Pažintiniu taku – įminti miško paslapčių

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Valstybinės miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė Birutė Grybienė sako, kad gamta daug kur tvarkosi pati, taip sukurdama harmoniją.
Puikus kraštovaizdis, kuris lyg ant delno matyti nuo aukšto Vainagių piliakalnio, tarsi akis tyvuliuojantis to paties pavadinimo ežeras, reta augmenija, kertinė miško buveinė, šimtus metų menantys medžiai milžinai – tai vis Vainagių pažintinio tako eksponatai, ratu išsidėstę 4,3 ilgumo trasoje.
„Šiaulių krašto“ kelionė kartu su VĮ Valstybinės miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio gamtotvarkos specialiste Birute Grybiene.

Panorama nuo Vainagių piliakalnio

Buvusios Šiaulių miškų urėdijos parengtas turistinis maršrutas prasideda nuo Vainagių miško pašonėje įsikūrusio Kuršėnų regioninio padalinio medelyno. Dabar jame pats darbymetis – ravimi, laistomi medžių sodinukai. Bet šįkart tikslas ne Medelynas, o kelionė Vainagių pažintiniu taku.

„Takas įrengtas taip, kad žmonės kuo daugiau visko pamatytų – ir pelkinės augmenijos, ir sausumos, ir miško gyvūną. Čia būna stirnų, šernų. Kiek ankstėliau ant tako, dar prieš piliakalnį, gulėdavo gyvatė, degindavosi prieš saulytę“, – sako B. Grybienė.

Pirmas ir bene svariausias šios turistinės kelionės objektas – Vainagių piliakalnis. Nuo jo matyti visa Vainagių draustinio kraštovaizdžio panorama. Dešiniau tyvuliuoja devynių hektarų pločio ir maždaug penkių metrų gylio Vainagių ežeras, iš visų pusių apaugęs tankiais krūmais, medžiais ir augalais.

Miškininkai tam, kad lankytojai galėtų grožėtis kraštovaizdžiu, ežero pakrantėse ir piliakalnio pakraščiuose atlieka biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio formavimo kirtimus, pašalina menkaverčius augalus, sudarydami galimybę žmonėms pamatyti retesnius, vertingesnius.

Teigiama, kad ežero dugnas – iš durpių, tai dėl to jo vanduo turi savybę nuolatos liūliuoti.

Aplinkui žalia žalia – kiek tik akis siekia. Saulėtą dieną žiūrint nuo piliakalnio, Vainagių miškas tarsi įgijęs savitą ryškią spalvą – gal ją suteikia medžių, kurie auga šlapioje ir sausose miško paklotėse, įvairovė!

Kelionė liepteliu

Atsargiais žingsniais nusileidus nuo Vainagių piliakalnio – posūkis dešiniau. Miško takelį netrukus pakeičia maždaug puskilometrio ilgumo medinis lieptelis.

Jis tam, kad lankytojai nesušlaptų kojų, eidami per bene pelkingiausią, tačiau įdomiausią vietą – juk pažintinio tako tikslas yra kuo daugiau parodyti ir kuo daugiau pamatyti.

Neplatus lieptelis vingiuoja virš iš Vainagių ežero ištekančio kanaliuko – jį „sukūrė“ bebrai.

„Kai kur bebrai padaro žalos, kai kur naudos. Užtvenkia, pakelia ežero lygį. Gamtoje turi būti harmonija“, – sako mūsų kelionės vadovė B. Grybienė.

Anot miškininkės, minėtame kanaliuke ji ne kartą matė saugotinų žuvelių mažųjų nėgių, kurios ne tik savo dydžiu (auga 10–16 centimetrų), bet ir judesiais panašios į gyvačiukes.

Toliau – įdomiau. Einame mediniu liepteliu, kartą jau restauruotu – juk pelkė! Po kojomis ir vėl vanduo. Pasak, pašnekovės, tuojau už štai to krūmo yra nedidelis telkinėlis. Jis neužšąla spaudžiant net didžiausiam šalčiui, tai dėl to, kad telkinėlyje esama šaltinio.

Rodyklės į kertinę miško buveinę

Liepteliui pasibaigus – keliasdešimties metrų kelionė miško keliuku. B. Grybienė sako, kad einantiems Vainagių pažintiniu taku nuklysti būtų beveik neįmanoma, jei kiekvienas keliaujantysis stebėtų ryškios spalvos kvadratėliu pažymėtus medžius – tai rodyklės.

„Pasitaiko, kad žmonės sugalvoja paišdykauti – kvadratukus nutrina, su peiliuku nugramdo. Tada kiti keliautojai, žiūrėk, ir nusuka į miško gilumą. Nesinori, kad paklystų“, – kalba specialistė.

Pasak ponios Birutė, rengiant pažintinį taką, pasistengta palikti miško atmosferą.

Prie kiekvieno įdomesnio objekto pastatytas stendas su informacija, kokie retesni augalai šioje vietoje auga, kas gyvena, kokia miško paklotė.

„Pakeliui supažindiname lankytojus su miško tvarkymo darbais – jaunuolyno priežiūra, einamaisiais kirtimais, retinimais. Pristatome savo veiklą, pristatome augalus, kerpes, samanas, medžius, kertinę buveinę“, – informuoja B. Grybienė.

Nežinantiems derėtų pasakyti, kad kertinė buveinė – miško plotas, į kurį miškininkai nekelia net kojos, čia tvarkosi pati gamta.

„Norime, kad ant miškininkų burbantys žmonės pamatytų, kokį darbą darome sutvarkydami miškus, darydami juos patrauklius pasivaikščioti, pailsėti, grybauti“, – šypsosi gamtotvarkininkė.

Šnekėdamiesi sukame į miško gilumą, oranžiniais dažais pažymėtos rodyklės rodo kelią tolyn. Prieiname samanų plantaciją, po jos kerpių. Kerpėmis šioje vietoje aplipę įvairių rūšių medžiai – eglaitės, beržai – nuo didelių iki mažesnių.

Teigiama, kad kerpės noriausiai auga tose vietose, kur yra švarus oras. Jei tai tiesa, Vainagių miške oras tikrai švarus.

Kitas žiedinio pažintinio tako objektas – jau minėta kertinė miško buveinė. Čia gausu šakų, medžių virtuolių – negyva sutrešusi mediena nepamainoma meletų, kitos miško gyvūnijos maistas – juk kelme begalė kirminukų. Kertinės buveinės – natūralus miškas.

„Kertinėje buveinėje yra saugomos samanos. Jei mes imtume mišką toje vietoje retinti, samanoms atsirastų daugiau šviesos ir jos gali sunykti, – sako pašnekovė. – Čia auga ir daugiau augalų iš Lietuvos raudonosios knygos“.

Kertinėje miško buveinėje tyvuliuoja ir iš Vainagių ežero ištekantis Juodupio upelis. Tolėliau – pataisų plantacijos. Beje, jie jau išbraukti iš Raudonosios knygos. Matyt, nutolo nuo išnykimo ribos.

Pakelėje – pakalnutės. Aplinkui – mėlynynai. Šiemet, įsitikinusi specialistė, bus gausu mėlynių. Kitais metais mėlynojų būna daug, bet uogų tik viena kita.

Ant takelio gausu duobučių, greičiausiai ežiukų paknaisiota, maistelio paieškota.

Liepos ir liepukai

Einant pažintiniu taku toliau, stūkso medžių milžinų grupė: pušys, eglė. Pačios didžiausios pušies amžius, anot B. Grybienės, gal viršija ir kelis šimtus metų. Kamienas it gyvatės oda, nuklota dailiais proporcingais žvyneliais. Pušies „stotą“ vargu ar apkabintum. Bet pabandyti juk galima!

Kulniuojant toliau pastebimai keičiasi paklotės struktūra: samanų mažėja, bet daugėja žolių.

Miško garsai glosto ausis, o vaizdai – akis. Kiek čia gausu paukščių lizdų ir uoksų! Gali būti, kad antai aname gyvena pelėda.

Dešiniau šiūruoja gausybė liepų medžių. Vienos liepos jau suaugusios, o kitos dar tik sprindžio didumo. Pajuokaujame, kad didžiosios liepos susilaukė vaikelių. Liepos medžio sėklytė – mažas burbuliukas. Jei vėjas tą burbuliuką numeta ant žemės jau parudavusį, gali būti, kad liepos sėjinukas išlys po kokių trejų metų. Kitas reikalas, jei burbuliukas – tebėra žalios spalvos, vadinasi, dar neperdžiuvęs. Tada „liepukas“ gali išdygti ir kitąmet.

Take gausu ir lazdynų, auga juodalksnių, drebulių. Kai kurie iš jų apgraužtais šonais – bebrų darbo rezultatas: štai skaptavo drebulę, bet kažkas sutrukdė, teko sprukti.

Priekyje – aukštapelkė ir greta jos viržynas. Tai savotišką formą turinti teritorija su viršūne. Čia klesti kupstinis švylys – pūkuotas augalas, drėgmę mėgstantis pelkynų „gyventojas“.

Čia pat galima susipažinti su spanguolėmis, vaivorais. Aukštapelkėje kartu auga ir lapuočiai, ir spygliuočiai. Bet medžiai čia specifinės išvaizdos – kur kas menkesni, plonesniais kamienais.

Akis malonina ir viržynas. Rudenį šie augalai apsipila rausvais žiedais.

Ir pagaliau – gražusis Vainagių ežeras. Priėjimas prie jo nėra paprastas, nebent takelius žvejai būtų išmynę. Ežeras nėra labai turtingas, tačiau raudžių, lydekų, linų, kitos smulkmės pasigauti galima.

Prie pat vandens baltuoja pelkinis žirginys – labai į kalijas panašus augalas, mėgstantis drėgmę. Netoliese žydi puplaiškis. Bruknės ir mėlynės šalia. Bruknės lapelių žiemą nenumeta, nes yra visžalės, o štai mėlynių lieka tik šakelės.

Prie pat ežero auga musgaudis – saulašarė. Gerai būtų tokią namuose turėti! Bet ji mėgsta pelkėtą vietą.

Gamtos valia

„Tiesa sakant, paskutiniais metais miškas gerokai išsausėjo, o tai ne į naudą pelkiniams augalams. Tai todėl pataisai miške ir gelstelėję“, – sako B. Grybienė.

Anot jos, po truputį keičiasi ir miško struktūra: kur auga eglynas, žiūrėk, atsiranda ir lazdynas, kitoks lapuotis. Neapsikentusios šios draugijos eglės pamažu pradeda nykti, džiūti, kol taps maistu miško gyvūnijai. Po daugybės metų augmenijos maina ir vėl gali įvykti – tokia gamtos valia.

Prieš dešimtmetį įkurtą Vainagių pažintinį taką kiekvienais metais, visais metų laikais, aplanko tūkstančiai žmonių. Čia vyksta ir pamokos moksleiviams.

Takas itin populiarus tapęs karantino laikotarpiu. Tiesa, žmonės tuo laiku dažniau atvažiuodavo šeimomis, o ne ekskursijomis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.