Naujausios
Suskaičiuoti gramai
„Gal galite padėti panešti kuprinę?“ – dar laiptinėje pasitinka P. Rimas ir ant nugaros užverčia, kaip vėliau paaiškėja, 19 kilogramų. Gerai, kad susitikome ne pirmame aukšte. Keliautojas šypsosi: norėjo gyvai parodyti, kokį svorį nešant teko kasdien keliauti, kopti aukštyn, maknoti per pelkes, šokinėti upių akmenimis.
„Į penktą aukštą užlipti – 12 metrų, mes per dieną po porą kartų įveikdavome pakilimus po 400 metrų, buvo ir daugiau kaip 600 metrų. Į penkiaaukštį, jei lygintume, reikėtų įkopi 50 kartų“, – apskaičiuoja Petras.
Dalia ir Petras – patyrę keliautojai. O viskas prasidėjo nuo pėsčiųjų žygių Šiauliuose, į juos eidavo ir su mažais vaikais. Nueiti atstumai ilgėjo ir virto rimtais žygiais. Pora tapo nuolatiniais Lietuvoje rengiamų žygių dalyviais, įveikė ir tokias ekstremalias trasas, kaip 2x100 kilometrų, žygiavo tarptautiniuose pėsčiųjų žygiuose užsienyje.
Šeimos namuose pakabintas žemėlapis nusagstytas daugybe smeigtukų. Skirtingomis spalvomis sužymėtos tėvų ir vaikų kelionės. Keliauja ir abu sūnūs – pasak Petro, obuoliai nuo obels netoli rieda.
„Mes buvome JAV, Meksikoje, Grenlandijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Europoje jau ir nebesmaigstome, Afrikoje – Maroke, Tunise, paskui Jordanijoje, Turkijoje, Kurdistane, Irane, Tailande, Vietname, Japonijoje, Dalia dar buvo Indijoje...“ – žemėlapiu keliauja P. Rimas.
Keliaudami susipažino ir pamėgo kelionių vadovą iš Kauno Dainių Babilą. Kai D. Babilas pradėjo savarankiškai organizuoti grupes, pakvietė ir šiauliečius. Keliautojai susibūrė į komandinę ekspedicijų bendruomenę „Narsuoliai“, jų žygius ir nuotykius galima sekti feisbuke.
„Apie keliones galime pasakoti daug“, – šypsosi Dalia ir Petras.
Prieš kelerius metus išsiruošė į žygį Laplandijoje, Suomijoje. Žygio startas buvo už 500 kilometrų į šiaurę nuo Kalėdų Senelio rezidencijos, žygeiviai iš Suomijos į Norvegiją nuėjo 100 kilometrų.
Išvaikščiota ir Škotija, Aukštieji bei Žemieji Tatrai. Daug džiaugsmo teikiantis pasiekimas – prieš porą metų įkopta į Araratą.
O kaip nusprendė vykti į Grenlandiją? Prieš šią kelionę pora labai norėjo į Mongoliją, bet kaina pasirodė per didelė. Tuomet atkeliavo kitas pasiūlymas – kelionė į Grenlandiją.
Planus kiek sujaukė Mongolijoje kelionės vadovo Dainiaus patirta trauma – į Grenlandiją jis nebegalėjo vykti. Dalia prisimena, kaip reagavo į šią žinią: „Tikrai nevažiuosiu! Bijau! Nors žinojau, kad mūsų kompanija labai gera. Mes esame kaip tėvai, nes mūsų bendražygiai – trisdešimtmečiai, keturiasdešimties, o mums per šešiasdešimt. Kompanija puiki, protinga, angliškai moka, kompiuteriais dirbti moka. Apsiraminau. Ir nusprendėme keliauti.“
Atskira ir aktuali tema – pasiruošimas. Reikėjo apgalvoti, ką pasiimti, kad užtektų visai kelionei.
Būtini dalykai: maistas, rūbai, higienos priemonės, miegmaišis, palapinė, kilimėlis miegoti, lazdos, guminiai batai. Į kelionę dėjosi liofilizuotų vaisių, sauso maisto ruošinių – labai svarbios kalorijos. Dalį maisto vakuumavo: lietuviški lašiniai ir dešra kelyje suteikė ir jėgų, ir papildomos motyvacijos. Duoną ir džiovino, ir vakuumavo.
Bet kiekvienas daiktas – papildomas svoris, kurį teks nešti.
„Skaičiuoji gramus, kad tik mažiau. Man taip buvo sunku, atrodo, išsitrauki džiovintą sūrelį, jis nė 100 gramų nesveria, o jau gerai, jau palengvėjo kuprinė!“ – juokiasi Dalia.
Keliautojai džiaugiasi, kad bent nereikėjo gabenti vandens, atsigerdavo iš ežerų, upių.
Dar vienas būtinas daiktas kelionėje – balionėlis maistui pasišildyti. „700 gramų“, – visus svorius žino P. Rimas. Kelyje visi stengdavosi pirmi pasiūlyti savo balionėlį, kad kuo greičiau ištuštėtų.
Dalios kuprinė žygio pradžioje svėrė apie 18 kilogramų, Petro – apie 23 kilogramus.
Likus savaitei iki žygio, pasitreniravo – užsidėjo kuprines ir keliavo į Medvėgalį.
Sunkumai viršijo įsivaizdavimą
Į Danijai priklausančią didžiausią pasaulio salą, skalaujamą Atlanto ir Arkties vandenynų, dešimties „Narsuolių“ kompanija išskrido rugpjūtį. Keliautojai buvo iš Kauno, Vilniaus, Telšių, Rimai – vieninteliai šiauliečiai.
Iš pradžių nuskrido į Kopenhagą, o iš Danijos sostinės – į Kangerlussuaq oro uostą Grenlandijoje. Miestelyje gyvena 500 gyventojų, iš jų 150 – mokslininkai. Anksčiau čia veikė amerikiečių karinė oro bazė.
Apsistoję hostelyje, pirmą dieną žygeiviai skyrė poilsiui ir pažintinei kelionei autobusu į įspūdingą lankytiną vietą – ledyno tašką 660.
Kitą rytą prasidėjo žygis – 160 kilometrų bekele nuo ledyno pajūrio link, į Sissimiuto miestą. Aštuonios dienos be ryšio, išskyrus palydovinį. Atsitikus nelaimei, pagalbą būtų suteikęs tik sraigtasparnis.
Dalia nepavojingą nuotykį patyrė jau pirmą žygio dieną, sumaniusi pirma perbristi ledinį upelį ir nufilmuoti bendražygius. Priartėjus krantui, apvertė upės srovė. Srovė niekur nenunešė, bet buvo gaila sušlapusio telefono.
Pirmieji 20 kilometrų žvyrkeliu buvo pati neįdomiausia trasa. Paskui prasidėjo įkalnės, uolos, pelkės.
Kadangi buvo rugpjūtis, gražią dieną temperatūra siekdavo 12 laipsnių šilumos. Slėniuose, tarp kalnų, kur neužpučia vėjas, oras sušildavo net iki 15 laipsnių. Bet vakarėjant labai sparčiai atvėsdavo. Poliarinės dienos nebebuvo: sutemdavo apie 23-ią, išaušdavo apie 5–6 valandą.
„Prieš kelionę ruošėmės, skaitėme atsiliepimus internete, ko laukti ir tikėtis. Atrodė, kad 160 kilometrų per 8 dienas gali kiekvienas nueiti. Nė vienas iš dešimties nesitikėjome tokių sunkumų, – sako Dalia. – Pirmas sunkumas – svoris. Kelyje dažnai reikėjo persimauti guminius batus. Ir buvo labai daug pakilimų.“
Šiauliečiai džiaugiasi, kad keliaujant nekilo jokių nesklandumų, trukdžių, komanda buvo labai vieninga, įveikė visus sunkumus ir niekas nė nepyktelėjo.
Vienintelę, pirmąją, naktį žygeiviai nakvojo trobelėje. Trobelė, Dalios žodžiais, palaima didžiausia, kokia gali būti: ir šilta, ir valgyti pasidarai. Auksinė taisyklė – negalima palikti jokios šiukšlės, ką atsinešei, tą turi ir išsinešti. Trobelių kelyje pasitaikė ir vėliau, bet kitose dešimt žmonių būtų galėję nebent pasislėpti nuo audros. Trobelės būdavo savotiškas orientyras, kur maždaug statysis palapines.
„Palapinėje viskas būtų gerai, bet labai anksti pasidarydavo šalta. Kai palapinę reikia pasistatyti, net nėra lygesnio pagrindo. Ieškodavome plokščių akmenų, kad ant jų galėtume pasikloti kilimėlį. Vieną naktį atrodė, taip neblogai palapinę pasistatėme, bet buvo nuokalnė – atsiguli ir slysti. Dešimt žmonių, penkios palapinės, bet kad būtume vienas prie kito, beveik niekada nebūdavo“, – sako Dalia.
„Reikia palapinę pasistatyti, o vakare pakyla vėjas, vienas įsikibęs laiko, kad nenuskristų, kitas tvirtina, apdeda akmenimis“, – pasakoja Petras.
Naktimis būdavo labai šalta, tad apsivilkdavo viską, ką turėdavo. „Tokiose atšiauriose vietose neužsivelki tik megztinį ir striukę. Rengiesi kaip svogūnas – sluoksniais: marškinėliai, termorūbai, bliuzonas, treningas, galiausiai striukė“, – vardija Petras. Pagelbėjo ir lietskraistės.
Grenlandijos gamta nepaliesta civilizacijos, per 160 kilometrų žygeiviai tesutiko 10–12 žmonių, iš jų tik du vietinius. Kiti – tokie pat žygeiviai: kinas, ispanas, porelė vokiečių, porelė australų...
„Kelyje sutiktas vietinis gyventojas su medžiokliniu šautuvu buvo nuliūdęs, sakė, nėra žmonai ką parnešti, elniai išlakstė, – pasakoja Petras. – Pas juos į parduotuvę nuėjęs gali nusipirkti medžioklinį šautuvą, netgi vietiniuose skrydžiuose šautuvą gali neštis į lėktuvą, tik reikia perspėti stiuardesę.“
Tundra nusėta elnių ragais, vietomis bolavo ir jų kaukolės. „Juokavau, kad į mūsų maršrutą elniai nusileidžia ragus nusimesti ar numirti“, – sako Petras.
Tundros augmenija skurdi, medžių, krūmų nėra. Vieną vakarą žygeiviai prisirinko šiokių tokių šaknų, uždegė mažytį, simbolinį lauželį. Neapsakomas malonumas ir džiaugsmas!
Peizažai, nuo kurių salo širdis
„Jetau, jetau, nemoku žmogui pasakyti, – net sudejuoja Dalia, su šypsena pasakodama apie pirmąsias žygio dienas ir kūno skausmą, sukeltą kuprinės. – Tokiame žygyje išmėgini save. Tai ne kelionė, sakykime, į Tailandą, kai pailsi ir dar daug pamatai. Čia didžiulis iššūkis sau.“
Bet viską atpirko pamatyti peizažai, patirtos emocijos. Saulėtekiai, prisidengę rūku, dangų ir uolas atspindinčios skaidriausios ežerų gelmės, kalnų siluetai, gėlių žiedai, tradicinis rytinis kavos puodelis su kaskart nepakartojamu vaizdu.
„Širdis apsalo“, – apie Grenlandijos gamtovaizdį sako Petras. Momentais atrodė, kad eina atviruku.
Vieną dieną visas 25 kilometrų maršrutas driekėsi ežero pakrante. Nedidelis padumblėjimas ežeruose, žuvys, Petro skaičiavimu, pasimatė nuo ledyno nutolus maždaug 100 kilometrų.
Apie kiekvieną kelionės dieną keliautojai gali papasakoti daug, bet ypač įsiminė itin daug jėgų pareikalavę žingsniai.
„Jau buvome nuėję gal 20 kilometrų, artėjo laikas statytis palapines. Bet prognozė rodė, kad ryt nuo kažkelintos valandos bus daug lietaus, o šiandien nelyja. Einam. Dar šiek tiek ir viskas. Tai turbūt buvo pati sunkiausia atkarpa, nes lipome į aukščiausią įkalnę“, – sako Dalia.
Petras juokiasi: bendražygiai pradžioje nė nesakė, koks pakilimas laukia – apie 600 metrų. Pradžioje pagal žemėlapį reikėjo pereiti septynis upeliukus. Petras sako suskaičiavęs: jau septyni! „Bendrakeleiviai pranešė, jog šie nesiskaito, jie net žemėlapyje nepažymėti“, – juokiasi keliautojas.
„Aš ir dabar matau tą įkalnę! – emocingai pasakoja Dalia, – Nebepavelku kuprinės, lipu įsikibusi, vos ne ropom. Ir ne viena aš taip.“
Bet nedejavo nė vienas.
Iš pradžių, sako Dalia, tingėdavosi persimauti guminius batus, tad keliautojai darydavo vingį, kad nereiktų eiti per pelkėtas vietoves. Paskui persigalvojo, ėjo per balas trumpindami kelią, kad vis mažiau kuprinę nešti reikėtų.
Petras sako, kad nuotraukose atrodo, jog kelionėse būna tik pasisėdėjimas, grožėjimasis gražiausiais vaizdais. Kai būna sunku, mažai kas fotografuoja. Einant turi įdėmiai žiūrėti po kojomis. Sustoti ilgai negali – atsiliksi, pasidarys šalta.
Kelyje nuo uodų, mašalų gindavosi tinkleliais. Kartais su tinkleliu tekdavo ir gerti, ir valgyti. Vabzdžiai išlįsdavo, kai vėją užstodavo kalnas ir pasirodydavo saulė. „Ir, kaip tyčia, kopdamas į kalną pradedi tankiai ir stipriai alsuoti“, – juokiasi Petras.
Vieną iš žygio dienų pagal maršrutą žygeiviai turėjo perbristi upę, bet, laimei, buvo įspėti sutiktų užsieniečių: upė pakilusi, perbristi nėra jokių galimybių. Teko keturias valandas keliauti per pelkes, kol priėjo tiltą, pastatytą medžiotojams. Įsitikino: upės be tilto niekaip nebūtų įveikę.
Spalvingasis Sissimiutas
Paskutinę žygio naktį, artėjant prie jūros, oras pabjuro. Miegojo beveik debesyje, kiaurai smelkėsi drėgmė. „Švelniai tariant, buvo vėsoka“, – juokiasi Petras.
„Buvo kalbama, kad visas aštuonias dienas gali lyti, – prisimena Dalia. – Dievulis mus pamylėjo, nedaug lijo pirmą dieną, antros dienos pusėje, o jau paskutinę dieną gavome visko – vos ne tornadas, momentais negalėjome nė paeiti, kibomės į lazdas ir uolas. Gerai, kad jau buvome šalia. Vėjas, šlapia, sunku net nupasakoti.“
Galutinis kelionės taškas buvo Sissimiutas, pajūrio miestas, uostas. Sissimiute gyvena 5 tūkstančiai gyventojų, anksčiau tai buvo banginių medžiotojų miestelis.
Kelyje bendrakeleiviai motyvuodami juokaudavo: pakilus į kalną, bus kavinė! Svajonė skaniai pavalgyti išsipildė paskutinę žygio dieną. Prasidėjo plentas, atsirado ryšys ir visi tiesiu taikymu užgriuvo į viešbutį-restoraną.
„Po aštuonių dienų žygio, tais pačiais drabužiais, batais. Nusiavėme batus lauke. Mes buvome ne pirmi ir ne paskutiniai – net atskiras kambarėlis pasidėti kuprinėms įrengtas. O kaip mes skaniai pavalgėme! Šilta, gražu!“ – aikčioja Dalia.
Sissimiutas – žavus, ant uolų išsibarsčiusių spalvingų namukų miestelis. Skirtingomis striukėmis vilkėję keliautojai lengvai galėjo susirasti sau tinkamos spalvos namelį – žalios, geltonos, mėlynos, raudonos... Ne tik tos pačios spalvos, bet ir atspalvio!
Nors patys namukai nedideli, stebino 4–5 metrų aukščio pamatai.
Po dviejų nakvynių hostelyje laukė skrydis namo. Pirmiausia – vietinėmis oro linijomis iš nediduko Sissimiuto oro uosto į Kangerlussuaq.
„Manau, kad ateityje šis maršrutas bus sukultūrintas, taps komercinis, didės masiškumas, taip aktyvins turizmą. Dabar gali pamatyti natūralią gamtą“, – svarsto Petras.
Neabejoja: jei būtų ir tik dvi dienas ėję į žygį Grenlandijoje, vis tiek drąsiai galėtų visą likusį gyvenimą pasakoti, kaip sunkiai ėjo ir kaip viską įveikė!
Kad ir koks sudėtingas buvo išbandymas, Daliai nė karto nekilo mintis, kodėl ėjo. Dabar užtikrina: tik su kuprine tikrai nebeitų! Bet sutuoktinis juokiasi: nepraeis nė pusė metų ir...
