas ga­li­ma per­teik­ti la­bai daug emo­ci­jos.

– Jūs daug šyp­so­tės, at­ro­do, esa­te po­zi­ty­vus žmo­gus, ku­riam gy­ve­ni­mas yra do­va­na, nors ir ne vi­sa­da gra­žiai su­pa­kuo­ta. Kas jus la­biau­siai įkve­pia?

– Ma­nau, kad įkvė­pi­mas atei­na pra­dė­jus kaž­ką da­ry­ti, kaž­ko siek­ti.

Apė­mus įkvė­pi­mui pa­gau­na­me di­des­nį pa­grei­tį sa­vo tiks­lo link. Re­zul­ta­tai mo­ty­vuo­ja ne­sus­to­ti. O ko­kį gy­ve­ni­mą ma­to­me, pri­klau­so nuo mū­sų po­žiū­rio.

Man pa­tin­ka vie­na fra­zė: „Gy­ve­ni­me nie­kas ne­tu­ri jo­kios reikš­mės, iš­sky­rus tik tą, ku­rią mes pa­tys su­tei­kia­me“. To­dėl, ma­nau, mes pa­tys ga­li­me bū­ti sa­vo įkvė­pi­mo šal­ti­niai.

– Esa­te sa­kęs, kad ne­ma­žą įta­ką jums pa­da­rė ame­ri­kie­tis, as­me­ni­nių po­ky­čių eks­per­tas En­to­nis Ro­bin­sas, kny­gos „Pa­ža­dink sa­vy­je mil­ži­ną“ ir ki­tų au­to­rius. Ko­kį mil­ži­ną sa­vy­je no­ri­te pa­ža­din­ti?

– Jo kny­go­se ir vaizdo se­mi­na­ruo­se pa­si­sė­miau ne­ma­žai ži­nių apie emo­ci­jų, bū­se­nų val­dy­mą ir kaip tai yra nau­din­ga. Kaip dir­ba sme­ge­nys, ko mums rei­kia no­rint džiaug­tis vi­sa­ver­čiu, ener­gin­gu gy­ve­ni­mu, kaip pa­siek­ti no­ri­mų tiks­lų.

Fra­zė „pa­ža­dink sa­vy­je mil­ži­ną“ man aso­ci­juo­ja­si su ga­li­my­be gy­ven­ti ne men­kes­nį gy­ve­ni­mą, nei ga­li. O ga­li­my­bių vi­si tu­ri­me dau­gy­bę ir kiek­vie­nas spren­di­mas le­mia, koks bus gy­ve­ni­mas.

– Daug dė­me­sio su­lau­kia­te dėl spor­tiš­kos iš­vaiz­dos. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo spor­ti­nę veik­lą.

– Jau nuo paaug­lys­tės ša­lia pie­ši­mo vi­sa­da bu­vo ir spor­tas. Pra­dė­jau už­siim­ti „street workout‘u“ (gat­vės gim­nas­ti­ka – red. past.). Daug dir­bau su sa­vo kū­no svo­riu, nau­do­damas sker­si­nius, ly­giag­re­tes.

Ku­rį lai­ką už­sii­mi­nė­jau fit­ne­su, to­bu­li­nau kū­no for­mas, bet ta­me per daug mo­no­to­ni­jos ir ga­liau­siai at­ra­dau „Cross­fit“. Jau nuo pir­mos die­nos su­pra­tau, kad tai man, ko ge­ro, ge­riau­sias spor­to at­ra­di­mas, tei­kian­tis la­bai daug ma­lo­nu­mo, pa­de­dan­tis to­bu­lė­ti vi­sa­pu­siš­kai. At­si­ra­do nau­ji iš­šū­kiai ir tiks­lai, to­kie kaip da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, lai­mė­ti pri­zi­nes vie­tas ir pa­na­šiai.

– Ar pie­ši­mas ga­li bū­ti ne tik po­mė­gis, bet ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis?

– Be abe­jo­nės, pie­ši­mas ga­li bū­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Ma­nau, vis­kas, kuo ti­ki, ką da­rai su mei­le, už­si­de­gi­mu ir ti­kė­ji­mu ga­li ne­šti pa­ja­mas.

– Jei­gu su­si­tik­si­me, pa­vyz­džiui, po pen­ke­rių me­tų, gal ei­si­me į jū­sų dar­bų pa­ro­dą?

– Per pen­ke­rius me­tus bū­siu la­bai pa­to­bu­lė­jęs ir su­kū­ręs daug nau­jų dar­bų, tad tai tik­rai la­bai rea­lu!

„Tė­jos Pho­tog­rap­hy“ nuo­tr.

Iš Rad­vi­liš­kio ki­lęs Ma­tas Do­vi­dai­tis sa­ko, kad sa­vo įkvė­pi­mo šal­ti­niu ga­li­me bū­ti ir pa­tys.

Ma­to Do­vi­dai­čio pieš. ir nuotr.

Šį Vy­tau­to Šap­ra­naus­ko po­rtre­tą Ma­tas nu­pie­šė ke­lios die­nos iki ak­to­riaus mir­ties. Port­re­tas aki­mirks­niu su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Ak­ty­viai spor­tuo­jan­tis Ma­tas Do­vi­dai­tis iš­si­ski­ria ne tik sa­vo pie­ši­niais, bet ir at­le­tiš­ka iš­vaiz­da.

Iš nuo­trau­kos nu­pieš­ta ak­to­rė Em­ma Wat­son.

Pieš­da­mas po­rtre­tą, Ma­tas daug dė­me­sio ski­ria akims, nes jos per­tei­kia emo­ci­ją.

SEL. Ma­to Do­vi­dai­čio pie­ši­niais so­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­li­ja­si ir po jo pieš­tu­ku at­si­dū­rę ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės.