Pažadintas namas kuria naują istoriją

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Namas statytas 1932 metais.
Šiauliečiai Valda ir Vygantas Kruopiai Šiauliuose, Tilžės gatvėje, naujoms veikloms prikėlė apleistą tarpukariu statytą namą. Šeima pasidomėjo praeitimi – 1932 metais pastatą statė Volpės, čia veikė kartono fabrikas su krautuvėle. Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis. Dabar pirmajame aukšte įkurta švenčių studija „Capanna“, o antrame V. Kruopės, žinomos kaip MinėMi, fotografijos studija.

„Gal juokauji?!“

Tilžės gatvės 128 numeriu pažymėtas plytinis namas stovi kiek atokiau nuo judrios miesto arterijos – įėjus į kiemą atrodo, kad patenki į nediduką senamiesčio fragmentą.

„Iš apsilankiusių girdėjome, kad dabar ši vieta primena Užupį“, – šypsosi pasitikę namo šeimininkai.

Užeiti vidun kviečia atvertos senosios durys, saugančios dviejų epochų ženklus: tarpukario ir sovietmečio.

„Vygi, ar mus namas rado, ar mes jį atradome?“ – šypsodamasi į vyrą kreipiasi Valda.

„Aš manau, kad visur turi būti abipusiškumas. Jeigu neieškai, niekas ir tavęs neieško. Mums nutiko tiek daug keistų ir gerų sutapimų, kad net neįtikėtina! Virtinė atsitiktinumų! Svajoti reikia atsargiai – svajonės pildosi,“ – sako V. Kruopis.

Istorija prasidėjo nuo erdvės paieškos V. Kruopės (fotografės MinėMi) fotostudijai. Iš pradžių žvalgėsi už miesto, galvojo apie seną daržinę. Buvo nusižiūrėję porą variantų, bet vis kas nors nutikdavo.

Pirmasis pasimatymas su apleistu namu vyko prieš dvejus metus. Kai Vygantas atrado pastatą Tilžės gatvėje ir atsivežė Valdą įvertinti, žmona nustebo: „Gal juokauji?!“ Durys buvo užvertos, pakabinta spyna, namas stovėjo apgriuvęs, be langų.

„Įėjome pro duris, smėlis, voratinkliai, pilna daiktų, šviesos nėra. Lyg ne kažką, bet tos plytos, tas medis!“ – pirmą pažintį su namu prisimena Valda.

Vyras paragino lipti į viršų. Apšvietus erdvę mobiliaisiais telefonais, prieš akis suplazdeno nuo lubų iki grindų nuausti voratinkliai.

„Bet tos sijos, tos sienos, langai, antro aukšto šviesa, krentanti į vidų – imam! – juokiasi Valda. – Dabar daug kas atėję sako, kaip čia gera būti! Mums reikėjo tik pažadinti tą pastatą.“

Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje istoriku dirbantis V. Kruopis pasidomėjo namo praeitimi: statytas 1932 metais. Atsekti namo istoriją padėjo kaimynystėje gyvenanti Šiaulių apskrities žydų bendruomenės administratorė Antonina Gainulina.

„Šiauliuose gyveno Volpės, nekilnojamojo turto magnatai, turtingi žydai. Jiems nelaimingai baigėsi jau pirmoji sovietinė okupacija – buvo ištremti į Sibirą. Pagal oficialius 1940 metų dokumentus, kai viskas buvo nusavinta, čia buvo kartono fabrikėlis ir krautuvėlė“, – sako V. Kruopis.

Kas name galėjo būti, prisiklausė visokių istorijų. Gal malūnas? Nes kieme likę bruko, kad ratai neklimptų, o viena antro aukšto anga sufleruoja, kad būta durų – gal kažką ten keldavo? Vygantas mano, kad greičiausiai prie durų vedė metaliniai laiptai iš lauko. Gal viename aukšte vyko gamyba, kitame buvo krautuvėlė?

Sovietmečiu, kiek pavyko sužinoti, namas virto amatų mokyklos sandėliu.

Namo istorija Vygantui – įdomiausia dalis, bet porą metų teko skirti aktyviam pastato remontui. Baigęs šį etapą, žada vėl pasinerti į praeitį. Istorikas labai džiaugtųsi, jei atsilieptų gyvi liudininkai, atsimenantys šio pastato istoriją ar išsaugoję nuotraukų.

Anų dienų atmosfera

Pastatas, sako Vygantas, per intensyvius 1944 metų bombardavimus greičiausiai nukentėjo nedaug, balkiai, gegnės liko tarpukariniai. Ko gero, dužo langų stiklai – kiaurymės sovietmečiu užmūrytos plytomis.

Kruopiai grąžino pirminį langų išdėstymą, sumūrytas plytas išstūmė lauk. Stengėsi, kad namas būtų kuo autentiškesnis.

„Yra suvokimas, kad esame įpareigoti išlaikyti tų laikų vaizdą, atmosferą. Nesame dizaineriai, architektai ir statybininkai tik savamoksliai, idėjiniai, yra gal kažkiek meno pajautimo. Kai įsigijome namą, per tris mėnesius kalbėjau, diskutavau gal su 50 specialistų. Man ir patarė nieko nekeisti – koks langas buvo, tokį įdėjome, vadinamas „buržuikas“ statėme į esamus kaminus. Nors ir apsimokėtų namą iš lauko apšiltinti, bet gaila plytų“, – sako Vygantas.

Namas – tradicinės žydų statybos su minimalia ornamentika prie stogo. V. Kruopis atkreipė dėmesį, kad ir aplinkinių namų statyboms plytos buvo gabenamos iš tos pačios plytinės: kaimyninių pastatų fasadai užtinkuoti, tik kampas ar šonas išduoda.

Pastatas buvo parduodamas ne vienerius metus, bet niekam nekilo minčių, ką jame daryti. Lyg niekam netinkamas. Pardavėjas užsienyje, jam prisiskambinti dažnam nepavykdavo.

V. Kruopis prisiskambino iš pirmo karto. Ir toliau viskas klostėsi sėkmingai: iškilusios bėdos sprendėsi, viskas tarsi krito į rankas.

„Įsisukome į verpetą ir labai džiaugiamės. Mūsų troškimas, vizija buvo fotostudija, o fotostudijai vintažas – vertybė. Įsivaizdavau, kad sienas nuplauname, langus sudedame, pastatome „buržuiką“ ir galima dirbti. Taip paprastai nesigavo, reikėjo tvarkyti ir stogą, sienų tarpus sandarinti, kad namas nebūtų kiauras, elektrą, vandentiekį įvesti, – sako Vygantas. – Nesame modernistai, vertiname autentiką su modernumo akcentais, kurie nemaišo.“

Jaukusis „capanna“

Namas atgijo nuo antro aukšto. Valdai studijos reikėjo skubiai, o viziją matė iš karto: langai, baltos grindys ir sienos. Vygantas žmonai namo raktus įteikė rugsėjo mėnesį per gimtadienį, o birželį jau buvo galima užeiti į studiją.

Valda giria vyro užsispyrimą ir darbštumą: tik grįžęs iš darbo, nuolat skubėdavo į namą. „Sakydavau, pasėdėk, pažiūrėk televizorių, imk pultelį, o jis ne – aš dar tą ar aną padarysiu.“

V. Kruopė šypsosi: pirmus metus net buvo gaila erdvę nuomoti – visur vyro rankų darbas, nemiegotos naktys, viskas taip sava, kaip kūdikis.

Liko klausimas: ką daryti su pirmu aukštu? Vizijos neturėjo, ilgai sėdėdavo ir svarstydavo. Gal naudoti fotografavimui, gal tebūnie patiems erdvė pasisėdėti, o gal dalytis, kviestis kitas šeimas?

Mąstydami sprendė ir savo problemą – jei norisi su draugais kavinėje pasėdėti, pakalbėti, ką veikti vaikams? Taip kilo mintis įrengti nedidelį kampelį mažiesiems.

„Norisi, kad pastatas būtų gyvas, kad rinktųsi žmonės“, – sako Valda.

Galiausiai nusprendė, kad erdvė tinkama jaukiems apie 20 žmonių pasisėdėjimams – vieta šeimoms susirinkti, pabūti, pabendrauti, pavalgyti. Valdos troškimas – kad atėjusieji jaustųsi kaip namie, tad galvoja apie mielas smulkmenas, pavyzdžiui, pakabins prijuosčių.

Mintys ir toliau rutuliuojasi. Vygantas svarsto: galbūt čia bus kažkas ne visai tradiciško, bohemiško? Kas žino, kokių netikėtumų pasiūlys namas!

Jaukią erdvę pavadino itališkai – „Capanna“ – kalnų namelis, užuovėja.

Pavadinimas atkeliavo iš Kauno – šeimos draugas kunigas turi ant Nemuno kranto mažą sodo namelį, jį vadina capanna.

„Ten taip gera būti, tobula! Nuvažiavę sakome: norime „kapaną“ atkelti į Šiaulius!“ – juokiasi Valda.

Italija – ir mėgiamiausia šeimos šalis, žavinti paprastumu, geru maistu, lengvu bendravimu. Net buvo idėja name statyti krosnį – galbūt italas keptų, o žmonės, kaip Italijoje, prabėgomis užsuktų picos.

„Ko pasigendame – paprastumo. Kad ir miesto erdvėse. Nereikėjo visko nugriauti, nuvalyti, o tiesiog gal kai ką patvarkyti ir palikti istorinius kampus, kas žmonėms psichologiškai svarbu, – svarsto Vygantas. – Turime užsienio patirčių, esame ir gyvenę, ir keliavę. Ta pati Anglija – labai konservatyvus kraštas, ten nepastatysi senovinių plytų namų kvartale iš mūro blokelių ar kartono. Gal po truputį ateis ir pas mus autentikos vertinimas. Viskas eina į priekį, tuoj 3D plastmasiniuose namuose gyvensime, o plyta – gyva, kvėpuoja, molis. Nesupelijęs namas per 90 metų, nors nebuvo šildymo, sienose yra ventiliacinės angos, jas palikome. Meistrai sakė, jeigu balkius reiktų keisti, tokių nebėra, 9 metrų ištiso pjovimo mediena. O jei ir rasčiau per Lietuvą dvylika, sumokėčiau kaip už pusę namo.“

Išsaugoti laiko ženklai

Pirmojo aukšto grindis nusprendė iškloti plytelėmis. Kai meistrai pasakė, kiek kainuotų darbas, Vygantas nusprendė: imsis pats.

Grindis sudėjo tarsi mozaiką. „Keliais išvaikščiojo, mozolius sutrynė“, – daug pastangų pareikalavusį darbą prisimena Valda.

Jei kas nors nepavyksta, Vygantas mėgsta posakį: gyvenimas nėra tiesi linija. Valda – pedantė, bet rezultatu liko patenkinta. Dabar apsilankiusieji dažnai suklysta manydami, kad grindys senovinės.

Likusių senųjų plytų išmesti ranka nekilo: pasitelkė fantaziją ir pritaikė interjerui. Didžiausias iššūkis buvo rasti mūrininką.

„Paaiškėjo, kad dabar niekas nieko nebemūrija, klijuoja klinkerius ant plastikinių namų, sako, kam su plytomis terliotis“, – patirtimi dalijasi Vygantas. Po pusmečio sėkmė nusišypsojo ir suvedė su patyrusiu mūrininku, kuriam namo šeimininkai iki šiol dėkingi.

Kiekviena interjero detalė apgalvota iki smulkmenų: subtilu, jauku, sava. Nuo lengvo vėjo šuoro atgyja priemenės dekoras – piešti stiebai sujuda natūraliomis švendrėmis. Net ir tualeto erdvė čia tarsi jaukus poilsio kambarys.

Į antrą aukštą veda senieji, per dešimtmečius išminti laiptai, ir toliau skaičiuojantys lipančiųjų žingsnius.

Antrasis aukštas – šviesi fotostudija, fotografės MinėMi darbo ir idėjų įgyvendinimo erdvė.

Pro langus srūva popietės šviesa. Valda džiaugiasi jau ne kartą girdėjusi, jog čia labai gera aura.

Vygantas grindyse rodo lašėjimo pramuštą žymę – stoge buvo kiaurymė. Šeimininkai saugo ir šį laiko ženklą – svarsto, kaip meniškai sutvarkyti. Kol kas neįgyvendinta dar viena idėja – permatomas „langelis“ grindyse.

Iš senųjų plytų prie namo Vygantas sumūrijo klombą gėlėms – žydi santūrūs rugsėjo žiedai. Atgijusį pastatą su kaimyniniu tebejungia tarpukarinis elektros laidas – galbūt netrukus jis nušvis lempučių girlianda, o kieme jaukiai susės namiškiai ir svečiai.

Pažadintas namas kuria naują istoriją.