Per devynias dienas aplinkui Lietuvą

Per devynias dienas aplinkui Lietuvą

Per de­vy­nias die­nas ap­lin­kui Lie­tu­vą

Du šiau­lie­čiai dvi­ra­ti­nin­kai – ar­chi­tek­tas Vy­tau­tas Anu­žis ir drau­di­mo bro­ke­ris Man­tas Po­ce­vi­čius – per de­vy­nias die­nas dvi­ra­čiais ap­ke­lia­vo Lie­tu­vą. Nu­my­nė apie 1 340 km ša­lia vals­ty­bės sie­nos. Nors te­ko prie­šin­tis vė­jui, o lie­tus skal­bė ke­liau­to­jų ta­kus, abu pa­tvir­ti­na: bent vie­ną kar­tą gy­ve­ni­me ap­va­žiuo­ti Lie­tu­vą yra gar­bės rei­ka­las kiek­vie­nam tu­ris­tui.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

At­ra­di­mų daug

Man­tas ir Vy­tau­tas – spor­tuo­jan­tys ke­liau­to­jai: bė­gio­ja, mi­na kal­nų dvi­ra­tį, to­dėl fi­ziš­kai ke­lio­nė ne­bu­vo sun­ki. Marš­ru­tą Vy­tau­tas su­pla­na­vo taip, kad ke­liau­tų pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę. Star­ta­vo iš Šiau­lių Jo­niš­kio link ir pir­mą­ją die­ną, nu­my­nę 164 km, pa­sie­kė Bir­žus. Vy­tau­tas kas­dien ra­šė ke­lio­nės die­no­raš­tį, da­li­jo­si nuo­trau­ko­mis „Ins­tag­ram'e“.

„Tiks­las bu­vo – va­žiuo­ti as­fal­tuo­tais ke­liais, nes ne­no­rė­jo­me už­truk­ti mė­ne­sį“, – sa­ko Vy­tau­tas. In­te­rak­ty­via­me že­mė­la­py­je jis pa­si­žy­mė­jo marš­ru­tą, vie­tas, ku­rias no­rė­tų ap­lan­ky­ti, pa­gal miš­kų urė­di­jų in­for­ma­ci­ją su­ra­do sto­vyk­la­vie­tes, lau­ža­vie­tes, ap­žval­gos bokš­tus.

Apie 40 km pa­si­rin­ko va­žiuo­ti Len­ki­jos te­ri­to­ri­ja. Bu­vo du pa­si­rin­ki­mai: ar va­žiuo­ti neį­do­miu ke­liu Lazdijai–Kalvarija–Vištytis, ar siau­rais Len­ki­jos kal­nų ir pa­kal­nių ke­liu­kais. Nu­ga­lė­jo tu­ris­tų ins­tink­tai.

Man­tas ke­lio­nė­je sa­ko at­ra­dęs la­bai daug vie­tų, į ku­rias no­rė­tų grįž­ti su šei­ma: dva­rai, eže­rai, ap­žval­gos bokš­tai, jau­kūs ma­ži mies­te­liai. Įs­pū­dį pa­li­ko Kin­tai, Dre­ver­na, ki­tas Kur­šių ma­rių kran­tas.

Nus­te­bi­no Pa­lie­siaus dva­ras, ku­ria­me vyks­ta fes­ti­va­liai, vei­kia ka­vi­nė, vieš­bu­tis. Man­tas ten „ban­dė de­rin­ti nak­vy­nę“, bet Vy­tau­tas pri­mi­nė, ką bu­vo su­ta­rę – tu­ris­tau­ti. „Ne­sip­rie­ši­nau“, – šyp­so­si Man­tas. Vy­rai vi­sas nak­tis nak­vo­jo pa­la­pi­nė­je, iš­sky­rus dvi, kai ap­lan­kė gi­mi­nes.

Ma­žiau­siai per die­ną nu­my­nė 85 km, nes truk­dė stip­rus vė­jas, pla­nus jau­kė lie­tus. Dau­giau­siai įvei­kė 203 km. Kar­tais ban­dy­da­vo pa­sė­dė­ti trak­to­riams ant ra­to, tik tų trans­por­to prie­mo­nių ne­bu­vo la­bai daug, ka­dan­gi va­žia­vo ma­žo in­ten­sy­vu­mo ke­liais.

Kas­dien steng­da­vo­si min­ti tiek, kad va­ka­re už­tek­tų lai­ko pa­sta­ty­ti pa­la­pi­nę ir pa­si­ga­min­ti va­ka­rie­nę, nes išal­kę uo­dai va­ka­ro­ti truk­dy­da­vo.

Įdo­mūs su­si­ti­ki­mai

Ke­lio­nė­je vie­ti­niai pa­klaus­da­vo, kur vy­rai ke­liau­ja, kiek die­nų, pa­gir­da­vo: „Šau­nuo­liai!“

„Ant­ros die­nos va­ka­re at­va­žia­vo­me į Ro­kiš­kį, pa­val­gė­me ka­vi­nė­je. Priė­jo vy­ras, pa­klau­sė, kur ke­liau­jam, kur ap­si­sto­sim? Sa­ko, pas ma­ne yra vie­tos so­de ir pa­kvie­tė. Pa­si­ro­do, pa­ts ap­lin­kui Lie­tu­vą ke­lia­vo prieš pen­ke­rius me­tus. Kny­ge­lę apie ke­lio­nę pa­do­va­no­jo. Pa­li­ko ge­rą įspū­dį“, – apie vie­ną iš su­si­ti­ki­mų pa­sa­ko­jo Man­tas.

Pa­ke­liui į Pas­va­lį dvi­ra­ti­nin­kai su­ti­ko bul­ga­rą, jis iš So­fi­jos su­lanks­to­mu dvi­ra­čiu ma­žais ra­tais my­nė į Hel­sin­kį, po to pla­na­vo per Ru­si­ją – į Gru­zi­ją ir na­mo.

Tre­čią die­ną tarp Vi­sa­gi­no ir Za­ra­sų ke­liau­to­jus nu­ste­bi­no dvi­ra­čiu my­nu­si ja­po­nė iš Ka­na­dos. Atsk­ri­dusi į Var­šu­vą, ji ke­lia­vo į Suo­mi­ją per Ru­si­ją. Klau­sė, kur yra Daug­pi­lis, nes ne­tu­rė­jo jo­kios na­vi­ga­ci­jos, iš­ma­nio­jo te­le­fo­no, net že­mė­la­pio. „Tai nu­ste­bi­no, – pa­sa­ko­jo Man­tas. – Ant po­pie­riaus tik už­si­ra­šiu­si „Daug­pi­lis“. Mes jai pa­ro­dė­me. Jau ko­kius 500 km bu­vo įvei­ku­si“.

Pas­va­ly­je prie gir­nų mu­zie­jaus su­tik­ti se­ne­liai dvi­ra­ti­nin­kams pa­pa­sa­ko­jo apie sa­ve, apie tar­ny­bą ar­mi­jo­je, kal­bė­jo­si apie dvi­ra­čius. „Vie­nas ban­dė skųs­tis, kad gy­ve­na blo­gai, nes „prie ru­so" dir­bo vai­ruo­to­ju ir pa­si­sta­tė ke­tu­rių aukš­tų na­mą, o da­bar ne­ga­li iš­lai­ky­ti. Bet mes da­vė­me ar­gu­men­tų – gy­ve­na­me lais­vi ir vis­kas yra ge­rai“, – šyp­so­jo­si pri­si­mi­nęs Man­tas.

Praė­ju­siais me­tais šiau­lie­čiai ke­lia­vo dvi­ra­čiais po Gru­zi­ją. Pa­ly­gi­na, kad ten žmo­nės bu­vę at­vi­res­ni, daž­niau už­kal­bin­da­vo. „Lie­tu­vo­je kal­bin­to­jų ma­žiau, – sa­ko Man­tas, bet pa­si­džiau­gia: – Vai­kai man­da­gūs Lie­tu­vo­je, kai va­žiuo­ji per mies­te­lį, „la­ba die­na“ pa­sa­ko“.

Be to, ke­liau­to­jus ste­bi­no šva­ra pa­ke­lė­se, ge­ri ke­liai, gra­žios ir įdo­mios vie­tos, su­tvar­ky­tos mies­te­lių aikš­tės.

Vai­ruo­to­jai ir trys ženk­lai

Vi­są ke­lio­nę dvi­ra­ti­nin­kai jau­tė­si sau­giai, ne­bu­vo in­ci­den­tų nei su žmo­nė­mis, nei su žvė­ri­mis. „Tik su var­lė­mis!“ – juo­kia­si Vy­tau­tas, pri­si­mi­nęs šim­tus var­lių, ku­rios nak­tį kur­kė prie tven­ki­nio, kur ke­liau­to­jai nak­vo­jo. Man­tas pa­sa­ko­jo kar­tais sap­nuo­da­vęs, kad kaž­koks žvė­ris lai­žo vei­dą ir šnypš­čia. At­si­bus­da­vo, o ap­lin­kui – daug pa­ša­li­nių gar­sų.

Pag­rin­di­nis sau­gu­mo iš­šū­kis bu­vo vai­ruo­to­jai. Ne vi­si ži­no, kaip ap­lenk­ti dvi­ra­ti­nin­kus.

„Vy­tau­tas tu­rė­jo tris ženk­lus – vai­ruo­to­jams vy­ru­kams, vy­res­nio am­žiaus mo­te­rims ir blon­di­nėms“, – Man­tas de­monst­ruo­ja ju­de­sius nuo „pa­ba­ri­mo“ pirš­te­liu iki grū­mo­ji­mo kumš­čiu.

„Len­ki­mas yra iš­va­žia­vi­mas į prie­šin­gą eis­mo juos­tą, kai pra­len­ki ki­tą trans­por­to prie­mo­nę. Vai­ruo­to­jai tu­rė­tų iš­va­žiuo­ti ir lenk­ti kaip au­to­mo­bi­lį, o ne pra­skrie­ti ša­lia dvi­ra­ti­nin­ko“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Ke­lio­nė­je bu­vo tik vie­na pa­vo­jin­ga at­kar­pa – ke­tu­ri "Via Bal­tica" ki­lo­met­rai ša­lia vil­ki­kų. „Va­žia­vo­me la­bai at­sar­giai. Tu­ri stip­riai lai­ky­ti vai­rą, su­si­kaup­ti“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi Vy­tau­tas.

Len­ki­jo­je vai­ruo­to­jai pa­si­ro­dė drau­giš­kes­ni, pa­sau­go­da­vo dvi­ra­ti­nin­kus. Pas kai­my­nus bu­vo la­bai daug siau­rų, bet as­fal­tuo­tų ke­liu­kų, ku­riais va­žiuo­ja tik vie­ti­niai. Ke­liau­to­jai pa­sa­ko­jo, kad as­fal­tuo­ja­mi dar siau­res­nis ke­liu­kai, to anks­čiau ne­bu­vo.

O Lie­tu­vo­je? Ke­liau­to­jai pa­ste­bė­jo, kad ma­žų as­fal­tuo­tų ke­liu­kų la­bai daug Aukš­tai­ti­jo­je. Vy­tau­tas tu­ri sa­vo teo­ri­ją, ku­ri  įti­ki­na: 100 km nuo Vil­niaus į Aukš­tai­ti­ją koks nors aukš­to ran­go vei­kė­jas tu­ri so­dy­bą, to­dėl, kai rei­kia rink­tis, kur as­fal­tuo­ti, pa­ren­ka, kad as­fal­tuo­tų ke­liu­ką į jo so­dy­bą.

„Pa­vyz­džiui, Že­mai­ti­jo­je be­veik nė­ra as­fal­tuo­tų ke­lių tarp kai­mų“, – pa­ly­gi­na Vy­tau­tas.

Spal­vin­ga Lie­tu­va

Pak­laus­ti, ar ma­tė tuš­tė­jan­čią Lie­tu­vą, dėl ku­rios ver­kia­ma kas­dien ir ka­žin, ar nuo­šir­džiai, ke­liau­to­jai si­tua­ci­jos ne­dra­ma­ti­za­vo.

„Sun­ku pa­sa­ky­ti, nes ne­ga­li pa­ly­gin­ti, kaip tuo­se mies­te­liuo­se bu­vo anks­čiau, – sa­ko Man­tas. – Bet Vil­nius at­ro­do per­pil­dy­tas, ten ne­kom­for­tiš­ka. Kai įva­žia­vo­me į Vil­nių, bu­vo va­ka­ras, bet trans­por­to spūs­tys nuo­la­ti­nės, nors rin­ko­mės ke­liu­kus, ku­riais ne­bu­vau nie­ka­da va­žia­vęs – pro so­dus, pa­lei Ne­rį“.

Ke­liau­da­mi ma­tė daug tuš­čių vien­kie­mių. „Pas­kai­tai "Vi­ki­pe­di­jo­je", kad to­je vie­to­vė­je gy­ve­na 30 gy­ven­to­jų, bet nė vie­no ne­pa­ma­tai. Nuo Žei­me­lio iki Pas­va­lio grau­des­nis vaiz­das“, – pa­sa­ko­ja Man­tas.

Ke­liau­to­jai pie­tau­ti su­sto­da­vo mies­tų, mies­te­lių cent­ruo­se. Jei­gu ka­vi­nės ne­bū­da­vo, tai ke­ba­bi­nę vi­sa­da ras­da­vo. „Ke­ba­bi­nių tink­las da­bar Lie­tu­vo­je la­bai pla­tus“, – juo­kia­si Man­tas.

Bu­vo įdo­mu pa­tir­ti, kad pa­va­žia­vęs 30 ki­lo­met­rų ga­li gir­dė­ti vi­sai ki­tą tar­mę ar šnek­tą. O, pa­vyz­džiui, Šal­či­nin­kuo­se ka­si­nin­kė par­duo­tu­vė­je kal­bė­jo tik ru­siš­kai.

„Kai at­va­žia­vo­me į Su­val­ki­ją, pa­si­ju­to­me kaip Ma­ja­my­je! – juo­kia­si Man­tas, pri­si­mi­nęs ryš­kią su­val­kie­tiš­ką tar­mę. – Pa­žiū­rė­jau, kad vie­nos par­duo­tu­vės pra­sta ap­dai­la, ir sa­kau šiau­lie­tiš­kai: „iz­de­val­kę“ pa­da­rė. Vie­ti­niai vai­kai iš­gir­do ir kad juo­kia­si: „Kaip jis pa­sa­kė!“

Ne­to­li Ša­kių pas Vy­tau­to gi­mi­nai­tę mo­kė­si žo­džių, ku­rių šiau­lie­čiai gal­būt ne­gir­dė­ję, pa­vyz­džiui, ką reiš­kia vi­ka­das? Tua­le­tas.

Jei pri­va­žiuo­ji di­de­les ka­pi­nes, va­di­na­si, mies­te­lis tu­ri ir di­de­lę is­to­ri­ją, ne po me­lio­ra­ci­jos su­si­kū­rė. Ir baž­ny­čia bus įdo­mi. Prie baž­ny­čios ke­liau­to­jai pa­si­do­mė­da­vo in­for­ma­ci­ja in­ter­ne­te, pa­skai­ty­da­vo, kuo baž­ny­čia įdo­mi.

„Ka­dan­gi Vy­tau­tas – ar­chi­tek­tas, aš jo klaus­da­vo apie ar­chi­tek­tū­ros sti­lių. Jis man vi­sa­da sa­ky­da­vo – ro­ko­ko. Bet, kai pra­dė­jau skai­ty­ti, pa­ma­čiau, kad yra ne tik ro­ko­ko“, – juo­kia­si Man­tas. Baž­ny­čias jie daug ap­ta­ri­nė­da­vo. Juo­kais ar rim­tai, sa­ko ta­pę net eks­per­tais: spė­da­vo, ka­da baž­ny­čia pa­sta­ty­ta ir at­spė­da­vo.

Man­tas ke­lio­nė­je iš­siug­dė ir ki­tą ge­bė­ji­mą – ga­li pa­sa­ky­ti, ko­kiu grei­čiu mi­na be spi­do­met­ro su 2 km per va­lan­dą ar ma­žes­ne pa­klai­da. Jei­gu vė­jas šo­ni­nis, daž­niau­siai grei­tis apie 25–26 km per va­lan­dą. Jei­gu prieš vė­ją – 17, jei­gu pa­vė­jui – 32.

„Kai my­nė­me Gru­zi­jo­je, ga­lė­jau pa­sa­ky­ti, kiek laips­nių yra kal­no pa­ki­li­mas“, – sa­ko Man­tas.

„La­bai gra­ži“

Per de­vy­nias die­nas ap­va­žia­vę Lie­tu­vą ke­liau­to­jai sa­ko pa­ty­rę, jog čia ke­liau­ti ga­li kiek­vie­nas, ku­ris mėgs­ta min­ti dvi­ra­tį.

„Gru­zi­jo­je va­žia­vo­me ke­liu­kais, ku­riais se­no­vė­je ke­lia­vo ark­liais, o da­bar vie­ti­niai tik dži­pais pra­va­žiuo­ja ir tu­ris­tai su dvi­ra­čiais, – pa­ly­gi­na skir­tu­mus Vy­tau­tas. – Ten gal vi­są die­ną min­si į kal­ną, to­dėl tu­ri bū­ti ir psi­cho­lo­giš­kai, ir fi­ziš­kai stip­rus. Mi­ni pir­ma pa­va­ra ir gal­vo­ji, kaip bū­tų ge­rai dar leng­ves­nė pa­va­ra“.

O Lie­tu­vo­je – dau­giau­sia ly­gu­mos, bet kur ga­li pa­klaus­ti ir su­lauk­ti pa­gal­bos.

Ke­lio­nės dvi­ra­čiu su­tei­kia dau­giau lais­vės – pri­va­žiuo­ji prie pat eže­rų, ry­tą su­tin­ki ne tik su var­lė­mis, bet ir su gul­bė­mis, iš­si­ver­di pus­ry­čius ant liep­te­lio...

Dvi­ra­ti­nin­kai siū­lo pir­miau­sia ap­va­žiuo­ti Lie­tu­vą. Kaž­kam gal už­teks 10 die­nų, o kaž­kas ir dvi sa­vai­tes įspū­džių ne­prit­rūk­tų.

Ke­lio­nių ža­ve­sys už­kre­čia­mas – abu jau sva­jo­ja apie ki­tą žy­gį ru­de­nį, gal­būt Is­pa­ni­jo­je.

Ko­kia Lie­tu­va jiems at­ro­dė pro dvi­ra­ti­nin­ko aki­nius?

„La­bai gra­ži“, – šyp­so­si Man­tas.

Vy­tau­to Anu­žio ir Man­to Po­ce­vi­čiaus ke­le­tas pra­ktiš­kų pa­ta­ri­mų bū­si­miems ke­liau­to­jams

Ko rei­kia? Tu­ris­ti­nio dvi­ra­čio tu­ris­ti­nė­mis pa­dan­go­mis, ra­tai – su dau­giau sti­pi­nų, nes rei­kės at­lai­ky­ti svo­rį. Taip pat rei­kia ba­ga­ži­nių, krep­šių, at­sar­gi­nių įran­kių.

Jei­gu jau ke­lia­vo­te į žy­gį, pa­si­ruoš­ti bus leng­viau ir pi­giau, nes pa­grin­di­nę įran­gą tu­ri­te.

Ke­liau­to­jai ve­žė­si po pa­la­pi­nę sau. Jų ar­gu­men­tas – dvi­ra­ti­nin­kai ne al­pi­nis­tai, ba­ga­žo svo­ris nė­ra la­bai svar­bus. Be to, no­ri­si šio­kio to­kio kom­for­to: jei­gu ly­ja, į pa­la­pi­nę su­si­de­di vi­sus daik­tus, jo­je ga­li vir­ti val­gį.

Vy­tau­tas nau­do­ja tri­vie­tę pa­la­pi­nę, nes dėl 190 cm ūgio ne­ga­li mie­go­ti tie­siai – re­mia­si gal­va ir ko­jos, ten­ka gul­ti įstri­žai. Man­tas nau­do­ja dvi­vie­tę. Pa­ta­ria ge­riau įsi­gy­ti ko­ky­biš­ką bran­ges­nę pa­la­pi­nę, ku­ri bus iš ko­ky­biš­kų me­džia­gų, ne­šlaps, bus grei­tai pa­sta­to­ma.

Ki­li­mė­lis mie­gui tu­ri bū­ti pa­to­gus.

Ke­liau­to­jai ve­žė­si dvi tu­ris­ti­nes vi­ryk­les, kad vie­nu me­tu ga­lė­tų vir­ti ir ar­ba­tą, ir ko­šę, ar­ba jei­gu vie­na su­ges­tų. Šiaip bū­tų už­te­kę ir vie­nos.

Ke­lio­nė­je pra­ver­čia išo­ri­nės ba­te­ri­jos įkrau­ti te­le­fo­ną ar ki­tą įran­gą. Ver­ta tu­rė­ti „ša­ko­tu­ką“ pri­jung­ti daug USB jung­čių.

Vy­rai pa­ta­ria iš anks­to nu­si­sta­ty­ti ke­lio­nės tai­syk­les, kad ke­ly­je ne­bū­tų in­terp­re­ta­ci­jų ar no­ro kaž­ką keis­ti. Svar­bu, kad su­tap­tų biu­dže­tas ir bū­tų pa­na­šus fi­zi­nis pa­jė­gu­mas.

Vy­tau­tas siū­lo prieš ke­lio­nę pa­min­ti dvi­ra­čiu va­ka­rais, sa­vait­ga­liais – di­des­nį at­stu­mą. „Rei­kė­tų pa­da­ry­ti ban­do­muo­sius va­žia­vi­mus – 100 km, per­mie­go­ti kur nors ir vėl grįž­ti. Taip pa­tik­ri­ni įran­gą, dvi­ra­tį. Pa­ma­tai, kas ne­lai­ko, įsi­ti­ki­ni, kad rei­kia ge­res­nės sė­dy­nės ar di­des­nio mieg­mai­šio.“

Vy­tau­to ANU­ŽIO ir Man­to PO­CE­VI­ČIAUS nuo­tr.

Man­tas Po­ce­vi­čius (kai­rė­je) ir Vy­tau­tas Anu­žis Lie­tu­vą siū­lo ap­ke­liau­ti vi­siems tu­ris­tams bent kar­tą gy­ve­ni­me. Ke­liau­to­jai – Ro­kiš­ky­je.

Prieš ke­lio­nę Vy­tau­tas Anu­žis iš­si­dė­lio­jo sa­vo amu­ni­ci­ją.

Ak­me­nė. Du „trans­for­me­riai“, tre­čiam jau da­ro­mas pa­ma­tas.

Dre­ver­nos prie­plau­ka. Dvi­ra­ti­nin­kai už­li­po ir į čia esan­tį ap­žval­gos bokš­tą.

Ei­šiš­kės, Šal­či­nin­kų ra­jo­nas. Vy­tau­tas ša­lia Kris­taus Ka­ra­liaus Žen­gi­mo į dan­gų baž­ny­čios.

Ke­liau­to­jai į nak­vy­nės vie­tą at­min­da­vo, kad spė­tų pa­sta­ty­ti pa­la­pi­nes ir pa­si­ga­min­ti va­ka­rie­nę.

Su­teik­tai ja­po­nei iš Ka­na­dos te­ko pa­dė­ti su­sio­rien­tuo­ti, nes ši va­žia­vo be na­vi­ga­ci­jos ir že­mė­la­pio.

Ku­dir­kos Nau­mies­ty­je ap­lan­kė įdo­miau­sias vie­tas, tarp jų ir šias įspū­din­go dy­džio ark­lių skulp­tū­ras.

Dar­bė­nai, Klai­pė­dos ap­skri­tis.

Ke­liu­kas Mar­cin­ko­ny­se.

Pa­dys­nio HES Ig­na­li­nos ra­jo­ne – vie­na iš ne­ti­kė­tai at­ras­tų vie­tų ke­lio­nė­je.

Vy­tau­tas Pa­gė­gių cent­re. Ke­liau­to­jai pa­sa­ko­jo, kad mies­te­lių aikš­tės daž­niau­siai gra­žiai su­tvar­ky­tos.

Pa­ke­liui – bu­vu­si par­duo­tu­vė.

Ši­lu­tė­je prie Šy­šos upės.

Prie sie­nos su Ru­si­ja Sma­li­nin­kuo­se.

Sven­ce­lė – jė­gos ait­va­rų ir bu­ria­vi­mo ro­jus Kur­šių ma­rių pa­kran­tė­je.

Ke­lio­nės ap­lin­kui Lie­tu­vą že­mė­la­pis: rau­do­na li­ni­ja – ke­lias, ku­rį nu­va­žia­vo dvi­ra­ti­nin­kai. Ja­me ke­liau­to­jai pa­si­žy­mė­jo lan­ky­ti­nas vie­tas, ga­li­mas nak­vy­nės vie­tas.