Pensininkė, kuri be darbo „išblūstų“

Pen­si­nin­kė, ku­ri be dar­bo „iš­blūs­tų“

Kel­miš­kė Bi­ru­tė Kviet­kie­nė jau dvi­de­šimt me­tų pen­si­jo­je. Ta­čiau dir­ba dau­giau ne­gu dar­bin­go am­žiaus žmo­nės. Lai­ko pul­ką viš­tų. Už ke­lių ki­lo­met­rų prie­mies­ty­je tu­ri ga­ba­lą že­mės, ku­rio­je au­gi­na dar­žo­vių ir gė­lių ver­boms bei sau­soms puokš­tėms. Per saus­rą į sa­vo dar­žą dvi­ra­čiu ve­ža­si pri­si­sė­mu­si iš Kra­žan­tės van­dens, kad au­ga­lai ne­nu­vys­tų. Pro­duk­tus ga­mi­na­si tik pa­ti iš na­mi­nio pie­no.

Dir­ba ne vien to­dėl, kad ma­ža pen­si­ja, bet ir to­dėl, kad taip įpra­tu­si nuo ma­žens, ki­to­kio gy­ve­ni­mo ne­ma­tė. „Kai su­ser­gu ir ne­ga­liu dirb­ti, vos neišb­lūs­tu“, – sa­ko darbš­tuo­lė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ga­ba­lė­lis že­mės

Bi­ru­tė Kviet­kie­nė ruo­šia­si į dar­žą. Lau­kia, kol oras šiek tiek at­vės. Tuo­met sės ant dvi­ra­čio ir pus­va­lan­dį mins iki už pen­kių ki­lo­met­rų esan­čio sa­vo že­mės ga­ba­liu­ko.

Ant sta­lo pa­vož­ti stik­lai­niai su ką tik kon­ser­vuo­tais agur­kais. Toks kas­die­nis mo­ters re­ži­mas: iki pie­tų ruo­šia at­sar­gas žie­mai, po­pie­tę le­kia į dar­žą ar­ba į mies­tą par­duo­ti vie­ną ki­tą kar­de­lio žie­dą.

Aš­tuo­nis arus prie­mies­ty­je ga­vo kaip ir at­si­tik­ti­nai. Pap­ra­šė nuo­mo­tis. Po ku­rio lai­ko ga­vo pa­siū­ly­mą pri­va­ti­zuo­ti. Su­mo­kė­jo po­rą šim­tų li­tų – ir že­mė ta­po jos nuo­sa­vy­be.

Au­gi­na dar­žo­vių sa­vo šei­mai. Kar­de­lių ir ki­to­kių gė­lių. Šie­met saus­rą iš­kęs tik sau­su­čiai. Juos po­nia Bi­ru­tė au­gi­na ver­boms ir sau­soms puokš­tėms.

Žie­mą, kai bai­gia­si dar­bai so­de ir dar­že, ima­si rank­dar­bių. Kar­tais iki pa­va­sa­rio pri­pi­na po pu­sant­ro šim­to ver­bų. Par­duo­da jas mu­gė­se. Kai­na – juo­kin­gai ma­ža. Po­ra eu­rų vos pa­den­gia są­nau­das. Ta­čiau jai tai sa­vo­tiš­ka sa­vi­raiš­ka, ma­lo­nus už­siė­mi­mas.

„Nuo vai­kys­tės bu­vo­me pri­spaus­ti dirb­ti. Tė­vai iš­trem­ti. Au­go­me prie bo­bu­tės ir te­tos. Nuo ma­žens ga­nė­me kar­ves, ra­vė­jo­me dar­žus. Ki­to­kio gy­ve­ni­mo ne­ma­tė­me. Nie­ko ne­veik­ti man kaž­kas bai­saus. Kai su­ser­gu, vos neišb­lūs­tu“.

Mo­te­ris dai­ro­si plas­ti­ki­nių bu­te­lių. Pri­si­sems upės van­dens. Šu­li­niai iš­džiū­vo. Bent kiek pa­lies pa­čius jaut­riau­sius sa­vo au­ga­lus.

Viš­tų drau­gi­jo­je

B. Kviet­kie­nė ve­da­si į ūki­nį pa­sta­tą. Čia kark­si pul­kas ru­dų jau­nik­lių viš­tai­čių. „Ne­ži­nau, ar la­bai ap­si­mo­ka viš­tas lai­ky­ti. Aš­tuo­ni eu­rai kai­nuo­ja jau­na, dar ne­de­dan­ti viš­tai­tė. Ne­re­tai po ke­lių mė­ne­sių da­lis jų nu­gaiš­ta, – svars­to po­nia Bi­ru­tė. – Kai­nuo­ja le­sa­lai, elekt­ra. Dar ne kas­dien ir de­da. Še­šios viš­tos pa­de­da po tris – ke­tu­ris kiau­ši­nius. Kai dau­giau jų lai­kai, už­ten­ka kiau­ši­nių ir sau, ir vie­ną ki­tą de­šim­tį par­duo­ti. Va­sa­rą už de­šimt na­mi­nių kiau­ši­nių gau­nu pu­sant­ro eu­ro. Bet su­le­sa at­lie­kas. Šioks toks už­siė­mi­mas.“

B. Kviet­kie­nės pro­fe­si­ja – ag­ro­no­mė. Ta­čiau pa­gal spe­cia­ly­bę ma­žai te­dir­bo. Dir­bo zoo­tech­ni­ke, bu­hal­te­re, la­bo­ran­te, net me­lio­ra­ci­jo­je. Te­ko pa­dir­bė­ti ir paukš­ty­ne. Nuo tų lai­kų į bur­ną ne­ga­li paim­ti pirk­ti­nio kiau­ši­nio.

Viš­tos Kel­mės paukš­ty­ne bu­vo lai­ko­mos pa­lai­dos, šian­dien jų kiau­ši­niai jau bū­tų lai­ko­mi lai­min­gų viš­tų kiau­ši­niais. Paukš­ty­nas bu­vo veis­li­nis. Pe­ri­nti skir­tus kiau­ši­nius iš Kel­mės lėk­tu­vais skrai­din­da­vo į Al­ma Atą, mais­ti­nius – į Pet­ro­za­vods­ką.

Ta­čiau kom­bi­nuo­tais pa­ša­rais fer­mo­se le­si­na­mų viš­tų kiau­ši­niai vis tiek ne to­kie ska­nūs kaip na­mi­niai.

Sa­vo viš­toms ji su­le­si­na mo­liū­gus ir ki­tas at­lie­ka­mas dar­žo­ves. Per­ka spe­cia­lias kriauk­le­les, kad už­tek­tų kal­cio.

Ta­čiau ma­no, jog kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį tur­gu­je par­duo­da­mos de­dek­lės viš­tos – iš­si­gi­mu­sios. neil­gai te­bū­na pro­duk­ty­vios. Po po­ros me­tų daž­niau­sia nu­gaiš­ta. Tik vie­ną kar­tą bu­vo pa­vy­kę nu­si­pirk­ti stip­rių vo­kiš­kų hib­ri­di­nių viš­tų. Paukš­čiai di­de­li, ir kiau­ši­niai di­džiu­liai, gra­žiai ru­dos spal­vos.

B. Kviet­kie­nės bro­lis gy­ve­na ša­lia Vil­niaus, Gri­giš­kė­se. Ir­gi lai­ko viš­tų. Ir ne­ga­li at­si­džiaug­ti. Ypač svei­ka na­mi­niai kiau­ši­niai jo anū­kė­liams.

Nuo vai­kys­tės prie na­mi­nių pro­duk­tų pri­pra­tu­si po­nia Bi­ru­tė ir da­bar ne­be­per­ka per­dirb­to mais­to. Vis­ką sten­gia­si pa­si­da­ry­ti pa­ti. Gal to­dėl dar ne­sto­ko­ja ir ener­gi­jos.

Tur­gu­je ar­ba tie­siai iš prie­mies­čio gy­ven­to­jų nu­si­per­ka ke­lis lit­rus pie­no. Su­si­rau­gi­na, pa­si­da­ro varš­kės. Kar­tais ir sū­rį su­spau­džia.

Bet šian­dien ir na­mi­nis pie­nas, pa­sak mo­ters, ne­pri­lygs­ta jos vai­kys­tė­je ger­tam pie­nui. 1959 me­tais iš jos mo­čiu­tės pie­ną pirk­da­vo res­to­ra­no di­rek­to­rius. Jį nau­do­da­vo res­to­ra­no pa­tie­ka­lams. Sa­ky­da­vo, jog tai pa­ts ge­riau­sias pie­nas.

„Anks­čiau kar­vu­tės ės­da­vo įvai­res­nę žo­lę. Ga­nyk­los bū­da­vo na­tū­ra­lios. Ir iš pie­vų gau­ti pa­ša­rai – įvai­res­nių au­ga­lų“, – aiš­ki­na ag­ro­no­mės pro­fe­si­ją tu­rin­ti Bi­ru­tė.

Trem­ti­nių duk­ra

Nuo vai­kys­tės daug var­go pa­ty­ru­si B. Kviet­kie­nė sa­ko, jog dar­bas yra jos pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis ir gy­dy­to­jas. At­ly­gi­ni­mai ta­ry­bi­niais lai­kais sie­kė 60 – 80 rub­lių. Pa­me­na, kai dir­bo paukš­ty­ne, prieš­pen­si­nio am­žiaus mo­te­rims „už­ra­šy­da­vo“ ki­tų bend­ra­dar­bių at­lik­tus dar­bus, kad at­ly­gi­ni­mas ir pen­si­ja bū­tų di­des­ni. Ta­čiau po­nios Bi­ru­tės pen­si­ja su trem­ti­nės pa­šal­pa vos per­ko­pia 300 eu­rų.

Jei ne dar­žas, viš­tos ir ki­ti kuk­lūs mo­ters dar­bo vai­siai, sun­ku bū­tų pra­gy­ven­ti. Be to, dar­bas pri­ver­čia ju­dė­ti. O ju­dė­ji­mas – svei­ka­ta.

Darbš­tūs bu­vo ir B. Kviet­kie­nės tė­vai. Ma­tyt, už tai juos ir iš­trė­mė at­sta­ty­ti Ru­si­jos. Kai tė­vus trė­mė, Bi­ru­tė bu­vo ma­ža. Kai­my­nai ją sar­gy­bi­niui ne­ma­tant iš­trau­kė iš sunk­ve­ži­mio ir per­da­vė se­ne­liams. Bro­lį su tė­vais iš­trė­mė.

Ru­sų kal­bą ge­rai mo­kė­ju­si ma­mos gi­mi­nai­tė pa­si­ry­žo ir bro­lį par­vež­ti į Lie­tu­vą. Trau­ki­niais nu­va­žia­vo į Pe­čiors­ką ir par­ve­žė ne tik bro­lį, bet ir dar pen­kis sve­ti­mus vai­kus. Juos iš­da­li­jo trem­ti­nių gi­mi­nai­čiams.

Vi­si trem­ti­niai no­rė­jo per­duo­ti sa­vo vai­kus, kad tik par­vež­tų į Lie­tu­vą, nes ten jie ken­tė ba­dą.

B. Kviet­kie­nės tė­vams Si­bi­re gi­mė dar trys vai­kai.

„Vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bau. Jur­bar­ko ra­jo­ne bu­hal­te­ria­vau. At­ly­gi­ni­mas – 60 rub­lių. Neuž­tek­da­vo ir mais­tui. Pas­kui 15 me­tų at­py­liau me­lio­ra­ci­jo­je. Kas­dien tik sau­sas mais­tas. Pra­dė­jau virs­ti į la­vo­ną. Išė­jau. Įsi­dar­bi­nau ko­mu­na­li­nio ūkio šilt­na­miuo­se. Am­ži­nas pra­kai­tas. Že­mes į šilt­na­mius su­vilk­ti, au­ga­lus pri­žiū­rė­ti. Pak­vie­tė į paukš­ty­ną. Čia ir­gi pra­ga­ras. Nuo amo­nia­ko kva­po iš no­sies pra­dė­da­vo bėg­ti krau­jas. Per­kė­lė į la­bo­ra­to­ri­ją.

Ši­tą men­ką pen­si­ją už­si­dir­bau sun­kiu kas­die­ni­niu dar­bu. Bet nu­sto­ti dirb­ti iki šiol ne­ga­liu.“

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­miš­kė Bi­ru­tė Kviet­kie­nė, išė­ju­si į pen­si­ją, dir­ba tiek pat daug, kiek ir anks­čiau. Bet dir­ba tai, kas jai pa­tin­ka.

Viš­tos B. Kviet­kie­nei – už­siė­mi­mas ir šio­kia to­kia ma­te­ria­li­nė pa­spir­tis.